|
|
|
Istorinė tvora kelia grėsmę
Įsispraudęs tarp naujosios bibliotekos bei namo-vaiduoklio J. K. Chodkevičiaus g. Nr. 1 ir praeiviams beveik nematomas, išliko akmeninės Pranciškonų vienuolyno tvoros, sumūrytos prieš 400 metų, fragmentas. Baigianti nugriūti tvora kelia grėsmę, todėl dėl jos išlikimo vakar Savivaldybės vadovai tarėsi su Statybos skyriaus specialistais, istoriku Juliumi Kanarsku bei evangelikų liuteronų „Sandoros“ draugijos atstovais Rūta ir Arūnu Šulskiais.
Priklauso Savivaldybei ir sandoriečiams Griūvanti tvora kėlė grėsmę ir biblioteką statančios bendrovės „Klaipstata“ darbuotojams bei praeiviams, o ypač – smalsiems paaugliams, kuriuos traukia paslaptys, nes tvora įsirėmusi į greta esantį namą-vaiduoklį, kuris priklauso „Sandoros“ draugijai, bet realiai yra okupuotas benamių. Senoji tvora, kurios išlikę 38 m, gatvės pradžioje yra suaugusi su Chodkevičiaus g. Nr.1 namo galine siena, o užsibaigia ties bibliotekos pastato viduriu. Iš tašytų lauko akmenų sumūrytos tvoros storis siekia 70 cm. Ligi tol buvo manyta, jog Savivaldybė darbų negali finansuoti, nes tvora – ne jų, o privatus turtas, patenkantis į „Sandoros“ draugijai priklausančio sklypo ribas. Tačiau, Savivaldybės administracijos direktoriaus Virginijaus Domarko žodžiais, išdidinus miesto planą, paaiškėjo, jog tik dalis tvoros patenka į privačią valdą, o kita yra miesto žemėje. „Ligi tol buvome įsitikinę, jog sandoriečiai turi ją tvarkyti, dabar tai – ir mūsų rūpestis“, – sakė jis. Registro centro dokumentuose, papildė Statybos skyriaus vadovė Rima Lukauskienė, ši tvora neturi savo unikalaus numerio. Ji tik yra įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentus kaip senamiesčio dalis, o ne kaip atskiras objektas. „Gal reikėtų kreiptis į KPD atstovus, kad atvyktų įvertinti – palikti tvorą ar ją griauti“, – siūlė ji. Įvertins paveldo specialistai Bendrovės „Arkosta“ statybos darbų vadovas Mindaugas Paulauskas sakė apžiūrėjęs tvorą ir įsitikinęs, jog ji neturi pamatų: „Tik sumesti akmenys ir pripilta žvyro, tad gali bet kada išvirsti.“ V. Domarkui pasiteiravus, ar yra galimybė tvorą sutvirtinti, R. Lukauskienė atsakė, jog tam reikėtų statyti atraminę sienelę. Darbus tektų atlikti rankomis, nes technika neprivažiuotų – tarp tvoros ir bibliotekos teritorijos lieka vos 0,5 m tarpas. M. Paulauskas siūlė kaip paveldą palikti tik dalį tvoros, ją sutvirtinant, o R. Šulskienė samprotavo, jog prie tokios sienos galima būtų rengti ir parodas. Savivaldybės skaičiavimu, tam, kad būtų atkurta senoji tvora, reikėtų 19 tūkst. eurų. Buvo nuspręsta, jog rugsėjį svarstyti klausimą dėl šio istorinio paveldo bus pateikta rajono tarybai, ligi tol paprašius KPD specialistus tvorą įvertinti ir pateikti išvadas. O kol kas tvoros prieigos bus aptvertos „Stop“ juosta.
Istorija ir legenda J. Kanarsko žiniomis, Pranciškonų vienuolynas, sodas ir dalis jo žemių buvę apjuosti akmenine tvora. Ji skyrė vienuolyno ir miesto žemes. Senoji tvora, sumūryta nuo vienuolių įsikūrimo pradžios, ėjo palei Vilniaus gatvę ir suko į J. K. Chodkevičiaus gatvę dabar statomos bibliotekos link, o nuo ten grįžo ligi tvenkinio, užsibaigdama ties dabartiniu Kultūros centru. „Tvorą palei J.K. Chodkevičiaus gatvę išgriovė 1940-aisis. Išliko tik jos dalis palei Vilniaus gatvę, užsukant ligi Turizmo informacijos centro. Šitą dalį 1984 m. permūrijo tuometinis Kretingos klebonas Bronius Burneikis. O griūvantis fragmentas prie bibliotekos, manoma, likęs meistrų visiškai neliestas nuo tarpukario – tarpukariu bandyta betonuoti. Didžioji dalis tvoros toje vietoje buvo nugriauta statant gimnazijos bendrabutį“, – tvirtino J. Kanarskas. Jis sakė žinąs ir legendą apie šią tvorą: vienuoliai pasigavę arklį, kuris vilko akmenis iš laukų. Nuo sunkaus darbo šis taip sunyko, kad netrukus padvėsė ir iškeliavo į dangų – pasirodo, tai buvęs „griešnas“ žmogus, taip išpirkęs kaltę už savo nuodėmes. Namas prilaiko gatvę Savivaldybės meras Juozas Mažeika klausė R. ir A. Šulskių, ką jie ketiną daryti su miesto piktžaizde – griūvančiu statiniu, kuris darko modernios bibliotekos aplinką. „Tokį vaizdą matome todėl, kad šio pastato negalime griauti – jis statytas 1934 metais ir yra miesto paveldas. Namas įsmukęs ligi pusės durų, nes sovietmečiu asfaltuojant gatvė buvo iškelta. Ką daryti, kaip jį remontuoti, jei palei priekinę namo dalį sumūryti betono atitvarai, kad gatvė nesmuktų, – namas toje vietoje lyg ir prilaiko asfaltą“, – kalbėjo „Sandoros“ draugijos, įsigijusios šį bei dar gretimą pastatą 2008–2009 metais, vadovas A. Šulskis. Kretingos muziejaus istorikas J. Kanarskas papildė, jog šį namą pasistatė Jokūbavo pradžios mokyklos vedėjas Petras Bortkevičius. Vėliau jį paliko Vilniuje gyvenantiems sūnums, iš kurių sandoriečiai ir įsigijo sklypą. „Ten, kur tvora buvo visiškai išgriuvusi, žiojėjo skylė, ją užmūrijome. Kasmet prieš žiemą namą užsandariname, tačiau jį nuolat išplėšia ir įsikuria benamiai“, – kalbėjo A. Šulskis.
|
|
