Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į drobes – per vidaus pažinimą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-09-14
Metusi sau „baltą pirštinę“ – išgyventi iš kūrybos, dailininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė sakė pagaliau atradusi laiko ir savęs pažinimui.

Kretingiškė menininkė 57-erių Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė žengė drąsų žingsnį – prieš metus ji kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą: atsisakė valdiško darbo ir pasiryžo gyventi vien iš tapybos – veiklos, teikiančios jai tikrąjį džiaugsmą, ir kūrybos procese pritaikant savarankiškai įgytas psichologijos žinias.

Žengė „va bank“

L. Skačkauskaitės-Kuklienės akrilu tapytose drobėse dominuoja itin šviesios spalvos, kurias menininkė neretai pagyvina kaligrafijos štrichais. Ilgus metus dėsčiusi grafikos dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetuose bei mokiusi dailės privačiai, moteris atviravo pasijutusi ant plonytės ribos – leistis būt palaužtai kasdienybės naštos ar ryžtis pakeisti gyvenimą iš esmės.

Ji žengė „va bank“ ir šiandieną dėl to džiūgauja: „Kaip gera tapus laisva menininke. Anksčiau buvo daug bėgimo, streso, – laiko kūrybai ir sau beveik nebelikdavo. Ir kai viską paleidau, bet nenuleidau rankų, gyvenimas tartum nušvito – ieškojau žinių, stengiausi perprasti taisykles, kodėl yra taip, o ne kitaip, nors, atrodo, viską darai, kad būtų kuo geriau, bet išeina atvirkščiai, ir vis klausi – kodėl? Tam, kad išsiaiškinčiau tai, stipriai dirbau pati su savimi – įvyko svarbios transformacijos, o kūrybą pagavo galinga srovė“, – atviravo menininkė.

Šalia tapybos suradusi savo mėgstamą „arkliuką“, Lidija sakė nemažai laiko skirianti psichoanalizei, emocinės laisvės technika pagelbėjo atpažinti ir įveikti vaikystės traumas, o psichogenetikos žinios – suprasti, kas perduota genais iš kartos į kartą ir kodėl tai atliepia joje.

Paveiksluose – užkoduoti simboliai

Todėl, sakė L. Skačkauskaitė-Kuklienė, tuo, ką pati sužinojo, nuo šiol ji norinti pasidalinti savo kūryboje. „Iš prigimties esu romantikė – man labai reikia gamtos, todėl mano paveiksluose dominuoja gėlės, medžiai, debesys, obelų šakos. Tai nėra realistiniai vaizdai – gamtą aš mėgstu pastelizuoti. Paveikslus pagyvinu simboliais – kaligrafiškais užrašais ar štrichais primenu apie pagrindines vertybes, įterpdama juos į vaizdus“, – sakė ji.

„Man norisi, kad žmogus savo namuose turėtų paveikslą kaip simbolį. Aš nevengiu sentimentalumo – mano paveikslai šviesūs, nes nemėgstu tamsos, noriu, kad žmonėms jie spinduliuotų į juos sudėtą gerą energiją“, – tikino menininkė. Todėl sakė niekad prie molberto nesėdanti blogos nuotaikos. Kartais jai tenka paaiškinti simbolius, kuriuose užkoduota daug prasmės: tarkim, žydinti obelis – gyvybės ir gausos simbolis, o pats medis bei atskiros jo dalys – šaknys, kamienas ir lapija – atspindi pasaulio sandarą, du šalia augantys medžiai – tarsi užkoduota poros darna.

Šiandieną kretingiškės paveikslai spalvomis šildo ne vien lietuvaičių būstus mūsų šalyje, bet ir Kanadoje, Anglijoje, Ispanijoje.

Sandėriai vyksta internetu

Nuo įprasto savojo tapybos braižo nenutolusi Lidija sakė taip pat ieškanti ir gilinanti profesines žinias: „Labai norėčiau nuvykti į Maskvą, kur yra labai stipri klasicizmo mokykla. Lietuviai menininkai labiau vertina kūrybiškumą, tačiau iš rusų galima pasimokyti amato sąžiningumo“, – kalbėjo ji.

L. Skačkauskaitė-Kuklienė neslėpė, jog siekiant išgyventi vien iš tapybos, jai pačiai tenka būti vadybininke, administratore, reklamos agente bei tiekėja. „Kai augo vaikai, teko pelnyti duoną iš paveikslų, bet tuomet menininkams buvo atviros galerijos. Dabar visi sandėriai vyksta internetu, todėl tenka įdėti nemažai pastangų, kad kūrėją pastebėtų užsienio svetainėse. Jam reikia išmokti valdyti verslą, nes tenka greit persiorientuoti dėl tam tikra prasme plėšraus jaunimo, o tai mūsų kartos žmonėms nėra lengva“, – neslėpė pašnekovė.

Neleisti pasenti per anksti

Tačiau tam, kad kūryba netaptų verslu, gyvenimo iššūkiams atvira menininkė sakė, jog sugrįžusi ir prie neįgyvendintų savo vaikystės svajonių: „Ligi šiol gyvenau sukąstais dantimis, nes galvojau neturinti balso. Dabar lankiau dainavimo pamokas, mokiausi Lotynų Amerikos šokių pas dukart pasaulio čempioną Valdą Daujotą.“

L. Skačkauskaitė-Kuklienė sakė neseniai patyrusi kitokią staigmeną: vienas studentas pasiūlė nusiųsti savo rankų nuotraukas Rusijos kino kompanijai, kuriančiai serialą apie Jekateriną Didžiąją – reikėjo pagyvenusios dailininkės, mokančios rašyti kaligrafiškai kirilica, rankų. „Dieve mano, galvoju, mano rankos – gyslotos ir kaulėtos, o kažkam jų gali prireikti“, – dailininkė sakė nusiuntusi nuotraukas, o atsakymo tebelaukianti.

Savo amžiaus moterims ji sakė norinti perteikti žinią, kad gyvenimas ir po 50-ties gali būti labai įdomus ir turtingas, tik reikia nebijoti realizuoti save kaip asmenybę: „Mūsų bėda ta, kad dažnai dirbame ne tuos darbus, kuriuos norėtume, užslopiname norus, nors Dievas kiekvienam davė daugybę talentų. Todėl mūsų užduotis turėtų būti – neleisti sau pasenti per anksti.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas