Palangos parko skulptūrai „Laiminantis Kristus“ – 100 metų

Palangos miesto savivaldybė, Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapija bei Lietuvos dailės muziejus surengė Botanikos parko skulptūros „Laiminantis Kristus“ 100-mečio paminėjimą. Senoji skulptūra sovietmečiu buvo sunaikinta. Dabartinė skulptūra Palangos botanikos parko didžiajame parteryje, priešais grafų Tiškevičių rūmus, pagal išlikusius archyvinius dokumentus buvo atkurta 1993 m.

Prie Kristaus skulptūros, minint jos atsiradimo Palangos botanikos parke 100–metį, įsiamžino tie, kurie pasirūpino jos atkūrimu bei puoselėjimu: (iš kairės) Palangos miesto meras Alvydas Kirstukas, Palangos parapijos klebonas Algis Genutis, Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta, Vitalius Litvaitis ir buvęs Palangos miesto meras Rimantas Mikalkėnas.

Nėra tiksliai žinoma tikroji skulptūros atsiradimo parke data. Pasak skulptūros „Laiminantis Kristus“ atstatymo iniciatoriaus, palangiškio Vitaliaus Litvaičio, manoma, kad „Laiminantis Kristus“ buvo pastatytas tarp 1907 – 1912 metų. Lenkų meno istorikė Malgožata Omilanovska, tyrinėjusi Tiškevičių giminės istoriją, rado dokumentus, rodančius, jog 1906 m. skulptūros parke dar nebuvo. O 1908 m. statant rūmų priestatą – koplyčią, skulptūra parteryje jau stovėjo. Todėl pasirinkta tarpinė data – 1907 m. Šį rudenį, minint mūrinės Palangos bažnyčios 100-ąjį jubiliejų, buvo nuspręsta paminėti ir skulptūros 100-metį.

„Juodasis dievulis“ saugojo grafus nuo negandų Specialistai abejoja, ar skulptūrą išsyk buvo planuota pastatyti Botanikos parke, nes pagal paskirtį ji labiau tinkanti bažnyčios šventoriui. Juolab, kad vienas iš naujosios mūrinės Palangos bažnyčios fundatorių buvo palangiškis grafas Feliksas Tiškevičius.

Liaudyje išliko pasakojimų, kad grafai Tiškevičiai buvę labai pamaldūs žmonės. Galbūt nelaimėms ėmus persekioti jų šeimą, grafai apsisprendė skulptūros nebestatyti šventoriuje, o perkelti arčiau rūmų.

Rinkdamas medžiagą apie Palangą, garsus kretingiškis muziejininkas Juozas Mickevičius prieš pusšimtį metų kalbino Emiliją Jurkevičiūtę, kuri pasakojo, kad palangiškiai grafai iš eilės turėję keturias dukteris. Grafas Tiškevičius labai norėjęs sūnaus, ir pasižadėjęs Dievo garbei priešais rūmus pastatyti Kristaus statulą. Gimus penktajam vaikui - berniukui, jis savo pažadą ir išpildęs.

„Laiminantis Kristus“, kaip atmena senieji palangiškiai, buvęs nepaprasto grožio. Keičiantis orams, keitėsi ir skulptūros spalva: kai rūkas – žalsva, kai sniegas – rusva, o šešėlyje ji skleidė blausią ir paslaptingą pilkai juodą spalvą. Dėl to, kad skulptūra stovėjo veidu į šiaurę ir visada buvo šešėlyje, žmonės ją buvo praminę „Joudouju dėivalio“ („Juoduoju dievuliu“).

Kad „Laiminantis Kristus“ sugrįžo į Palangos botanikos parką, buvo didelis Vitaliaus Litvaičio rūpestis ir indėlis. Palangiškis, rodydamas žaibo įtrenktą vietą, tikino, jog reikalinga restauruoti skulptūros postamentą.

„Kristamušiams“ - rūstus likimo pirštas

V.Litvaitis, skulptūros atstatymo sumanytojas, iš senųjų palangiškių rinko žinias, pasakojimus apie „Laiminantį Kristų“. Jo žiniomis, iš visų sakralinių objektų ši skulptūra pokariu išstovėjo ilgiausiai – iki 1948 m. rudens.

