|
|
|
Į miškus pasipylė grybautojai
Vasarai baigiantis į miškus patraukė grybautojai. Mokslininkai teigia, kad, nors sąlygos grybams augti šiuo metu ir pagerėjo, tačiau tokių grybingų metų, kaip pernai, vis tiek nebus.
Namo – su raudonikiais ir baravykais „Grybavimo sezoną pradėjau ir aš. Radau aštuonis baravykus ir aštuoniolika raudonikių – sveikutėliai, gražuoliukai“, – džiaugsmu pasidalijo kretingiškis Remigijus Paplauskas, užvakar rodydamas plastikinį kibirą, artipilnį prestižiniais vadinamų neperaugusių grybų. Pomėgis grybauti kretingiškio neapleidžia apie 20 metų. Pašnekovas prisiminė, kad per tą laiką tik kartą namo jam yra tekę įsiręžus parvilkti didžiulį krepšį, kupiną voveraičių. „Tokia sėkmė žmogų retai kada aplanko“, – juokėsi Remigijus. Šiuokart jis grybavo Kretingos rajono Voveraičių miške, tačiau ankstesniais metais, entuziazmo vedinas, „mikriuku“ ne sykį buvo nukakęs ir iki pat Latvijos. „Bet pastebėjau, kad mūsų miškuose grybų vis tiek išdygsta daugiau“, – palygino pašnekovas. Atsivalgęs šviežių grybų, pakeptų su spirgučiais ir pagardintų grietine, kitus R. Paplauskas užsišaldo šaldiklyje, o dažniausiai pasisūdo, tad šio skanėsto turi visą žiemą. Kadangi atsargų prikaupia daug, mielai dalijasi su giminėmis arba su draugais, išmaino į konservuotus pomidorus, raugintus agurkus, kopūstus. „Tie mainai man patinka, kadangi sodo, kuriame galėčiau pats užsiauginti daržovių, neturiu“, – juokėsi jis. Pjauti ar rauti? Anot Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovės Jurgos Motiejūnaitės, šiemet sąlygos grybams dygti nebuvo per geriausios. „Nežinome dar, koks bus ruduo, tačiau tokio gero grybų sezono, kaip pernai, vis tiek nesitikėkite, miškai ištroškę drėgmės visoje respublikoje“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta, sakė ji. Šiuo metu, kai orai šilti, miškuose daugiausiai galvas kelia šilumamėgės voveraitės. Nuo seno, išsiruošę grybauti, gamtai neabejingi žmonės į krepšį įsimesdavo ir peiliuką, sakydavo, kad rankomis grybų rauti nevalia, norint išsaugoti grybieną, verčiau grybą nupjauti. Tačiau šį mitą mokslininkė paneigė. „Jokio skirtumo. Paėmus vaisiakūn, grybienai nepakenksi – tai yra tas pats, kaip nuo obels nusiskintum obuolį. Grybams svarbiausia, kad išliktų jų buveinės, tai yra miškai“, – paaiškino ji. Savo karalijos atstovas Brandžiuose miškuose auga ir retų, saugotinų grybų, įrašytų į Raudonąją knygą. Pasak J. Motiejūnaitės, ši knyga atnaujinama kas 10 metų. Kaip tik šiuo metu rengiamas naujas sąrašas, kuriame bus apie 70 rūšių saugotinų grybų, tarp jų – labai retai aptinkama pilkoji baravykpintė, pilkoji voveraitė. Kadangi daugelis į Raudonąją knygą patekusių grybų nevalgomi, žmonės paprastai jų ir nerenka. Iš valgomų saugotinų grybų mokslininkė paminėjo auksaviršę ūmėdę, ąžuolinę kepeną. „Auksaviršė ūmėdė – itin reta, abejoju, ar apskritai kas randa, o ąžuolinė kepena – tokia pat neišvaizdi, kaip kempinė, todėl vargu, ar tokią kas į savo krepšį norėtų įsidėti, juolab ragauti“, – juokėsi J. Motiejūnaitė. Paklausta, ar tiesa, kad tarp vertingiausių grybų ir yra daugelio mėgstamiausi baravykai, raudonikiai, mikologijos žinovė teigė, jog toks vertinimas jau yra atgyvena. Esą senais laikais Rusijoje grybus buvo sugalvota pagal vertingumą skirstyti į I, II, III ir IV maistines kategorijas. Bet nereikia pamiršti, kad grybai – ne kasdienis maisto produktas, o tik priedas prie patiekalo. Žmogui juos valgyti arba skanu, arba ne. Tiesa, kad daugelyje grybų yra vitaminų ir mineralų, tačiau kai kuriuose gali būti ir alergenų ar toksiškų medžiagų. Neretai svarstoma: kas per sutvėrimas iš tiesų yra grybas – augalas ar gyvūnas? Anot mokslininkės, – nei tas, nei anas. „Gyvasis pasaulis skirstomas į atskiras karalijas – augalų, gyvūnų, bakterijų. O grybai priklauso savo – grybų – karalijai“, – paaiškino ji.
|
|
