Aktorių tandemas scenoje - jau ketvirtį amžiaus

Karteniškiai Martina Žąsytienė ir Zenonas Jurgila yra skirtingų profesijų žmonės: Martina vadovauja Kultūros centro Kartenos filialui ir yra jo režisierė, o Zenonas ūkininkauja. Tačiau šiuos du žmones jau 25–erius metus sieja ne vien kaimynystė, bet ir meilė teatrui bei scenai.

Jiedu – tai Magdė ir Jonis, Onė ir Adomas, Domicelė ir Juzė - yra kviečiami ir pravesti įvairius rajono renginius. Šmaikštus liežuvis ir kaimo gyvenimo pažinimas - pagrindinis jų koziris, leidžiantis abiem improvizuoti be išankstinių scenarijų. „Scenoje viens kitą suprantame iš pusės žodžio“, - tvirtino žinomi liaudies aktoriai.

Režisierė ir Kultūros centro Kartenos filialo vadovė Martina Žąsytienė bei ūkininkas Zenonas Jurgila į šmaikščius, žodžio kišenėje neieškančius tautos personažus scenoje persikūnija jau ketvirtį amžiaus. Pašnekovai tikino, jog jiedu jau įprato tarytum skaityti kits kito mintis ir suprasti iš pusės žodžio.

„Suvedė“ nešvankūs vaidmenys

„Kai Zenonas 1982 m. atsikraustė į kaimynystę, išsyk pamačiau: kaimynas – „ne špėtnas“. Pakviečiau jį vaidinti į Kartenos liaudies teatrą, - žaismingai pasakojo M.Žąsytienė. - Tuometinis Klaipėdos dramos teatro direktorius ir režisierius Balys Juškėnas, kilęs iš Kartenos, talkino karteniškiams statant spektaklį „Lažybos“. Mudviem su Zenonu jis paskyrė nešvankius vaidmenis: aš buvau senmergė viliotoja, o jis – pijokas. Tie vaidmenys mudviem labai „nusisekė“. Per tas „Lažybas“ ir susilipdėme. Vėliau B.Juškevičius pastatė Žemaitės „Amerika pirtyje“. Spektaklis sėkmingai gyvavo 10 metų, - su juo apvažiavome beveik visą Lietuvą, garsindami Karteną. Buvome tarsi savo kaimo „liktarnos“.

„Nuo vaikystės esu „daug lojantis“, - kalbos spalvingumu M.Žąsytienei nenusileido Z.Jurgila. – Matyt, - į tėvą. Jis eidavo piršliauti, giedodavo net ir gyvulius šerdamas“.

Karteniškai, pastebėję kaimynų aktorių „liežuvių smailumą“, ėmė juos kviesti, kad pravestų kaimo šventes, o vėliau - ir rajono kultūros renginius: muges, „Grok, žemaiti“, „Kretingėškė polka“ ir kt. Juolab, kad Martina turėjo svarios patirties: ji su savo vyru Zigmu eidavo piršliauti po vestuves.

„Išeiti į žmones - labai smagu: kitus pamatai ir save parodai. Jei kaime gyvendamas nepabūtum kitokioje aplinkoje, žalty, tarp tų krapų, sliekų ir šabakštynų „išblūstum“, - įsitikinęs ūkininkas Z.Jurgila.

Scenoje nė sykio nesipyko

Abu pašnekovai tvirtino, jog vaidinti teatre jiems – solidžiau, tačiau renginiuose – mieliau širdžiai, nes neįpareigoja tekstai. Aktoriai sakė, jog specialiai šventėms scenarijaus jie nekuria: anekdotai, šmaikštūs pasakojimai gimsta natūraliai, iš savo kaimo aplinkos ir kaimiečių gyvenimo. Juos aktoriai ekspromtu koreguoja ir įspraudžia į pasirinktų herojų lūpas.

Pašnekovai atviravo, jog per 25-erius veiklos metus jiedu nėsyk nesusipyko: nei scenoje, nei gyvenime. Zenonas sakė, jog visuomet klausąs Martinos – ji juk režisierė: „Būna, kad scenoje nusišneku. Arba – užstringa žodžiai. Tuomet vienas kitą puolame gelbėti: kokį anekdotą pritaikome arba Magdė taikiai mane tempia už skverno į užkulisius“. O Martina pritarė, jog Zenonas, režisieriaus B.Juškevičiaus pastebėjimu, yra „spalvingas“: jis nestovi vietoje, vis juda, kažką veikia. Ir nors neturi teatrinio išsimokslinimo, tačiau scenoje improvizuoja sumaniai.

Martina sakė, kad vaidinti lietuviškai jai taip natūraliai nepavyksta, kaip žemaitiškai. Savo kalbos žodyną ji turtina, skaitydama Butkų Juzės, Žemaitės, Motiejaus Valančiaus, Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės raštus ir gilindamasi į jų stilių.

Šeimos kone giminiaujasi

Martina ir Zenonas tvirtino, jog jau ketvirtį amžiaus bendrauja ir šeimomis: „Esam ne tik scenos draugai ir kaimynai, bet ir beveik giminės“. Vyriausias Zenono sūnus Andrius yra Martinos jaunėlio sūnaus – Martyno – krikštatėvis.

Pašnekovai neslepia, jog karteniškai jau apsipratę, kad jie pora – tik scenoje. Už supratingumą jie yra dėkingi ir savo „antrosioms pusėms“: Martina – šviesaus atminimo savo vyrui Zigmui, o Zenonas - žmonai Juditai. Kartais miestelio parduotuvėje Martina ir pati pajuokauja, pavadindama Zenoną saviškiu. „Amžinatilsį vyras Zigmas pats juokais provokuodavo Zenoną: atseit, Martynas - tavo sūnus, tai ir pirk jam saldainių. Mokėjai padirbti, tai ir maitink, erzindavo“.

Žmona Judita, anot Zenono, supyksta tik už tai, kad per teatralų gastroles jis per daug „užmina ant kamščio“ ir nebenutaiko saiko.

Per šventes, savo ir vaikų gimtadienius vieni pas kitus susibėga į svečius.

M.Žąsytienė šį birželį po sunkios ligos palaidojo vyrą Zenoną. Dvi dienas prieš vyro mirtį moteris spėjo apsiginti režisierės diplomą Klaipėdos universitete. Nepraėjus nė mėnesiui gedulo, ji jau turėjo pravesti Joninių šventę miestelyje. „Nieko nepadarysi: privalai užgniaužti skausmą, eiti į žmones su šypsena. Toks mano darbas, tokia artisto duona“, - atviravo režisierė.

Režisierės vaikai užaugo „kultūrnamy“

M. ir Z.Žąsyčiai užaugino keturis sūnus: vyriausiam Arūnui – 33-eji, mažiausiambMartynui – 16-ka. „Vyras ūkininkavo, aš – nuolatos teatre: repeticijos, ūkiniai reikalai, kostiumų siuvimas, gastrolės. Retą savaitgalį tebūdavau namie. Vaikai augo labai savarankiški: ir tėvui ūkyje gelbėjo, ir patys valgyti taisėsi. Sykį, atmenu, grįžusi iš darbo, salotose net sliekų radau. Kituomet atrasdavau vaikus jau miegančius: ir su kojinėm, ir neplautom kojom“. Moteris sakė, jog šiandien galvojanti, jog jos vaikai užaugo labai geri: „O juk galėjo ir paslysti. Sovietmečiu buvo toks supratimas: išeini į darbą, ir nieko tokio, jei vaikus palieki vienus“, - kalbėjo moteris džiaugdamasi, jog visi jos sūnūs, ypač Zigmas, šiandien vis vien myli teatrą ir muziką. – Visi jie tarsi augo „kultūrnamy“ – vienas būgną mušė, kitas vaidino, dar kitas muziką leido“.

Martina ir Zenonas šiandien jau subrandino naują sumanymą – piršliauti vestuvėse. „Kai pasižiūri, kokius pinigus šiandien ima vestuvių vedantieji, o žmonės prie stalo snaudžia iš nuobodulio, norisi atgaivinti ir šmaikštų gyvą žodį, ir liaudiškas tradicijas“, - sakė pašnekovai.

• Rašyti komentarą (4)