„Matyt, valdžia, ypač Justas Paleckis, jautė kažkokius sentimentus. J.Paleckis bandė perspėti palangiškius, kad ketinama griauti Kristaus ir Marijos skulptūras parke bei kryžių prie įėjimo: jis dukart dėl to skambino palangiškei Julijai Valentinienei, su kurios vyru kurorto viloje mėgdavo žaisti preferansą. Siūlė skulptūrą priglausti klebonijoje. Tačiau tuometinis Palangos klebonas Pocius neturėjo reikiamos technikos nukelti 2 m aukščio skulptūrą“, - pasakojo V.Litvaitis.

Tris vyrus, kurie vedini arkliu užkabino pakinktus ir nuvertė skulptūrą, palangiškiai pakrikštijo „kristamušių“ vardais. Skulptūrą jos griovėjai išvežė į Kretingą, į Bajoruose esantį metalo laužo sandėlį. Pakeliui užsuko pas Kretingos kleboną ir šiam pasiūlė skulptūrą pirkti už keturis butelius degtinės. Tačiau klebonas, bijodamas atsakomybės, atrėžęs, kad šventų daiktų į degtinę nemainąs.

Tuomet vyrai patraukė Bajorų link. Susirado metalo laužo sandėlio brigadininką Povilą Beniušį. Šis kratėsi: skulptūros nepriimsime – neva, ji per didelė, nėra kaip įkelti į vagoną. Tuomet „kristamušiai“, nebežinodami, ką daryti su skulptūra, susiradę vedėją ir įtikinę jį, jog toks esąs politinis pavedimas.

Tuomet buvo įsakyta duoti vyrams kūjus ir sudaužyti skulptūrą.

Pasakojama, kad nė vienas skulptūros griovikas nemirė natūralia mirtimi: vienas nuskendo, kitas rado iš jūros išmestą talpą su spiritu ir persigėrė. Trečiąjį, pradedant nupjautomis kojomis, „sugraužė“ gangrena.

Skulptūra – už suaukotas lėšas

„Laiminančio Kristaus“ istorija ir su ja susiję žmonių likimai, įvairūs pasakojimai įstrigo V.Litvaičio pasąmonėje nuo 1961 m., kai jis su žmona atsikraustė gyventi į Palangą ir apsistojo pas šeimininkus Jasus. Apie Tiškevičių gyvenimą daug pasakojo Kazimieras Jasas, buvęs asmeninis grafų vairuotojas bei Sofija Jasienė – buvusi grafų kambarinė.

„1989 m., kai jau galima buvo laisvai kalbėti, per miesto gyventojų susirinkimą „Naglio“ kino teatre pasiūliau atkurti „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą. Tuomet dirbau Lietuvos kultūros fondo Palangos visuomeninės tarybos pirmininku. Miesto taryba ir meras Rimantas Mikalkėnas pritarė mano siūlymui, - prisiminė V.Litvaitis, patikindamas, jog skulptūra atkurta už suaukotas lėšas. – Žmonės aukojo noriai. Į sąskaitą plaukė ir dori, gal ir ne visai dori pinigai. Sykį, kad pakliūčiau pas vieną aukotoją, teko praeiti pro tris sargybas. Bet, kaip sakoma, „pinigai nekvepia“ – ėmėme iš visų, kas davė“.

Tarp skulptorių buvo paskelbta loterija, kuris pagal surinktą ikonografinę medžiagą laimės konkursą. Laimėjo kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis, kuris iš bronzos atkūrė „Laiminantį Kristų“.

Skulptūrą buvo suskubta pastatyti 1993 m. birželio 14–ąją, per Gedulo ir Vilties dieną. Tuomet ją pašventino Telšių vyskupas emeritas Antanas Vaičius. Praėjus 14 metų nuo atstatymo, reikalinga restauruoti skubotai iš keturių dalių sumontuotą skulptūros postamentą. Be to, pernai vasarą į šlapią granitą trenkė žaibas. V.Litvaičio žiniomis, Palangos botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas jau parūpino lėšų sutvarkyti postamentą.

• Rašyti komentarą (0)