Pajūrio naujienos
Help
2018 Spalis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną12°C debesuotumas 19 %
Naktį6°C debesuotumas 52 %
Apklausa

Ar politikų reitingai turi įtakos Jūsų apsisprendimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Atgimę pirmieji, šiandien nebeskamba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Statytojų brigada prie pačių nulietų varpų: antras iš kairės – A. Stonys, ketvirtas – P. Šoblinskas, viduryje – klebonas B. Burneikis.

Kretingiškį 73-jų Povilą Šoblinską galėtume vadinti paskutiniuoju Kretingos bažnyčios varpų liejiku-mohikanu: jis mano belikęs vienintelis iš tos komandos, kuri kone prieš keturis dešimtmečius, vadovaujama klebono Broniaus Burneikio, Kadagynės kaime įsirengė fabriką ir vienintelė Sovietų Sąjungoje ryžosi lieti varpus Lietuvos bažnyčioms.

Tačiau P. Šoblinskas apgailestauja, kad Kretingos bažnyčios varpai, kurie tarsi laisvės šaukliai buvo nulieti pirmieji, jų kūrėjams nebijant galimų represijų, šiandieną nebylūs. Jie nepateko tarp 100 Lietuvoje skambančių varpų į Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga kūrėjų komandos rengiamą projektą „Gloria Lietuvai“.

Svajonė – 6 tonų varpas

Pirmuosius tris varpus, sveriančius 900 kg, pusantros ir dvi tonas, kretingiškiai išliejo savajai bažnyčiai. O per dešimtmetį – nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – meistrai suspėjo iš viso nulieti apie 20 varpų, kurie buvo įkelti ne tik į Kretingos, bet ir į – Klaipėdos Marijos Taikos karalienės, Skuodo rajono Lenkimų, Raseinių raj. Nemakščių bei kitas bažnyčias.

„Tose bažnyčiose ir šiandien tebeskambina mūsų varpais, išskyrus – Kretingos. Nuo svambalų dūžių neva įtrūkę du didieji varpai. Pranciškonai vietoj jų pasirinko elektroninius varpus, kurie dūzgia tarsi pravažiuojantys traukiniai“, – apmaudo dėl nebeskambančių varpų neslėpė P. Šoblinskas.

Gaisrinėje dirbusiam ir nemažai laisvo laiko turėjusiam Povilui Šoblinskui buvo patikėta vadovauti varpų liejimo darbams.

Kadaise vardas apie jų varpus buvo pasklidęs ir už Lietuvos ribų. „Buvo atvažiavę užsakovai iš Estijos, Baltarusijos, o klebono dešiniąją ranką – meistrą Antaną Stonį – norėjo pervilioti Panevėžio „bandiūgos“. Klebonas džiaugėsi, kad visoje Sovietų Sąjungoje nėra tokio fabriko, kokį įsirengėme mes“, – didžiavosi pašnekovas, išvien su Juozu Butkumi klebono buvę paskirti vyriausiaisiais liejikais.

Vėliau, jo žodžiais, monsinjoras ketinęs statyti modernią liejyklą Klaipėdoje, ties Jakų žiedu – vežė plytas, cementą. Bet nebespėjo – pakirto klastinga liga. Svajojo nulieti 6 tonas sveriantį kryžių ir įkelti jį į savo kūdikį – Marijos Taikos karalienės bažnyčią, kurią pats, turėdamas inžinieriaus išsilavinimą, pradėjo statyti. Už ją atsidūrė kalėjime, o bažnyčia buvo paversta filharmonija.

Po ketverių metų išėjęs į laisvę, 1981-aisiais B. Burneikis buvo paskirtas į Kretingą. Išsyk ėmėsi remontuoti bažnyčią, kvietė žmones į talkas. O ilgainiui iš talkininkų atsirinko brigadą, kuri atstatė bokštą, įkėlė varpus ir kryžių, išgrindė šventorių ir apjuosė jį nauja mūrine tvora.

Metalo neįveikė kūjais

„Mūsų bažnyčioje nebebuvo senųjų varpų. Vieni sakė, kad per karą, degant bažnyčiai, varpas krito ir pramušė perdangą, vokiečiai jį išsivežė, o kiti – kad užkasė vienuolyno sode. Klebonas Bronius Burneikis, kalėjime išmokęs gerai lošti šachmatais, vėliau susirašinėjo su šachmatininkais iš Europos ir vieno iš jų buvo pakviestas į Vokietiją. Jau ten vykdamas turėjo gudrų planą patekti į Apoldos liejyklą, kur ir gavo įrenginių brėžinius. Važiuodavome ir į Lenkimų bažnyčią, kur stovėjo senas varpas – pats skaičiuodavo, matuodavo jį“, – prisiminė kretingiškis.

Prisiminimai jį vedė toliau: „Pirmasis varpas nepasisekė – sutrūko, o jo nei iškelt, nei sudaužyt. Bandant pjaustyti suvirinimo aparatais, metalas tik lydėsi. Atvažiavo toks meistras Antanas Lukauskas, kuris dar iš smetonmečio liejikų žinojo, kad varpą reikia apkrauti malkomis ir uždegti. Tik įkaitęs daužomas varpas subiro į riešuto dydžio šipulius“, – pašnekovas stebėjosi, kaip per neilgą laiką Kretingos bažnyčios varpų svambalai galėję suskaldyti metalą, kurio jie neįveikė kūjais.

Buvę ir daugiau nesėkmių, bet meistrams nekritęs ūpas. Sykį buvo užvirtęs liejyklos kaminas: tekę gesinti ugnį, krosnį mūryti iš naujo, o metalą perlydyti.

Patys meistrai, pasitikėdami savo rankomis, užkėlė į viršų ir varpus, ir 6 m aukščio kryžių.

Patys įkėlė į bažnyčią

Varpai Kretingos bažnyčiai, pasak pašnekovo, buvo nulieti iš to, ką suaukojo patys žmonės – senų žvakidžių, virdulių, kitokių rakandų, metalo trinkų, štangų. „Surūšiuodavom ir susverdavome, nes varpui reikėjo tikslių metalo rūšių proporcijų“, – prisiminė vyras.

Pasiruošimas užtrukdavo ilgiausiai: per vasarą darydavę formas – pirmiausiai nulipydavę varpą iš molio, o į ją įspausdavę iš parafino pagamintą formą su ornamentais, herbais, kitokiais įspaudais. Šonus sutvirtindavę armatūra. Visi darbai vykdavę pakuros duobėje, – varpas būdavo liejamas smėlyje.

Nuliedavo varpą per vieną naktį: iš 2 krosnies skylių į paruoštą formą tekėdavo metalas. „Dirbdavome „nesvietiškame“ karštyje: pernakt sukūrendavome apie 20 kub. m pagalių. Po to savaitę varpą aušindavome ir tik tada ardydavome formas. Patys su „lenciūgais“ ištraukdavome jį iš duobės. Atvažiuodavo kranistas Kazimieras Beržanskis ir išveždavo“, – pasakojo P. Šoblinskas.

Iš pradžių liedavę po vieną, o vėliau sugalvojo išsyk lieti po du varpus. Kranu ir lynais ant geležinkelio bėgiais sutvirtintų balkių patys ir įkėlė visus tris varpus į bažnyčios viršuje įrengtą varpinę. O kad įtilptų, teko prakirsi ir sieną viršum paradinių durų. Varpus įtvirtino į specialiai jiems pagamintas ąžuolines stakles.

Klebonas Bronius Burneikis (kairėje) ir meistras Antanas Stonys prieš įkeliant varpus į Kretingos bažnyčios varpinę.

Skambino statytojo atminimui

„Visur kaip vijurkas sukosi klebonas, mums jis buvo didelis autoritetas. Nemėgo „pijokų“, bet prie progos pats pakviesdavo išlenkti taurelę brendžio. Jis labai vertino žmones: sykį pas jį buvo atvykę daug aukšto rango kunigų, bet už pietų stalo jis pasodino ir savo brigados vyrus“, – sakė pašnekovas.

Prieš Atgimimą tikintiesiems buvo sugrąžinta Marijos Taikos karalienės bažnyčia, vėl jos klebonu sugrąžintas B.Burneikis prikelti ją išsivežė savo suburtą brigadą.

Šiandieną daugumos vienoje lyg kumštis komandoje dirbusių žmonių nebėra tarp gyvųjų. Vos sulaukęs Nepriklausomybės, 1991-ųjų rugsėjo 10 d. mirė monsinjoras B. Burneikis. „Visi vyrai paeiliui jo garbei skambinome Marijos Taikos karalienės bažnyčiai išlietais varpais. Tie buvo galingi – didysis svėrė 3 tonas, antrasis 2 t, o trečiais – 1,5 t. Išėjo didis žmogus, o kartu su juo – ir visa bažnyčios varpų istorija“, – tramdydamas jaudulį, kalbėjo P. Šoblinskas.

Vienas po kito iš šio pasaulio iškeliavo ir kiti Kretingos bažnyčią atstatę vyrai: vyriausiasis meistras A. Stonys‚ elektrikas Algis Karčiauskas, nuo insulto krito J. Butkus. „Kaip voverė ant stogų laipiodavo Alvydas Daukantas, darydavo aukščiausius stelažus, o netikėtai žuvo avarijoj“, – prisiminęs bendražygius, juos apgailėjo P. Šoblinskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas