|
Valdžios apsileidimas menkina valstybę
Gyvendami laisvoje demokratine valstybėje, kurios atkūrimo šimtmetį šiemet švenčiame, turime galimybę keliauti po visą pasaulį, apie ką tik svajojo mūsų tėvai ir mes patys, perimti iš labiau pažengusių valstybių jų gerąją patirtį ir ją diegti savo krašte. Tapę Europos Sąjungos dalimi gauname ir reikšmingą finansinę paramą ekonominiam atsilikimui nuo turtingųjų valstybių mažinti, kuriant savo žmonėms orias gyvenimo sąlygas ir jaukią aplinką. Tapę savo šalies šeimininkais įgavome galimybę savo šalyje tvarkytis kaip savo namuose, bet ar tai mes darome? Geriau gyvendami, tvarkydami ir puoselėdami savo namus, neretai užmirštame viešąsias, net ir reprezentacines erdves, kurios laikomos lyg ir ne savomis, nors jas pirmiausiai ir pastebi akylūs kretingiškiai, turistai bei svečiai.
Kretinga, dar nuo tarpukario visoje šalyje garsėdama Šv. Antano atlaidais, į kuriuos suplaukdavo marios žmonių iš visos Lietuvos, dabar į juos atvykusiems svečiams, užsienio delegacijoms iš kitų ES šalių, šventiniams renginiams gali pasiūlyti tik apšiurusią vasaros estradą, kai sovietiniais metais miesto šventės vykdavo stadione. Gėda ir apmaudas apėmė matant pasipuošusius kretingiškius šventinį vakarą sėdinčius ant išpuvusių, išlindusiais medvaržčiais medinių suolų, į kuriuos lengvai buvo galima rūbus išsitepti ar susiplėšyti. Tiesa, prieš šventes buvo viešai ir džiugiai pranešta, kad vasaros estrados atnaujinimui skirta „net“ 19 kubinių metrų medienos, kurios užteko tik vienam centriniam sektoriui iš penkių atnaujinti, kur, kaip gūdžiu sovietmečiu, ir buvo pasodinti išskirtiniai svečiai bei „oriai“ atsisėdo valdžios atstovai. Akis badė ir prie scenos sužėlę nendrynai, nors gana neseniai tvenkinys už nemenkus pinigus buvo išvalytas. Prie estrados iškeltos Estijos ir Slovakijos vėliavos pranešė apie šventę aplankiusias šių šalių delegacijas, bet nežinia, ar jos kitą kartą čia atvykdamos neatveš mums labdaros. Yra apie ką pagalvoti savo valdžią renkantiems kretingiškiams, o ypač miesto centre, Vytauto gatvės pradžioje, „poilsio zonoje“, sėdint ant naujų medinių suolų ir žiūrint į aptriušusį, seniai nedažytą vieną seniausių Kretingoje XIX amžiaus pabaigoje statytą Jakovo Rabinovičiaus vardu vadinamą namą, dengtą pajuodusiu asbestiniu šiferiu. Juk geresnės vietos tokiems apmąstymams vargu ar dar kur Kretingoje surasi...
Romualdas BENIUŠIS
|