|
|
|
Kazachai kretingiškį sutiko kaip draugą
Senojoje Kazachijos sostinėje Almatoje personalinę gintaro juvelyrikos parodą surengęs kretingiškis menininkas Gražvydas Kasparavičius sakė niekur ligi šiol nejautęs tokio svetingumo, kokį patyręs šalyje, kurioje šiemet viešėjo antrąkart. „Kazachai turi posakį: pirmąkart atvykusį sutinkam kaip svečią, antrąkart – kaip draugą, o trečiąkart – kaip šeimos narį“, – tvirtino G. Kasparavičius. Su menininkais nepolitikavo Kelionę į tolimą Azijos šalį, kuri savo dydžiu prilygsta kone visai Europai, kretingiškis laiko didele dangaus dovana. „Druskininkų folkloro šventėje priėjo mano darbais susižavėjusios 2 kazachės, viena iš jų buvo Almatos akimato, mūsiškai – merijos, kultūros skyriaus vadovė Hanzada Jesenova ir pakvietė atvykti apsižiūrėti, ar sutikčiau surengti parodą jų miesto Tūkstantmečio muziejuje ir vesti edukacinius užsiėmimus. O antrąkart į Almatą vykau su 150 savo darbų“, – apie viešnagės Kazachijoje tikslą pasakojo G. Kasparavičius. Menininkas neslėpė įspūdžio, jog jį pasitiko ir kone dvi savaites kasdien pagal sudarytą programą rūpinosi Kazachijos meno ir kultūros žmonės. „Nuo pat lėktuvo trapo lydėjo kaip kokią žvaigždę, tik „paparacų“ ir betrūko, – juokavo pašnekovas. Perdien vykdavę po kelis susitikimus su menininkais, rašytojais, išvykos, aplankant krašto įžymybes. – Kitąkart tik pradedu gilintis, o jau veža kitur.“ Ši šalis laikoma autoritarine, nuo 1990-ųjų valdoma vienintelio prezidento Nursultano Nazarbajevo, tačiau apie politiką, tikino pašnekovas, jie visiškai nekalbėję: „Gal žinojo, kad esu meno žmogus ir man politika – tolimas reikalas, o gal tyčia vengė.“ Jis pastebėjo, kad gatvėse žmonės nedėvi nacionalinių rūbų, nes šie – itin brangūs, dažniausiai siuvinėti auksu ir yra šeimos palikimas. Tačiau kepurėlės „tiubeteikos“ tebėra populiarios.
Moterį skaito pagal papuošalus „Nors žmonės visur vienodi, tačiau azijiečių kultūra labai skiriasi nuo europiečių. Ten tebesilaikoma kertinių dalykų – pagarbos senam žmogui, gamtai ir jos kūriniams, šeimos pamato. Mes nuo to jau esame nutolę“, – kalbėjo G. Kasparavičius. Jam krito į akis apibrėžtas lyčių skirtumas. Vyro statusas įtvirtinamas nuo mažumės: „Ne tik koledžuose, bet ir per edukacijas su mokiniais kiekvienas pyplys drąsiai prieina ir atkiša ranką vyriškai pasisveikinti.“ O moters vaidmens skirtumai darbe ir šeimoje – akivaizdūs. „Darbe vyrauja kolegiški darbiniai santykiai. Moterys vadovės prilygsta vyrams, tačiau namie jos tampa žmonomis – niekur nemačiau vyrų pilstant arbatos ir patarnaujant svečiui. Kai vyrai parodoje pristatė moterų kaklo papuošalus, supratau, jog įstatymas jiems leidžia turėti iki 5 žmonų. Pagal papuošalus galima sužinoti kazachės moters statusą šeimoje. Šie papuošalai – itin masyvūs, gali siekti ligi papilvės: pirmoji žmona nešioja vieną kabutį, kuriame lašeliai atspindi vaikų skaičių, antroji – kabantį nuo jo, trečioji – kabantį žemiau antrojo, ir taip toliau. Tokius jos ligi šiol dėvi per šventes“, – pasakojo kretingiškis. Jam teko pabuvoti ir kazachiškose vestuvėse: ten tebesitariama dėl kalymo, o šis, kuo nuotaka labiau išsilavinusi, tuo yra didesnis. „Man aiškino, kad yra trys visuomenės sluoksniai, prilygstantys kastoms, ir stengiamasi iš jų neišeiti. Po vedybų nuotaka privalo kraustytis pas vyro šeimą ir įprastai vienerius metus, kol susilaukia pirmagimio, patarnauti – keltis pirmoji, gaminti visiems valgį, tvarkyti namus. Tai – moters ne tik klusnumo, bet ir patikimumo įrodymas, o vyrui – kad išsirinko gerą žmoną“, – pastebėjo G. Kasparavičius. Tūkstančių ežerų kraštas Buvusioje Kazachstano sostinėje Almatoje gyvena per 2 mln. gyventojų, centre šalia sovietinių daugiabučių „chruščiovkių“ – apstu veidrodinių Azijos bankų monstrų. Tačiau rytietiškos tūkstantmetės istorijos liekanų – per čia ėjo legendinis Šilko kelias – nėra daug, nes kazachai buvo klajoklių tauta. Pragyvenimas Kazachijoje – itin brangus, vidutinis atlyginimas nacionalinę valiutą tengius verčiant eurais – 150–200 eurų, o maisto produktų kainos panašios, kaip ir pas mus. Tačiau degalai pigesni – 1 l dyzelino kainuoja 0,5 Eur. Šioje šalyje yra didžiausios pasaulyje chromo kasyklos, o pagrindinės ūkio šakos – akmens anglies ir geležies rūdos kasyba. Kazachija patenka net į keletą klimato zonų – vidurines platumas, stepes, pusdykumes, dykumas, į jos teritoriją įsiterpia Tian Šanio kalnai. Ši šalis dar vadinama ežerų kraštu, kur suskaičiuojama per 48 tūkst. ežerų, beje, Kaspijos jūra – taip pat didžiulis ežeras. G. Kasparavičius sakė, jog jam teko pabuvoti 2 tūkst. 750 m aukštyje, prie didžiojo Almatos Bao ežero bei prie dirbtinio 76 m gylio Kapčagajaus ežero, prasidedančio Kinijos pusėje. Ežeras apgultas žvejų, kuriems nereikia bilietų, tačiau draudimas žvejoti tam tikrose vietose galioja visiems.
Medžiotojo pagarba paukščiui Kretingiškiui vietiniai aprodė ir didžiausią Almatos krašto medžioklės ūkį „Silk road“, kur auginami sakalai, galingi ereliai – berkutai, grifonai, pelėdos. „Berkuto ir medžiotojo santykis – ypatingas, vertas didžiadvasiškos pagarbos. Specialiai medžioklei užaugintas, pasibaigus sezonui, medžiotojas jam padėkoja už gerą ir ištikimą tarnystę ir paleidžiamas į laisvę“, – kilnia tradicija žavėjosi menininkas. Tradicinis kazachų būstas – jurta – šiandien tarnauja tik kaip istorinis, kultūrinis ar turizmo objektas. „Gal kaimuose piemenys jose dar gyvena, bet aplink Almatą niekur jurtų nemačiau, nors buvau nutolęs maždaug 100 km spinduliu nuo miesto“, – sakė juvelyras. Užtat važiuojant stepe matosi kurganų – čionykščių piliakalnių – virtinės. Kurganuose palaidoti kilmingieji kazacahai: jų forma primena sparnus, kurių centre – chano kapavietė, o nuo jos į abi puses atgulė didikai pagal mažėjančią kilmę. Kurganai išdėlioti pagal kalnų grandinę, mirusieji buvo laidojami veidu į saulę. Kurganai įrengti prabangiai, juose laidota su arkliais, ginklais, turtais, o angos užklotos keliais sluoksniais medienos, žemės, akmenų.
|
|
