Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Temos kūrėją susiranda pačios

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Laineda Vainauskaitė patyrė, kad jai patogiausia rašyti kalbant pirmuoju asmeniu – tuomet lengviausiai pavyksta įsijausti į lyrinio subjekto jausmus ir mintis, juos autentiškai pateikti.

Kūrybinis procesas visai neprimena senovinių burtų seanso ir kitiems jis atrodytų netgi nuobodus, temų kūrybai specialiai neieško, nes dažniausiai jos pačios ateina, kai tenka laukti vėluojančio autobuso, o pirmoji novelė buvo parašyta apie tai, kad visai neaišku, kaip tas noveles reikia rašyti. Štai tokiu sveikos ironijos prieskoniu pasakojimą apie savo kūrybinį kelią pasūdo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos II klasės mokinė Laineda Vainauskaitė, kurios tekstai pelno ne tokius kuklius įvertinimus, kaip pati jų autorė – mergina buvo pakviesta į 50-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso finalinį renginį, o pernai šiame konkurse ji laimėjo III vietą.

– Kada savyje atradote talentą kurti? Kokia buvo pradžia? Kas „užkabino“?

– Talento kurti neatradau, jį atrado pradinių klasių auklėtoja Aistė Lukauskienė. Viskas prasidėjo nuo poezijos. Kai buvau devynerių, mokytoja pasiūlė man sudalyvauti eilėraščių konkurse. Pirmasis eilėraštis buvo apie pavasarį. Tuo metu labai savimi didžiavausi. Daugybę kartų skaičiau jį tėvams, dėdėms, tetoms, močiutėms, seneliui... Vaje, iš artimųjų tikriausiai sulaukiau daugiau dėmesio nei pati J. K. Rowling. Vis dėlto jau nė nepamenu, kas mane tame rašyme užkabino.

– Kiek ir kokių literatūrinių ieškojimų teko patirti, kol atradote sau patogiausią kalbėjimo formą? Kuo novelės forma Jums miela?

– Nieko neieškojau, bet patogiausia kalbėjimo forma – pirmu asmeniu. Kai rašau taip, lyg pati būčiau ten buvusi, labiau įsijaučiu į tekstą ir tada man maloniau rašyti. Aišku, išbandžiau įvairių žanrų rašymą – kai mokaisi mokykloje, kitaip ir negali būti. Novelės irgi atėjo iš mokyklos. Pamenu, devintoje klasėje mokytoja pasiūlė, jog galėčiau parašyti novelę, paaiškino, kas tai. Grįžau namo, pasiėmiau popieriaus lapą (tuo metu rašydavau tik ranka, kompiuteris man buvo svetimas), sėdžiu ir svarstau, kaip čia pradėjus tą novelę... O tada suvokiau, jog visai nesuprantu, kaip tos novelės rašomos, todėl ėmiau rašyti apie tai, kaip sunku rašyti novelę. Paskui savo „kūrinį“ perskaičiau, pagaliau pasiekiau aukščiausiąjį novelių suvokimo laipsnį ir tada parašiau savo tikrąją „pirmąją“ novelę, kurią kitą dieną ir pateikiau mokytojai.

– Kokias temas renkatės kūrybai?

– Kūrybai temų nesirenku, temos pačios pasirenka mane. Dažniausiai stoviu ir laukiu autobuso... Laukiu, o jis vėluoja. Ir kartais gerai, kad vėluoja, nes galiu pagaliau pamatyti tai, ko paprastai nepastebiu. Dažniausiai taip ir ateina tema. Tai yra vienintelis važiavimo autobusu pliusas.

– Gal galite apibūdinti savo kūrybinį procesą? Kaip gimsta idėja, ar ilgai ieškote tinkamų žodžių, ar pasiduodate tos akimirkos impulsui?

– Mano kūrybinis procesas niekuo neypatingas ir keista, kai kartais žmonės įsivaizduoja rašymą lyg senovinį burtų seansą. Nieko panašaus. Jei stengčiausi nupasakoti savo rašymo procesą, skambėtų nuobodžiai, maždaug taip: „Iš pradžių laukiu, kol visi sumigs ir paliks ramybėje kompiuterį, tada pavalgau naktipiečius, įlendu į „Word‘ą“, pusvalandį prasėdžiu svarstydama, kaip geriausiai pradėti, o tada jau parašau pirmąjį sakinį“. Dažniausiai rašau naktį, tamsiu paros metu turbūt atsiveria kokia kūrybinė čakra, ir ima plūsti mintys. Vis dėlto nerašau dažnai. Kažkada nerašiau maždaug pusmetį, jaučiausi užstrigusi, baiminausi, kad viskas, baigėsi mano aukso amžius, tačiau viskas išsisprendė savaime ir noras rašyti grįžo.

