Pajūrio naujienos
Help
2018 Liepa
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną27°C debesuotumas 40 %
Naktį15°C debesuotumas 76 %
Apklausa

Ar jums buvo įdomu, kas vyko per V. Putino ir D. Trumpo susitikimą Helsinkyje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ko Kretinga nežino apie miesto įkūrėjus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-03-16
Domėtis Chodkevičių giminės istorija Juozas Pelionis sakė pradėjęs dar studijų metais, kai į jo rankas pateko garsusis Motiejaus Valančiaus leidinys „Žemaičių vyskupystė“.

Krašto istorija besidomintis 61-erių Juozas Pelionis sukaupė itin gausiai žinių apie Kretingos miesto įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių: prieš dešimtmetį jis dviračiu leidosi į piligriminę kelionę Chodkevičių giminės pėdsakais iki Ukrainos, po to įniko tyrinėti dokumentus apie šią garsiąją Lietuvos didikų šeimą.

Vadina mūsų Romeo ir Džuljeta

„Šiąnakt beveik nemiegojau: studijavau 1627 m. gotišku šriftu senąja lenkų kalba išspausdintą dominikonų dvasininko Fabijano Birkovskio pamokslą, pasakytą laidojant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių“, – susitikimo pradžioje prasitarė J. Pelionis. Medžiagos, jis sakė, randąs Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos muziejų ir bibliotekų suskaitmenintuose archyvuose.

Kretingiškį ypač domina J. K. Chodkevičiaus ir jo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės asmenybės ir jų indėlis, kuriant Kretingos miestą, įtvirtinant jo gerovę, o taip pat – sutuoktinių tarpusavio santykiai. „Italų tauta turi savo Romeo ir Džiuljetą, o Kretingos miestui tokios įkvepiančios meilės liudininkai galėtų būti jo statytojai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai. Skaičiau jų laiškus: jie kupini meilės, švelnumo, yra netgi intymių užuominų. Jonas Karolis vadino savo žmoną Zosele, širdele, vienintele savo paguoda.

Susirašinėdavo jiedu lenkiškai, tačiau intarpuose būdavo užkoduoto teksto, nes Jonas Karolis prašydavo, kad konfidencialią informaciją žmona užrašytų tik jiedviem žinomu šriftu. Ir ligi šiol tie tekstai tebėra neiššifruoti“, – kalbėjo J. Pelionis.

Istorikų pastebėjimu, Sofija, kuri buvo Radvilos Juodojo anūkė, kaip ir dauguma to laikmečio didikių moterų, nebuvo labai raštinga, – ji darydavo daug gramatinių klaidų, o vyras užsimindavo, kad daugelio jo pavartotų lotyniškų posakių ji nesupras.

Kreipsis dėl Garbės pilietės vardo

Sofija buvo ne tik didžiojo Lietuvos etmono gyvenimo meilė, bet ir jo bendramintė: „Jiedu sykiu aptardavo statybų rėmimo, labdaros, vaikų auklėjimo klausimus. Ji dažnai lankydavosi vyro karo stovyklose, ligoninėse, kur buvo gydomi mūšiuose sužeisti kariai“, – tvirtino J. Pelionis.

O Kretingos miestui, įsitikinęs jis, Sofija nusipelnė netgi daugiau, negu pats Jonas Karolis, stačia galva paniręs į karo reikalus. „Sofija rūpinosi švietimu, labdara, ji įsteigė pirmąją miesto špitolę, kuri, manoma, stovėjo dabartinės vietoje. Abu buvo labai pamaldūs: etmonas kas šeštadienį eidavo išpažinties, o prieš kiekvieną mūšį būdavo aukojamos šv. Mišios. Dalį savo asmeninių pajamų jiedu kasmet skirdavo išlaikyti pačių Kretingoje įkurtą pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Jiedu taip pat įsteigė Kražių jėzuitų bažnyčią ir kolegiją“, – pasakojo J. Pelionis.

Pareigą tėvynei jiedu laikė būtinybe ir taip auklėjo sūnų Joną Jeronimą Krizostomą, kuris, beje, mirė labai jaunas, būdamas vos 14-kos. „Sofija rašė: sūnau, gerai mokykis, kad galėtum naudingai ir ištikimai tarnauti tėvynei. Kažin, ar daug motinų šiandien Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją taip kalbėjosi su savo vaikais“, – pasvarstė pašnekovas.

Todėl dėl S. Mieleckaitės-Chodkevičienės nuopelnų, jis sakė, ketinąs kreiptis į rajono tarybą, kad ši moteris, kaip ir jos vyras, būtų įtraukta į Kretingos rajono Garbės piliečių sąrašą.

Kretingos bažnyčioje, netoli įėjimo į kriptą, kur palaidota Sofija ir abu sūnūs, kabo jos fundatorių Jono Karolio Chodkevičiaus ir jo žmonos Sofijos portretai.

Kilnūs karžygio poelgiai

Skaitydamas dokumentus, pašnekovas neslėpė, bandąs įsijausti ir į patį Joną Karolį Chodkevičių, kai jis atsidurdavo sunkiose situacijose: „Esu didžiausias vargšas, – žmonai rašė didysis karvedys, nes karalius nesiunčia pinigų. Jis savo vardu skolindavosi, kad galėtų išmokėti kareiviams algas – didelė dalis kariuomenės tuomet buvo samdyta. Mūšyje prie Chotyno, dabartinėje Ukrainoje, kareiviai mirė iš bado ir šalčio, bet Chodkevičius neleido jiems plėšti vietinių gyventojų. Už tai sužinojęs vieną karininką čia pat nukirsdino. Vienuolis Fabijanas Birkovskis savo pamoksle pabrėžė, kad etmonas buvęs ūmaus būdo, tačiau jautrus ir rūpestingas sužeistiesiems.“

Abu sutuoktiniai Chodkevičiai buvę ligoti: didysis etmonas dar kentėjęs nuo inkstų akmenligės, jiedu labai išgyveno dėl abiejų sūnų netekties – jauniausias sūnus Jonas Kazimieras mirė išgyvenęs vos kelias valandas. Jiedu dar turėjo dukterį Oną Scholastiką, kuri ištekėjo už didikų Sapiegų giminės atstovo, – dėl to vėliau Kretinga atiteko Sapiegoms.

„Turiu Sofijos testamento kopiją – ji pageidavo būti palaidota Kretingoje, nors sutuoktiniai turėjo daug žemių dabartinėje Baltarusijoje, o Vilniuje – rūmus“, – tvirtino kretingiškis.

Neišpildė testamento

Po Sofijos mirties 1619-ųjų liepos 4 dieną J. K. Chodkevičius, manoma, tikėdamasis dar susilaukti palikuonių, vedė antrąkart jam į dukteris tinkančią garsios Ostrogiškių giminės palikuonę Aną Aloyzą Ostrogiškę. Jos protėvis Fiodoras Ostrogiškis tarp Vytauto būrių kovėsi Žalgirio mūšyje, o būdamas jau garbaus amžiaus atsisakė savo valdų ir užsidarė vienuolyne. Palaidotas Kijevo Pečoros lauroje, po 300 m. buvo kanonizuotas. Jų vestuvių dieną J. K. Chodkevičius buvo paskirtas ir Lenkijos karūnos didžiuoju etmonu ir išsyk pradėjo ruoštis karui su turkais. Mūšis prie Chotyno 1621 m. buvo paskutinė karžygio pergalė, nes 1621 m. rugsėjo 24 d. jis mūšio metu pilyje mirė.

Pagal testamentą J. K. Chodkevičius norėjo būti palaidotas Kretingoje, šalia savo žmonos Sofijos ir vaikų, tačiau Ana jo valios neįvykdė. Palaidojo jį pirmiausia Podolės Kameneco katedroje, po to pergabeno į Ostrogą. O 1684 m., gresiant turkų ir kazokų antpuoliams, jo palaikai buvo pervežti ir slepiami kitose vietose. 1722 m. abiejų su Ana kūnai perlaidoti naujame kape Ostroge.

Karvedžio kapo nerado

Tačiau Ostroge šiandieną J. K. Chodkevičiaus kapo nėra, – J. Pelionis apie tai kalbėjosi su Ostrogo muziejininkais: „Tarpukariu ten buvo vykdomi kasinėjimai, bet kapavietės nerado. Palaikai buvo kilnojami, išdraskyti ar paslėpti – šiandien niekas to nežino.“

„Turiu informacijos, kad viename Lenkijos muziejuje saugomi jo kaulų fragmentai. Buvau užsukęs į Chodkevičių giminės rūmų Mlynove koplyčią: ten, pasakojo, iki Spalio revoliucijos buvo saugoma J. K. Chodkevičiaus kaukolė, o jo širdis auksiniuose apvaduose saugota Baltarusijos Bolšaja Berestovica katedroje“, – žiniomis dalijosi kretingiškis.

Yra žinoma, kad pradėjęs rinkti armiją karui, su naująja žmona Jonas Karolis paskutinįkart apsilankė Lietuvoje – dalyvavo šventinant Kražių jėzuitų bažnyčios kertinį akmenį. „Mano versija – galbūt tuomet jis aplankė Kretingos bažnyčios kriptoje palaidotą savo didžiąją gyvenimo meilę Sofiją, – svarstė pašnekovas. – O Ana Aloyza davė įžadus daugiau netekėti ir savo pažadą įvykdė.“

---

Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, vėliau Vilniaus universitete, 1586–1589 m. tęsė mokslus Vokietijos Ingolštato jėzuitų akademijoje, vėliau – Paduvos universitete, Italijoje. Iš ten nuvyko į Maltą mokytis karybos.

Jis 1599–1616 m. buvo paskirtas Žemaitijos seniūnu, 1603 m. – Livonijos administratoriumi, 1605–1621 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada.

Kaip talentingas karvedys labiausiai išgarsėjo 1605 m. Salaspilio mūšyje: turėdamas 4 tūkst. karių nugalėjo 3-kart gausesnę švedų kariuomenę. Ši pergalė J. K. Chodkevičių išgarsino visoje Europoje: jį sveikino Romos imperatorius Rudolfas, Anglijos karalius Jokūbas, Persijos šachas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas