Joninių naktį – protėvių papročiai ir tradicijos

Svečiai į šventės erdvę įėjo pro ąžuolo lapais apipintus vartus, jiems nuplautos rankos.

Jau kelis šimtmečius trumpiausią metų naktį švenčiamos Joninės neaplenkė ir Kretingos rajono: Joninių laužai liepsnojo beveik dešimtyje rajono bendruomenių.

Prisiminė senąsias tradicijas

Šiemet Joninės Kretingoje – kitokios nei visada. Pastauninko slėnyje susirinkę kraštiečiai prisiminė, kaip Joninės buvo švenčiamos senovėje, kokių papročių ir tradicijų buvo laikomasi. Ateiti į šventę visi turėjo pro ąžuolo lapais apipintus vartus, kiekvienam nuplautos rankos, nušluostytos lininiu rankšluosčiu. Toks paprotys atliekamas, kad žmogus į šventinę erdvę ateitų pozityviai nusiteikęs, be jokių blogų minčių, būtų apsivalęs.

„Atėjot pro vartus, apsiprausę vandeniu, kuris šią dieną stebuklingu pavirsta, dabar jūs visi tik su gerais ketinimais, švaria siela, atėjot švęsti gražiausios šventės. Tad būkit visi pasveikinti su vidurvasario švente – senovėje Kupolinėmis ir Rasomis vadintomis, o dabar – Joninėmis“, – sutiktus šventės dalyvius pasveikino Joninių Kretingoje organizatorė ir vedėja Sigita Dirmeitienė. Šventei prasidėjus, iškilmingai uždegtas aukuras, simbolizuojantis saulę ir šviesą.

Vienas pagrindinių Joninių šventės simbolių – vainikai. Jie buvo pinami Joninių išvakarėse. „Svarbu, kad vainikėlius kiekviena mergelė pintų tylomis, viena pati, ir jame dominuotų geltona bei mėlyna spalvos, kad vainikėlis atneštų pilnatvę, ramybę ir vaisingumą“, – pasakojo S. Dirmeitienė.

Pagal protėvių tradicijas, nupintuose vainikuose turėjo būti devynios skirtingos žolės

Visos į šventę atvykusios merginos šį paprotį galėjo išbandyti pačios: jos iš miškuose pririnktų, jau paruoštų žolių pynėsi sau vainikus. Ši senovės lietuvių tradicija labiausiai nustebino iš Amerikos atostogų į Lietuvą atvykusią Lilianą Vicoli. Ji Jonines matė ir jose dalyvavo pirmą kartą ir sakė, kad labiausiai sužavėjo vainikų pynimas. „Man tikrai labai patiko pinti gėlių vainikus. Buvo labai įdomu, šiek tiek sudėtinga visas žoleles gražiai surišti, bet man pavyko“, – savo įspūdžiais dalijosi L. Vicoli.

Mergaitės, nusipynusios vainikus, buvo kviečiams prie įėjimo vartų, kad patikrintų savo laimę. Visos, nusipynusios vainikus, turėjo žengti tris žingsnius nuo vartų ir neatsigręžusios mesti vainikus. Jei vainikas nukrito už vartų – greičiausiai kitąmet ištekės.

Joninių linksmybėms įpusėjus, visiems susirinkusiems buvo išdalinta juoda duona. „Senovėje protėviai duoną kepdavo iš vakaro. Duona pavaišinti tapo tarsi sakraliniu reiškiniu, suartinimu“, – pasakojo šventės vedėja S. Dirmeitienė.

Tradiciškai šventėje pasveikinti ir visi Jonai, Janinos bei Rasos, jiems padovanoti iš ąžuolo lapų nupinti vainikai, uždegtas Joninių laužas.

Susirinkusiems šventėje nuobodžiauti neleido Kretingos rajono kultūros centro folkloro kolektyvai „Gervelė“, „Kitep“, Klaipėdos miesto ansamblis „Senoliai“ bei kapela „Martvežiai“.

Kasmet Joninių šventė vykdavo Kretingos vasaros estradoje, šiemet ji kiek kitokia – mažesnėje erdvėje, tačiau su senoviniais papročiais ir tradicijomis. Tokiu organizatorių sprendimu džiaugėsi ir į šventę atvykę kraštiečiai bei svečiai. „Labai patiko kamerinė aplinka, kur kas geriau nei pasikviesti į estradą kokį ansamblį ar dainininką. Smagu, kad išlaikytos tradicijos, tai sukuria nepakartojamą atmosferą, reikėtų tai tęsti“, – įsitikinęs kretingiškis Romualdas Beniušis.

Šventės organizatorė ir vedėja S. Dirmeitienė sakė nesitikėjusi, kad į Pastauninko slėnį susirinks tiek daug žmonių. „Panašu, kad žmonės pasiilgę tokių švenčių, kur galima ir patiems sudalyvauti, prisiminti tradicijas, o ne tik koncerto paklausyti. Suprantama, kad šventei, kokią čia surengėme, reikėtų kitos erdvės, kad būtų visiems patogiau, bet mieste nebuvo lengva tai padaryti. Kitais metais ieškosime kitos vietos“, – mintimis dalijosi S. Dirmeitienė.

Pasveikinti Lazdininkų Jonai: (iš kairės) Jonas Rusys, Jonas Žymantas ir Jonas Krištopaitis.

Apdovanotos gražiausios sodybos

Joninių ūžesys neaplenkė ir Kretingos rajono kaimų bendruomenių.

Lazdininkuose šventės akcentu tapo Jonų pasveikinimai bei gražiausių sodybų šeimininkų apdovanojimai.

„Kiekvienais metais skiriame tris prizines vietas, tačiau nominavome penkių sodybų šeimininkus“, – pasakojo Lazdininkų bendruomenės pirmininkė Miroslava Bružienė.

Anot jos, renkant gražiausias sodybas labiausiai atkreipiamas dėmesys į tvarką, sodybos išplanavimą, žiūrima, ar yra žydinčių gėlių. „Be abejo, būna, kad įeini į sodybos kiemą, ir toks didelis įspūdis, kad jokių kriterijų nebereikia“, – sakė M. Bružienė. Anot jos, sodybų įvertinimas bei apdovanojimas tampa puikia paskata ir toliau neapleisti savo kiemo, jį prižiūrėti.

Vienos gražiausių sodybų šeimininkai Irena ir Giedrius Mažonai džiaugėsi apdovanojimu ir sakė, kad, norint išlaikyti gražią sodybą, reikia įdėti daug pastangų. „Mūsų sodyboje nėra labai daug gėlių, tačiau turime 39 arus, todėl darbo vis tiek labai daug. Ji kaimiško stiliaus, yra pirtelė“, – apie savo sodybą pasakojo I. Mažonienė.

Kasmet už gražiai tvarkomą sodybą įvertinama Bronislava Stonkuvienė sakė, kad jos sodyba – pilna gėlių. „Visko yra. Ir gėlių, ir medžių, ir gyvatvorių. Aš labai mėgstu gėles, todėl pas mus jų daug: žydi gvazdikai, lelijos, suderintos salvijos. Nors ir sena mūsų sodybėlė, gyvenam jau 50 metų, bet, kol galim, prižiūrim“, – teigė ji.

Kiekvienam nominantui simboliškai įteikta begonija, padėkos raštas bei duonos kepalas.

Jonvakario programą pradėjo Rūdaičių liaudiška kapela „Šonke tronke“ kartu su vadovu Stasiu Lukausku (trečias iš dešinės) ir meno vadove Sigita Šimkute.

Paparčio žiedo ieškojo Rūdaičiuose

Tradicijomis ir papročiais apipintas Joninių vakaras aidėjo ir Rūdaičiuose. Čia visus šildė ne tik tradicinis Joninių laužas, bet ir bendrystė, daina bei šokiai.

„Jonvakario tradicijos Rūdaičiuose tęsiamos jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Tai vienas didžiausių gyvenvientės renginių, į kurį susirenka publika iš Rūdaičių ir aplinkinių gyvenviečių“, – mintimis dalijosi Kretingos Kultūros centro Rūdaičių skyriaus vedėjas Stasys Lukauskas.

Šventės koncertinę programą skambiomis dainomis ir linksmomis melodijomis pradėjo Rūdaičių liaudiška kapela „Šonke tronke“. Savo atliekama muzika susirinkusius džiugino Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtinis – saksofonininkas Donatas Vizgaudis, estradinis ansamblis „Sonremo“ iš Mažeikių. Minią gerbėjų pritraukė estrados karalienė Vitalija Katunskytė.

Vedančiųjų duetas – viešnios iš Kartenos pastauninko Martina Žąsytienė ir Audrona Galdikienė nepagailėjo šventės dalyviams geros nuotaikos, linksmų pasakojimų ir pokštų. Burtais ir apeigomis lydimos šventės metu tradiciškai prie tvenkinio ieškota paparčio žiedo, vandenin leistos degančios žvakės.

Į Pastauninką paleisti vainikai su žvakėmis. Tikėta, jei vainikas parplauks – mergina ištekės.

Trumpiausios nakties paslaptimis dalijosi Grūšlaukėje

Joninių simboliai – vanduo, ugnis ir augmenija. Grūšlaukėje šiemet šių simbolių buvo apstu. Lietus nenustojo lyti beveik visos šventės metu, tačiau nuotaikos jis nesugadino.

Grūšlaukės dalyviai į šventinę erdvę tradiciškai įėjo per žolėmis ir gėlėmis apipintus vartus. Šventę liaudiškomis dainomis atidarė Grūšlaukės skyriaus vokalinis-instrumentinis ansamblis. Jonams pagerbti ir pasveikinti įteikti ąžuolo vainikai, simbolizuojantys galią, stiprumą, sveikatą ir ištvermę. Siekiant išlaikyti tradiciją, kiekvienas gavo dovanų po sūrį, nes pagal tradiciją, „šventas Jonas – pieno ponas“. Šią stebuklingą naktį tikima, kad svečiams, pavaišintiems namine gira ir sūriu, bus derlingi ir laimingi metai.

Jonai, pasipuošę vainikais, įžiebė Joninių laužą. Prie jo susirinkusieji, vedami akordeono garsų, dainavo dainas, o vėliau buvo ir šokinėjančių per laužą, tikinčių taip prisikviesti laimės į savo namus.

„Sakoma, jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“, tad tikimės, kad lietinga Joninių diena bus gerų metų simbolis“, – sakė Kretingos rajono kultūros centro Grūšlaukės skyriaus vedėja Silvija Juciuvienė.

Erika ALONDERYTĖ

• Rašyti komentarą (1)