|
|
|
Stebuklų lydimas gyvenimas
Kunigas. Bažnyčios statytojas. Dainų ir giesmių autorius. Įstabaus balso savininkas, įdainavęs ir išleidęs dvi kompaktines plokšteles. Tapytojas. Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas. Toks yra prieš pusantrų metų tarnauti Vydmantų parapijai paskirtas klebonas 36-erių Karolis Petravičius. Prarastą balsą atgavo kitokį Pirmoji K. Petravičiaus įdainuota kompaktinė plokštelė „Į pažadėtas dienas“ pasirodė prieš 5-erius metus, jam dirbant vikaru Tauragėje, o antroji „Išeina laikas“ – praėjusią vasarą. Tai, kad pavyko išleisti abu albumus, kaip ir stulbinantį faktą, jog seminarijoje, atrodė, visai praradęs balsą, jį atgavo kitokį – skambantį lyg krištolas, kunigas vadina didžiaisiais savo gyvenimo stebuklais. „Šeimoje gyvenome skurdžiai. Nesu baigęs muzikos mokyklos, natų nepažįstu. Bet polinkį muzikai gal paveldėjau iš giminės: tėvelis Saulius grojo gitara, senelė Zofija – akordeonu, bočelis Stasys – smuiku. Visi savamoksliai. Mokykloje balsu neišsiskyriau, nors dainavau chore – muzikos mokytoja Nijolė Butkevičienė dėl grožio mane, raudonskruostį, vis statydavo į priekį“, – prisiminęs skardžiai nusijuokė kunigas. Gimęs ir augęs Telšiuose. Vos 15-kos pasakojo išėjęs į seminariją: iš pradžių – į licėjų, o iš jo – į Telšių kunigų seminariją. „Tik būdamas trečiame licėjaus kurse pirmąkart prisėdau prie pianino. Gyvenau ankštame, vos 2 kv. m ploto, užuolaida atitvertame koridoriuje, pro mane visi eidavo į aktų salę. Bet užtat ten stovėjo pianinas! Ir aš vis sliūkindavau ir mokindavausi barškinti jo klavišais“, – atviravo pašnekovas. Kai stipriai patempė balso stygas, medikai sakę pamiršti dainavimą. „Bet aš daug meldžiausi ir įvyko stebuklas – atgavau balsą ir šis suskambo visai ne taip, kaip ligi tol. Supratau, kad tai – ne mano nuopelnas, o dangaus siųstas ženklas“, – tvirtino skaidraus aukšto balso savininkas.
Pakylėjo didžios asmenybės Kunigas sakė, jog ligi tol, kol nesusitikęs su charizmatiškąja Sofija Šviesaite – poete, laisvės kovų dalyve ir Popiežiaus Jono Pauliaus II giminaite, nemėgęs poezijos, nes jai tiesiog nebuvo subrendęs. „Valandų valandas susitikę galėjom kalbėtis: ji pasakodavo apie asmenybes, jų kūrybą. Tokie susitikimai man būdavo lyg dangaus palytėjimas. Sofija yra išleidusi knygą „Šaknys“ apie lietuviškąją Šventojo Tėvo giminės liniją, o muziką pagal jos eiles kuria ir garsūs muzikantai. Po vieno iš susitikimų, atvertus poezijos knygą, išgirdau skambant muziką. Klausiau kitų, ar nėra jos girdėję – gal nukopijavau, suabejojau iš pradžių“, – pasakojo K. Petravičius. Tik įgijęs drąsos uždainavo viešai. O ligi S. Šviesaitės mirties, jai sulaukus 84-erių, suspėjo išleisti ir pirmąjį muzikinį albumą, kuriame skambėjo poetės eilėmis sukurta jauno kunigo muzika. Ji skambėjo ir palydint poetę į amžinybę – tarsi padėka už bičiulystę. K. Petravičius taip pat brangina draugystę su legendinėmis lietuvių estrados žvaigždėmis Nele ir Arvydu Paltinais. „Susipažinau, kai jie atvykdavo Į Telšius. Įspūdį palikdavo laikui nepavaldi jų muzika, skambėję pasaulio estrados perlai. Jie buvo pirmieji mano dainų vertintojai: niekad nekritikuodavo, bet pasakydavo taip, kad pats suprasdavai, kas negerai. Tuos žmones reikia gerai pažinti, kad pajustum, kokio tai aukšto intelekto asmenybės, o Nelės vaikystė – labai dramatiška, – sakė kunigas, kuriam Vokietijoje gyvenantys N. ir A. Paltinai patikėjo savo koncertinę aparatūrą. – Įduodama mikrofoną, Nelė pasakė – te jis tau atneš laimę, nes aš dainuodama jaučiuosi laiminga. Ir tikrai, dainuojant muzika man tarsi savaime veržiasi iš širdies.“
Menininką – į statybas K. Petravičius sakė, jog tauragiškiams jis tarsi buvo pasižadėjęs kas 5-erius metus išleisti po naują kompaktinį diską. Tačiau per savo 35-metį vyskupo buvo išsiųstas tarnauti į Vydmantus, ir tam sutaupyti pinigai bemat išseko. „Tauragiškiai griebėsi už galvos: menininką – į statybas! Iš pradžių neturėjau nė kur gyventi, Vydmantuose tegavau tik pievą ir kryžių“, – klebonas neslėpė ir dabar gyvenantis nuomojamame būste. Tačiau apie pažadą išgirdusi viena tauragiškė pasisiūlė padėti įgyvendinti kunigo svajonę, – jos vyras Jonas Matevičius Tauragėje turįs įrašų studiją. Taip bendromis šio tauragiškio bei jo draugų muzikantų pastangomis ir įrašę antrąją plokštelę. Naująjį diską K. Petravičius pirmiausiai ir pristatęs Tauragėje ir Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. „Važiuoju, jei kviečia, bet neturiu tikslo garsintis. Mama išgirdusi paklausė, ar tikrai tu ten dainuoji, o paskui pridūrė – Radžis dainuoja gražiau“, – smagiai nusikvatojo. Dabar, jis sakė, rengią bendrą koncertinę programą su Vydmantų filialo vedėja Jolanta Japertiene bei jos vadovaujamu ansambliu, – ketiną važinėti po Lietuvą ir rinkti aukas Vydmantų bažnyčios statybai. Tikrasis pašaukimas – kunigystė Kai kunigui Karoliui norisi pailsėti nuo ūkinių rūpesčių ar per laidotuves išgyvenamo skausmo, jis mėgstąs panirti ir į tapybą. Tapo aliejumi. Dažnai – pirštais. Sakė nesijaučiąs menininku, bet draugai atvažiuoja ir išsiveža jo darbus. Kūrybinis polėkis kunigą Karolį aplankąs spontaniškai: „Tarkim, skuti bulves, ir staiga kažkas pagauna. Tada viską metu ir bėgu prie pianino. Bet bėda ta, kad dažniausiai švysteli naktį, kai gamtoje ir galvoje viskas nurimę. Sykį neapsikentę kaimynai net bendrą šviesą išjungė“. K. Petravičius neslėpė turįs minčių ir trečiajam albumui, tačiau jo gyvenimo tikslas ir prasmė yra ne kūryba, o kunigystė: „Kai išėjau į seminariją, mama pasakė – vaikas išėjo iš proto. Bet šiandien aš drąsiai galiu pasakyti – seminarija išpildė mano svajonę būti kunigu, būti su žmonėmis. Kito pašaukimo aš nenorėčiau.“ Sakė, jog buvo kviečiamas tęsti teologijos mokslus užsienyje, tačiau karjera – ne jam. Jis manąs, kad karjera atitolina nuo tikrųjų svajonių: „Nei gerovė, nei mokslas, nei valstybiniai postai nepadaro žmogaus laimingu, tik išjaustas žmogiškumas. Šiandieną esu laimingas, būdamas kunigu, ir mano didžiausias troškimas – išsilaikyti kunigystės zenite.“
|
|
