Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Bernadetą itin sujaudino Tanzanijos sostinėje Dodomoje esantis „Vilties kaimelis“. Jame gyvena vaikai, daugumai jų infekuotas ŽIV.

taip tvirtino kretingiškė Bernadeta Kaminskaitė, kuri šią vasarą beveik šešias savaites savanoriavo Tanzanijoje. Misiją rytų Afrikos valstybėje rengė „Savanorystės Misijų Korpusas“ – ne pelno siekianti organizacija, prieš pusantrų metų įkurta kretingiškio Roko Balsio. Šioje misijoje dalyvavo vienuolika organizacijos atrinktų savanorių, kurie pusantro mėnesio Tanzanijos sostinėje Dodomoje mokė vaikus, atnaujino klases ir savanoriavo vaikų globos namuose.

Troško padėti kitiems nuo vaikystės

Bernadeta svarstė, kad turbūt gimė su troškimu savanoriauti. Jau vaikystėje ji svajojo, kad vieną dieną važiuos į Afriką. Šią jos svajonę sustiprino šeštoje klasėje geografijos mokytojos parodytas filmas apie misionierių Hermaną Šulcą ir jo misiją Ruandoje, todėl Bernadeta sau pažadėjo, kad vieną dieną tikrai vyks į šį žemyną.

Įgyvendinti merginos troškimą paskatino bičiulio – „Savanorystės Misijų Korpuso“ įkūrėjo Roko Balsio – pavyzdys ir savanorystė, kai jis prieš dvejus metus su Mančesterio universiteto grupe vyko į Tanzaniją. Bernadetą sužavėjo jo pasakojimas ir patirti išgyvenimai, visa tai atrodė jai labai artima.

„Savanorystės Misijų Korpusas“ įkurtas 2017 metų sausį. Šios organizacijos tikslas – skatinti jaunus žmones altruistiškai dirbti, padėti savo šaliai ir trečiojo pasaulio valstybėse gyvenantiesiems žmonėms.

„Savanorystės Misijų Korpusas“ yra orientuotas į Lietuvos jaunimą, kaip naująją tautos kartą, gebančią ir galinčią prisidėti prie geresnio Lietuvos ir viso pasaulio kūrimo bei krikščioniškųjų vertybių ugdymo. Šios vertybės svarbios ir Bernadetai, todėl ji troško ne tik įgyvendinti savo svajonę, bet ir padėti žmonėms.

Misijai ruošėsi devynis mėnesius

Mergina pasakojo, kad į savanorių atranką užsiregistravo paskutinę registracijos dieną, o pranešimo apie kvietimą į interviu ji net nepastebėjo: „Tądien, kai atėjo pranešimas, kad aš pakviesta į interviu, taip pat sužinojau, kad įstojau į universitetą, tad besidžiaugdama šiuo gyvenimo įvykiu nepastebėjau laiško iš „Savanorystės Misijų Korpuso“. Kad esu atrinkta tolimesniam etapui, supratau, kai mane pridėjo į socialinio tinklo „Facebook“ grupę.“

Bernadeta teigė, kad į interviu buvo pakviesta trisdešimt jaunuolių, tarp jų buvo ir draugų bei pažįstamų. Interviu metu buvo užduodami probleminiai klausimai, į kuriuos kandidatai turėjo išsamiai atsakyti. Po šio interviu misijai Tanzanijoje buvo atrinkta vienuolika žmonių.

Misijos savanoriai visus metus kartą per mėnesį rinkosi į rekolekcijas, kurių metu siekė sukurti tvirtą, vieni kitais pasitikinčią komandą. Pirmųjų rekolekcijų metu savanoriai davė priesaiką, jie tapo „Savanorystės Misijų Korpuso“ nariais.

Bernadeta Šv. Ignaco Lojolos mokykloje vaikus mokė gamtos mokslų, merginą nustebino vaikų smalsumas ir noras mokytis.

Taip pat siekta labiau susipažinti su Tanzanija, aptartas kelionės planas, galimos grėsmės, savanoriai mokėsi svahili kalbos.

„Nors Tanzanijoje yra dvi valstybinės kalbos – anglų ir svahili – tačiau vietiniams itin daug reiškia, kai užsieniečiai su jais bendrauja svahili kalba“, – teigė Bernadeta.

Pasak jos, svarbus buvo ir individualus pasiruošimas – mergina papildomai gilino savo anglų kalbos žinias, nes ši kalba buvo reikalinga dirbant su vaikais mokykloje.

Taip pat savanoriai prieš išvykdami turėjo surinkti apie penkis šimtus eurų, kurie skirti padengti kelionės išlaidoms, skiepams. Bernadeta pasakojo, kad kai kurie misijos nariai kvietė savo draugus, šeimos narius paaukoti internetu, rengė simbolines šventes ir jų metu skatino paremti šią tarnystę. Mergina gruodžio mėnesį Kretingos bendruomenei surengė labdaros koncertą, kurio metu kvietė paaukoti misijai Tanzanijoje. Taip pat dalį reikalingos sumos surinko Pranciškonų gimnazijos mokinių savivaldos rengta „Pyragų diena.“

Sužavėjo vaikų noras mokytis

Atvykus į Tanzaniją, pirmas dvi misijos savaites Bernadeta savanoriavo vaikų globos namuose, kuriuose gyvena apie keturiasdešimt vaikų, globojamų šv. Gemos seserų. Prasidėjus misijai, Tanzanijoje buvo mokinių atostogos. Vaikams atostogaujant, savanoriai atnaujino keletą klasių –Miyuji Cheshire Home patalpas išdažė bei iliustravo, todėl klasės tapo jaukesnės. Savanoriai per misiją dažnai iš vaikų išgirsdavo žodį „muzungu“ – svahili kalba tai yra baltaodis. Vaikams labai įdomu ir neįprasta pamatyti baltaodį žmogų.

Praėjus dviem savaitėms nuo atvykimo, baigėsi vaikų atostogos, tad savanoriai pasiskirstė į tris grupes – dvi grupės savanoriavo Šv. Peter‘o Claver‘o ir Šv. Ignaco Lojolos mokyklose, o trečia – Vilties kaimelyje.

Bernadeta Vilniaus universitete studijuoja gyvybės mokslus, todėl vaikus mokė gamtos mokslų Šv. Ignaco Lojolos mokykloje. Nors vienoje klasėje mokosi apie šešiasdešimt vaikų, pamokų metu Bernadeta stengėsi užmegzti glaudų ryšį su visais vaikais. Ją nustebino vaikų noras eiti į mokyklą, siekti žinių ir jų smalsumas. „Vaikai nori eiti į mokyklą, jiems įdomios visos gyvenimo sritys“, – sakė pašnekovė.

Tanzanijoje viena svarbiausių vertybių – švietimas ir mokslas. Mokyklose vaikai suvokia, kad tik gerai mokydamiesi jie galės sukurti geresnę ateitį sau. Bernadeta prisiminė, kad vienos pamokos metu apie Lietuvą vaikams buvo įdomu sužinoti, kokie mineralai yra Lietuvoje, ar šalyje yra kalnų, ežerų, kokia Lietuvos valiuta. Paskutinę pamokų dieną Bernadeta kartu su vaikais atliko cheminius bandymus, kurie sukėlė ne vieną nuostabos šūksnį klasėje.

Misijos savanoriai gatvėse dažnai iš vaikų lūpų išgirsdavo žodį „muzungu“ – svahili kalba tai – baltaodis.

Bernadeta tiki, kad Tanzanijos laukia šviesi ateitis. Anot jos, tai parodo mokykloje dėstyta pilietiškumo pamoka, kai vaikai, pasiskirstę grupėmis, turėjo parašyti, ką jie pakeistų būdami šalies prezidentais. Mergina manė, kad išgirs vaikiškas ir neįgyvendinamas idėjas, tačiau mokiniai pateikė labai rimtas mintis: jei jie būtų šalies prezidentai, užtikrintų, kad visi žmonės turėtų švaraus vandens, elektros energijos, o švietimas būtų prieinamas kiekvienam.

Mergina pabrėžė, kad Tanzanijoje jėzuitų ordino įsteigtos mokyklos negauna valstybės paramos, nes manoma, kad ordinas yra labai turtingas ir pajėgus išlaikyti mokyklą, todėl mokslas šioje šalyje nėra pigus ir visiems pasiekiamas.

Deja, ne visi vaikai laiku gali siekti išsilavinio, nes vyresniesiems vaikams tenka dirbti ar ganyti gyvulius, kad išlaikytų šeimą, arba prižiūrėti savo mažesnius brolius ir seseris.

Rasti džiaugsmą mažuose dalykuose

B. Kaminskaitė teigė, kad labiausiai visos misijos metu jai įsiminė žmonės, kurie pakeitė jos mąstymą. Tanzanijoje nemažai žmonių vis dar neturi elektros energijos, gyvena be švaraus vandens, sunkiai dirba, kartais neturi, ką valgyti, tačiau jie jaučiasi laimingi. Šios šalies gyventojai supranta, kad svarbiausia žmonės ir tarpusavio santykiai, o ne materialiosios vertybės.

„Liepos šeštąją Tanzanijos sostinėje Dodomoje vyko lietuvių vakaras – mes, misijos dalyviai, pakvietėme vietinius gyventojus, savanorius iš kitų valstybių, pasakojome apie Lietuvą, giedojome „Tautišką giesmę“. Vietiniams smalsu, iš kur mes atvykome. Nors dauguma žmonių ir nežino, kur yra Lietuva, tačiau jie labai draugiški ir paslaugūs“, – pasakojo mergina.

Bernadetą itin sujaudino Vilties kaimelis ir ten esantys vaikai. Mergina pasakojo, kad pirmą dieną ji bandė artimiau susipažinti su viena mergaite, tačiau nesėkmingai. Vis dėl to, po kelių dienų mergaitė sutikusi Bernadetą nenustodavo šypsotis. Ši draugystė merginai priminė Antoine de Saint-Exupery Mažąjį princą ir lapę, kurią reikėjo prisijaukinti, kad gimtų tikra ir tvirta draugystė.

Savanorystės metu būdavo ir sunkių mometų, kai apimdavo liūdesys. Bernadeta prisimena, kai vienu tokiu momentu prie jos priėjo mergaitė, kurios iki tol ji nepažinojo. Mergaitė paėmė Bernadetos pirštą, tačiau nieko nesakė, tik plačiai nusišypsojo ir, paleidusi jos ranką, nuėjo. Bernadeta teigė, kad pakanka tokių mažų dalykų, kad nenustotum stengtis ir džiaugtis esama akimirka.

Mergina džiaugiasi, kad gavo Dievo dovaną greitai rasti bendrą kalbą su vaikais. Anot jos, savanorystė Klaipėdos vaikų sutrikusio vystymosi centre ir Tanzanijoje beveik nesiskiria. Abiejose vietose vaikams trūksta šilumos, meilės ir žmogiško ryšio, kuris vos po kelių apsilankymų tampa stiprus. Vienintelė problema, kuri trukdė Tanzanijoje labiau pažinti vaikus – kalbos barjeras, tačiau dažniausiai pakanka žvilgsnio ir prisilietimo. Vaikai savo tyromis, džiugiomis širdimis, noru mylėti ir pažinti yra tokie pat ir Lietuvoje, ir Tanzanijoje.

B. Kaminskaitė mano, kad ši misija išmokė kantrybės. Taip pat ji suprato, kad viena didžiausių vertybių gyvenime yra žmonės ir santykiai. „Kartais atrodo paprasčiau nupirkti žmogui dovaną negu skirti laiko pasikalbėti, tačiau bent kelios minutės nuoširdaus pokalbio taps svarbesnės negu bet kokia dovana, – sakė Bernadeta, kuri po šios misijos suvokė, kad gali teikti džiaugsmą visiems žmonėms ir tai nieko nekainuoja. – Grįžus į Lietuvą, norisi daugiau šypsotis, rūpintis kitais žmonėmis, parodyti, kad jie yra svarbūs ir brangūs“.

Viso pasaulio išgelbėti nepavyks

Anot Bernadetos, savanoriaudama ji stengdavosi nieko negalvoti, gerti visus pojūčius ir naują patirtį į save, o apie misijoje sukauptus išgyvenimus ji pradėjo galvoti tik grįžusi į Lietuvą. Visos misijos metu savanoriai vakare aptardavo dienos įspūdžius. Bernadeta pastebėjo, kad pirmosiomis savaitėmis, kai visi dirbo kartu, pasidalinimai buvo trumpi, nes visa grupė patirdavo panašius išgyvenimus, tačiau išsiskirsčius į grupes ir tik vakare visiems susirinkus, norėjosi kuo daugiau papasakoti ir pasidalinti su kitais per dieną sukauptus pojūčius.

Išvykdama iš Lietuvos, Bernadeta jautėsi nežinioje, tačiau nusprendė nieko nesitikėti. „Išvykstant į misiją svarbiausia negalvoti, kad išgelbėsi visą pasaulį. Žinoma, norisi pakeisti kuo daugiau ir pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, tačiau visko pakeisti neįmanoma,“ – sakė mergina.

Bernadeta teigė: grįžusi į Lietuvą suprato, kad žmonės dažnai nesusimąsto, jog gyvena labai gerai – švietimas šalyje nemokamas, turime visus patogumus, puikų susisiekimą ir komunikacijas.

Pasibaigus misijai, buvo šiek tiek baugu grįžti į Lietuvą, nes kilo klausimas – kas toliau? Pirmiausia Bernadeta tęs genetikos studijas Vilniaus universitete, tačiau ji užsiminė, kad širdyje yra ir troškimas grįžti į Tanzaniją, padėti šios šalies žmonėms.

Savanorystė šioje Afrikos valstybėje buvo didžiulė svajonė, kuri išsipildė, ir Bernadeta dėkinga visiems, kurie misiją parėmė finansiškai, taip pat tiems, kurie ją palaikė viso pasiruošimo metu, domėjosi, kaip jai sekasi Tanzanijoje, palaikė mintimis ir maldomis. „Be šių visų žmonių nebūtų buvę ir tų vienuolikos, kurie buvo tik įrankis konkrečiai tarnystei“, – tvirtino Bernadeta.

Mergina tiki, kad ši misija bus tęstinis projektas, nors jam reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Tačiau, pasak Bernadetos, liko dar nemažai niūrių klasių, kurias reikėtų išdažyti, Vilties kaimelyje dar daug neapkabintų vaikų, todėl galbūt po dvejų ar trejų metų vėl vyks panaši misija. „Beprotiškai gera stebėti visas širdis, kurios nori kažko daugiau“, – teigė Bernadeta, skatinanti nebijoti svajoti, nes svajonės pildosi.

Sigita RAZMUTĖ

„P. n." akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas