|
|
|
Lyg trobelės ant vištos kojelės
Tarvydų kaime, palei kelią Kretinga–Darbėnai, sukant į Dimitravą, stovi sena sodyba, traukianti akį smagiu statiniu – primenančiu trobelę ant vištos kojelės iš vaikystėje žinomos pasakos, o už jos – dar keli keisti nameliai. Pasirodo, tai – sodybos šeimininko Mindaugo Jonuškevičiaus paukščiams įrengtos buveinės – inkilai bei lesyklos.
Kol Mindaugas buvo darbe, jo žmona Asta pasakojo, kad, gyvenant pamiškėje, į jų senelių sodybą, kurioje įsikūrę, pavasariais parskrenda gausybė paukščių, o žiemą pulkais būriuojasi, ieškodami maisto. Todėl vyras ir ėmėsi meistrauti inkilą. Ir ji pati nustebo pamačiusi, kad inkilas ne toks, kaip kitų – didžiulis, primenantis namelį, ir iškeltas ne aukštai į medį, o pritvirtintas prie nudžiūvusio medžio šakos. Nuo to ir prasidėjo meistrystė. Sukonstravo dar vieną, ir dar kitą. Aplink namą pilna ir įprastų inkilų, įkeltų aukštai į medžius. „Pas mus visus metus – tikra paukščių karalystė. Žiemą atskrenda zylės, vaikšto po kiemą, – ir tai labai džiugina mūsų vaikus Kajų, Nojų ir Mają. Neša vaikai jiems palesti – perkame lesalus, įberiame kruopų“, – pasakojo A. Jonuškevičienė. Žmonos žodžiais, pagavęs ūpą, Mindaugas padarė ir namelį primenančią pašto dėžutę prie įvažiavimo į jų sodybą. O tėvų sodyboje Kurmaičiuose pagamino specialius namelius triušiams.
Staliumi dirbantis M. Jonuškevičius patikino, jog konstruoti inkilus, lesyklėles, kurie yra ir sodybos puošmenos, tapo jo pomėgiu. „Kai sau pasigaminau pirmąjį inkilą ir įrengiau jį matomoje vietoje palei kelią, pradėjo skambinti pažįstami ir draugai, prašyti, kad padaryčiau jiems panašius. Domiuosi paukščiais ir žinau, kokius inkilus mėgsta zylės ar varnėnai, kokio dydžio turi būti inkilo skylės. Atrandu kokią įdomią šaką, kelmą, pridedu savo fantazijos, ir išeina kokia nors trobelė“, – atviravo stalius. Jis sakė nė pats nežinąs, kiek jo dirbinių jau iškeliavę pas žmones – puošia sodybas Darbėnuose, Kretingoje, Skuode, Klaipėdoje.
|
|