– Ar savo kūrybą kur nors viešinate? Kas yra Jūsų kūrybos vertintojai?

– Aišku, kartais nušvinta proga savo kūrinį kur nors išspausdinti, tada šia proga pasinaudoju, tačiau man svarbiau pats rašymas negu kūrinio išspausdinimas ar pripažinimas. Be abejo, kitų nuomonė svarbi, tačiau bet kurį meną sudėtinga vertinti, todėl kiek žmonių, tiek būna ir nuomonių apie kurį nors tekstą. Retai duodu savo kūrinius skaityti šeimai ir draugams. Visada matydama artimą žmogų, skaitantį mano tekstą, jaučiu, kaip man pagreitėja pulsas, bandau įskaityti jo veido mimiką, suprasti, ką reiškia suraukti ar pakilę antakiai... Todėl garbę perskaityti mano rašliavas gauna tik lietuvių kalbos mokytoja ir žmonės, kurie irgi rašo (įvyksta savotiški tekstų mainai – jie perskaito mano kūrybą, o aš jų).

– Kaip įsivaizduojate savo ateitį – ar pomėgį rašyti, kurti siesite su būsima profesija?

– Esu įsitikinusi, jog mano būsima profesija neturės nieko bendra su rašymu. Seniau svarsčiau apie galimybę studijuoti žurnalistiką ar filologiją, bet vėliau labiau pasidomėjau ir supratau, kad nenorėčiau dirbti tokio darbo. Neabejoju, kad rašymas išliks mano gyvenime, tačiau kaip laisvalaikis.

---

Lainedos Vainauskaitės mokytojos Irutės Lapinskienės komentaras:

– Laineda pas mus atėjo į devintą klasę, taigi mūsų pažintis tęsiasi antrus mokslo metus. Pamokose Laineda yra labai pareiginga, išradinga, dvasinga, kartais mokiniai net nuščiūva, išgirdę jos atsakymus. Ji turi subtilų jausmą pasižiūrėti į save ir kitus truputėlį kritiškai, bet tuo pačiu yra labai mandagi ir kultūringa, be galo daug skaito.

Kai pernai Lainedai pasiūliau rašyti noveles, jai iš karto pasidarė tai įdomu – ji buvo tuo tiesiog užsidegusi. Šiemet Laineda – jau ramesnė, į viską giliau žiūrinti, ne tiek skubanti paduoti tą tekstą, kiek norinti pati užbaigti istoriją, atrasti prasmę, kuri nebūtų prikišamai parodyta.

Šiemet Laineda Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso prozos sekcijai buvo pateikusi 5 noveles ir sulaukė kvietimo į finalinį renginį. Ten dvi dienas darbus vertino ir kartu su mokiniais aptarė lietuvių rašytojai. Anot prozininkės Lauros Sintijos Černiauskaitės, Laineda subrendusi ne pagal amžių ir jos novelės vienos stipriausių: mergaitė geba iš paprastų dalykų sukurti gyvą, įtikinamą istoriją, subtiliai apibūdinti personažą. Paauglių literatūros kūrėja Kristina Gudonytė teigė, kad Lainedos sukurtame tekste viskas reikalinga, įtaigu, jos pasakojimas užkabina iš karto ir skatina ieškoti paralelių... Rašytojas Andrius Jakučiūnas akcentavo, kad tradicinis rašymo būdas ,,nuplaukė į šalį kaip debesėlis“, svarbu ne vaizdingumas, o raiška, ,,paprastumo siekis literatūroje visada svarbiausias“. Ir mokinei tai pavyksta padaryti – ji puikiai konstruoja tekstą, o apibūdintas personažas tiesiog akyse matyti. Pabrėžė, kad šiuolaikinis kūrėjas rašo paprastai, bet įtaigiai ir, svarbiausia, ieško savito žodžio. Rašytojų patarimai, motyvuota kritika, paskatinimas, bendrystė su kuriančiais kitų respublikos miestų literatais – neįkainojama patirtis jaunam kūrėjui.

---

DANGUS APMOKA

Tai bent svajonių žirgas! Juodas mersedesas... Vairuoja kažkoks miesčionis vaikėzas – akivaizdžiai ne kokių juodadarbių, o pralobėlių vaikis. Blizgantis kėbulas ir žėrintys ratlankiai šaukte šaukia: „Aš turtingas!“ Nieko įspūdinga. Ir aš tokį pabalnosiu. Net geresnį. Suvaldyt tokius žirgus jau moku, tereikia pinigų. Daaaaug pinigų.

– Sveiks, jaunuoli.

Išleidžiu ilgą, lyg gyvatė susiraizgiusį cigaretės dūmą. Priešais svirduliuodamas ranką tiesia kaži koks girtuokliško veido senis. Paspaudžiu ledinę jo leteną. Jis ir pats primena gyvą zombį – tartum nekrozė kankintų dar nė nemirusį. Svirduliuodamas lyg Fuko švytuoklė Frankenšteinas klesteli greta ant suolo.

– Būk žmogus, davai cigaretę, – springdamas savo paties žodžiais, prašo žmogėnas, o kiekvieną garsą lydi aitrus „Vodkos“ tvaikas.

Žiojuosi jam atsakyti, tačiau šurmulingoje gatvėje, atkreipdamas visų aplinkinių dėmesį, prazvimbia geltonas lyg vapsva lambordžinis. Iš kur tiek pinigų? Gal jo vairuotojas tikrai atkasė lobį?

– A, girdi, – spėliones pertraukia įsakmus balsas,– duok cigaretę!

Senis dreba lyg dozės negavęs narkomanas.

– Nusipirk ir turėsi,– atkertu. – Duosiu mat kiekvienam po cigaretę... Nėra už ką rūkyt – nerūkyk. Štai aš be ratų, tai ir sėdžiu ant suolo, bet juk nekauliju: „Padovanok mersedesą.“

– Tau ką, blyn, gaila?

– Gal ir gaila. Sėdi čia kaip koks Šredingerio katinas – nei gyvas, nei miręs. Geriau dirbt eitum!

– Ne tau aiškint, snargliau, dirbt man ar ne...

Atsistoja, lyg kaliausė sverdėdamas mosikuoja rankom ir kažin ką murma. Keikia mane, save, pensininkus ir politikus... Guodžiasi, kiek daug dirbęs, kaip niekas jo nevertinąs, o kas penktas žodis (tikrai skaičiavau) – keiksmažodis. Jaučiuosi lyg teatro žiūrovas, stebintis monospektaklį. Niekada nebuvau dramų ir monologų gerbėjas... Įgrūdu ranką į gilią striukės kišenę, užčiuopiu kiek sulamdytą kartoninę dėžutę, ištraukiu vieną cigaretę ir pametu lyg kaulą kiemo Brisiui:

– Še, tik dink.

Talentingasis aktorius kaipmat pamiršta gūdžius gyvenimo vargus ir sumosikuoja rankomis, lyg mėgindamas sugauti gerbėjo sviestą gėlių puokštę. Deja, nesėkmingai. Cigaretė nurieda ant drėgno šaligatvio, tad Frankenšteinas pasilenkia jos, tačiau gravitacija žmogelį įveikia, ir nelaimėlis žlegteli ant šalto grindinio. Maniau, kad vėl ims keiksnoti, tačiau tyli... Romiai stebeilija į cigaretę, šiaip ne taip ją sugraibo, nerangiai stojasi ir linguodamas kaip nendrė sušvokščia:

– Ugnies turi?

Nieko nesakydamas, dešinės kišenės ertmėj atkapstau žiebtuvėlį ir prikišu raudoną liepsnos liežuvį prie sudrėkusios cigaretės. Po kelių nesėkmingų bandymų įsižiebia ramybė – pakvimpa dūmu. Vis dar svirduliuodamas senis tarp retų dantų įsistato cigaretę, dėkoja už gerumą (lyg turėjau iš ko rinktis!), skiedžia, kad Dievas viską matė ir man atlygins, ir pranyksta miesto tankmėj nusinešdamas ir savo melų pasakas...

O aš likau rymoti ant suolo ir laukti, kol Dievas iš dangaus nuleis man mersedesą.

Laineda VAINAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas