Ką Nasrėnuose valgė gėrė Palangos Juzė

Garsi Nasrėnų kaimo šeimininkė Regina Simonaitienė per susibūrimus gamina ir svečius vaišina tuo, ką pati išmoko iš savo motinos nasrėniškės Emilijos Viskontaitės, o ši – dar iš savo „babūnės“. Todėl tikėtina, kad žmonės ir šiandien skanauja silkę, kastinį ar „cibulynę“ pagal receptus to meto, kai po gimtąjį Motiejaus Valančiaus kaimą vaikštinėjo „kriaučius“ Viskontas, rašytojo pavadintas Palangos Juze.

Reginos Simonaitienės žodžiais, gero kastinio nesusuksi be naminės grietinės. Todėl moteris, kone vienintelė Nasrėnuose, dar laiko karvę.

Paplito Viskontų giminė

„Mano tėvas Viskontų Alfonsas vedė Viskontaitę, tačiau jiedu nebuvo giminės. Iš tėvo bei mamos pusės tame krašte buvo daug Viskontų, – nuo jų vos ne visi nasrėniškiai tapę giminėmis. Todėl mano šaknys čia įleistos labai giliai, nors ir buvau išbėgusi į miestą – 20 metų gyvenau Klaipėdoj, dirbau „Baltijos laivų statykloje“ virėja, bet prieš du dešimtmečius vėl sugrįžau į tėviškę. Labai traukė“, – kalbėjo R. Simonaitienė.

Moteris tvirtino, jog tuo, ką ji vaikystėje išmoko iš savo mamos, – agurkus ir kopūstus raugti, girą gaminti, kastinį sukti, tuo šiandien dalijasi ir su kitais.

„Kai mama išvirdavo bulvynę, mums, keturiems vaikams, ausys iš skanumo bevalgant linkdavo. Kaulą įmesdavo į didelį sunkų ketaus puodą storu dugnu ir pastatydavo ant ugnies. Virdavo pusę dienos. Po to stambiai pjaustytų bulvių, smulkintų „cibulių“ įdėdavo, – atrodydavo, kad ir tas kaulas šuniui nuo ilgo virimo suminkštėjęs. Visą dieną priebėgom tą bulvynę srėbdavom. Per vasarą pas mus iš miesto sulėkdavo brolių, seserų vaikai, visus priimdavom – vienu sykiu būdavo po 10–12 vaikų“, – prisiminė nasrėniškė. Tačiau patikino, jog dabar ant dujinės jos virta bulvynė nebe tokia skani, kaip buvo vaikystėje.

Naudojo šaltą šulinio vandenį

Tebemėgsta Regina ir šiandien iš tėvo išmoktą gaminti „cibulynę“. Silkę pirkdavo ir išdarinėdavo tik tėvas – tai buvęs jo rūpestis. „Pirkdavo riebią, storą – per visą plaštaką, nurėždavo galvą, šią susukdavo į laikraštį ir pakišdavo į pakurą, kur žėruodavo anglys.

Po to sutraiškydavo ją šakutę ir įmesdavo į puodą su šaltu šulinio vandeniu, įberdavo druskos, pipirų ir žiupsnelį cukraus, nepamažindavo „cibulių“, – štai ir visa „cibulynė“, – dalijosi nasrėniškė.

Jos žodžiais, srėbdavę „cibulynę“, prikąsdami žirnių-bulvių koše arba vien neluptomis bulvėmis. Nusipirkęs silkę, tėvas niekuomet jos „kramės“ neišmesdavo – išeidavo „cibulynė“, greit padaroma, o neluptų bulvių, verdant jovalą, puode visuomet likdavę.

Pačią silkę ruošdavo mama: nulupdavo, išvalydavo, supjaustydavo. Užpildavo šaltu vandeniu – anot pašnekovės, „nebuvo nė „mėslės“ virintu, – įberdavo druskos, cukraus, pipirų, įpildavo acto – viską pagal skonį, kas kaip mėgsta, sudėdavo žiedais pjaustytą svogūno galvą. Skaniausia valgyt po kelių valandų, o dar labiau – kitądien. Tačiau visa bėda, pastebėjo šeimininkė, kad šiandien skanios silkės nebenusipirksi.

Gira – su klasta

O kastinį, sakė R. Simonaitienė, nuo seno nasrėniškės suko taip: lygiomis dalimis imdavo kaimiškos „smetonos“ ir rūgštaus pieno. Rūgpienį suplakdavo kaip kefyrą, o grietinę išsukdavo į sviestą.

Į sviestą dėdavo po šaukštą rūgpienio, šildant masę didesniame „bliūde“, ir vis sukdavo, kol susukdavo visą rūgpienį. Tada į purią minkštą kastinio masę pagal skonį dedama druskos ir kmynų, o visa kita – pačios šeimininkės išmonė: viena šast – česnakų, kita – krapų ar pipirų. Masę porcijomis sudėti į nedidelius molinius dubenėlius ir atšaldyti, kol sustings. Valgyti tik su išvirtomis neluptomis bulvėmis, kabinat ir dedant kastinį ant jos.

Naminei girai nasrėniškė ant plytos grotelių ar orkaitėje apdegina riekelėmis supjaustytą juodą duoną – visą kepalą 10-čiai litrų giros. Duoną apipilti verdančiu vandeniu ir palikti, kol pravės. Tada perkošti: išmirkusią masę atiduoti paukščiams, o į šiltą skystį įmaišyti 1 kg cukraus ir 25 g – arba ketvirtį pakelio – mielių. Tada indą sandariai uždaryti ir palikti šiltai prie radiatoriaus, geriau – krosnies. Galima užkloti antklode.

„Per naktį gira įrūgsta, išpilstom ją į butelius ar ąsočius, pastatome į šaldytuvą, o po valandos kitos – prašom prie stalo. Bet jeigu šiltai palaikysite ilgiau, bus „tropniai“ – paskanavę tokios giros, prie vairo geriau nesėskite“, – juokėsi R. Simonaitienė.

• Rašyti komentarą (6)