|
|
|
Užsienyje įgytą praktiką norėtų pritaikyti gimtajame krašte
Kretingiškė kineziterapeutė 24 metų Jolanta Tirevičiūtė, trejus metus praleidusi Maltoje, sugrįžo į gimtąjį kraštą. „Įgytą patirtį noriu pritaikyti, padėdama žmonėms čia, Lietuvoje, ir, manau, man pasiseks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą“, – kalbėjo ji. Mokydamasi Kauno kolegijoje kineziterapeutės specialybės, J. Tirevičiūtė nepraleido progos pasinaudoti Erasmus – studentų mainų programos – teikiamomis galimybėmis: tobulintis ir siekti žinių pagal šią programą ji buvo išvykusi II ir III kursuose, neatsisakė ir podiplominės stažuotės. „Išskirtinai rinkausi tik Maltą, kur pasilikau ir dirbau 3 metus“, – teigė mergina, kurios pastebėjimu, Maltoje kineziterapija yra labai išvystyta, jai skiriama labai daug dėmesio. Maltoje ji sutiko labai daug išsilavinusių žmonių, kurie apskritai žinioms, mokslui teikia didelę reikšmę, o jaunimas, baigęs mokslus, neužsisėdi namuose ir studijas tęsia užsienyje, ypač – Didžiojoje Britanijoje. Dirbo moderniame reabilitacijos centre Maltoje, skirtingai negu Lietuvoje, kineziterapija – prestižinė specialybė. J. Tirevčiūtei pasisekė – bendradarbiai, kuriuos ji sutiko per podiplominę stažuotę, pradėjo kalbinti pasilikti ir dar pasitobulinti, padirbėti Maltoje. „Galėjau dirbti ir Lietuvoje: turėjau spaudą, registracijos numerį. Tačiau darbdaviai man suteikė galimybę padirbėti, tik iš naujo reikėjo gauti registracijos numerį – Maltoje į užsieniečius žiūrima labai reikliai ir griežtai, yra žiūrima, kokius mokslus esi baigęs, ką moki. Kaip bebūtų, užsienietis juk užima vietinio specialisto darbo vietą, todėl ir reikalavimai yra didžiuliai“, – neslėpė J. Tirevičiūtė. Ji 2 metus dirbo privačiame moderniame reabilitacijos centre, gausiai aprūpintame šiuolaikine aparatūra. Kineziterapeuto darbas – masažas, elektroterapija, mankšta. „Maltoje kineziterapeutas ir dirba visus šiuos darbus, kai Lietuvoje – tik vienoje srityje: jeigu masažas, vadinasi, – tik masažas, jeigu elektroterapija, tai ir specializuojiesi tik joje“, – kodėl buvo įdomu dirbti Maltoje, paaiškino kineziterapeutė. Dar vienas įdomus dalykas – kad Maltoje nėra reabilitologų. Tad pats kineziterapeutas privalo testuoti pacientą, jeigu kas neaišku – konsultuotis su šeimos gydytoju. Kineziterapeutas Maltoje pats skiria gydymą, ir rezultatą – kad pacientas nebejaustų skausmo – būtina pasiekti per savaitę. „Kineziterapijos esmė – esant sveikatos problemoms, sumažėjus darbingumui ir judėjimo laisvei, padėti žmogui sugrįžti į normalų gyvenimą, tarkim, kad jis pakiltų iš neįgaliojo vežimėlio, kad nebereiktų lazdos ir pan. Tokio rezultato dažniausiai pavykdavo pasiekti pacientui taikant individualų kineziterapinį gydymą, kai Lietuvoje, J. Tirevičiūtės pastebėjimu, dažniausiai apsiribojama viena ir ta pačia schema – 5 masažai, 5 seansai elektroterapijos, 5-kart mankšta. „Būdavo, jog žmogui masažas visiškai nereikalingas, tada keiti į kitą kompleksą, kuris duodavo konkretų rezultatą“, – kineziterapeutė atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvoje dažniausiai taikomos normuotos ir visiems vienodos procedūros, daugiau dirbama didelėmis grupėmis, mažai individualizuoto darbo, kuriam Maltoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Gydė Libijos karius Be reabilitacijos centro, J. Tirevičiūtei teko padirbėti ir ligoninėje. „Dirbau su stipria komanda – specialistais iš Azijos, Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Patyriau, kaip puikiai gali bendrauti ir bendradarbiauti savo srities žinovai, kurie visada pasirengę tau padėti, patarti“, – teigė pašnekovė. Kadangi Malta yra arti Libijos, reabilitacijos ligoninė priima tos šalies karius. J. Tirevičiūtės pastebėjimu, tai – kito mentaliteto giliai tikintys islamistai, labai nuvertinantys moterį. „Atėję į mankštą juokdavosi, kad ją ves moteris... Anglų kalbos Libijos kariai nemoka, tik arabų. Susipažinau su viena moterimi, kuri mane pramokė tos kalbos, dar ir pati padirbėjau. Tad kai prašnekdavau arabiškai, karių juokeliai baigdavosi“, – patyrimais dalijosi mergina. Įdomu Jolantai buvo dirbti ir su įvairių šalių, tarp jų – ir iš Kinijos, studentais – paaiškinti jiems, pavedžioti, aprodyti. O kaip tarp daug tautų atrodo lietuviai? Anot J. Tirevičiūtės, palyginus su kitais, lietuviai yra išauklėti, susiėmę, jeigu jiems reikia padaryti, tai ir padarys. Parengimas Lietuvoje taip pat duoda labai stiprius pagrindus, o kaip seksis toliau – priklauso nuo paties žmogaus, nuo poreikio nuolat siekti žinių, tobulėti. Maltoje sutikti lietuviai – visi kaip kumštis, vienas kitam padeda. „Susiradau labai gerų draugų lietuvių, – stereotipus, kad užsienyje lietuvis lietuviui yra didžiausias priešas, neigė J. Tirevičiūtė. – Maltiečiai irgi yra draugiški, bet svetimoje šalyje labai norisi saviškių.“
Sugrįžti būtų labai paprasta „Daug kas manęs klausia, ko aš grįžau, jeigu Maltoje taip gerai, – pasakojo mergina. – Atsakymą turiu: ten esu viena, be savo šeimos, nesvarbu, kad yra draugų.“ J. Tirevičiūtė patikino, jog sugrįžti į Maltą jai būtų labai lengva: „Bet tam ir grįžau, kad galėčiau skleisti gerąją patirtį. Pati sau sakau, kodėl gi man nepadirbėjus Lietuvoje, įsirengti kad ir nedidelį kabinetą, kad galėčiau dirbti privačiai.“ Į Lietuvą merginą sugrąžino savosios aplinkos poreikis. Maltoje daug kas nė nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. Pati Malta – netoli Afrikos žemyno, tad tenka labai prisitaikyti prie tenykščio klimato: jeigu išgyveni vieną vasarą ir patiri nuolatinį 40 laipsnių karštį, vadinasi, esi savas. Žiemą Maltoje – 10 laipsnių šilumos, ten viskas – dulkėta, geltona, net smėlio nėra – vienos uolos. „Norom nenorom pasiilgsti žalumos, sniego, mūsų krašto gyvybingos aplinkos, savo šeimos – juk turiu tėvus, seserį, brolį“, – prisipažino J. Tirevičiūtė. Ji įsitikinusi, jog tai, kas suplanuota, – turi pavykti, ypač, jeigu sunkiai dirbsi: „Be to, turiu gerą požiūrį į žmogų – jį suformuoti man padėjo maltiečiai, kurie, būdami giliai tikintys, visus žmones priima tokius, kokie jie yra. Ar senas, ar jaunas žmogus – pagarba be skirstymo į blogus ir gerus parodoma visada.“
|
|
