Pajūrio naujienos
Help
2018 Liepa
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną26°C debesuotumas 8 %
Naktį17°C debesuotumas 25 %
Apklausa

Ar besivežiosite automobilio dokumentus?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Paniro į prosenelių skrynių lobių paieškas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-12-22
Etnokultūros žinovė Irena Armonienė, atkūrusi Mažosios Lietuvos krašto aprangos aksesuarą – pirštines, teigė norinti atskleisti mūsų prosenelių rankdarbių tobulumą ir grožį.

Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėjos Ingos Jurginienės į edukacinį užsiėmimą sukviestos moterys mokėsi ne tik tradicinių pirštinių mezgimo ir puošybos – užsiėmimo viešnia edukatorė Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Irena Armonienė pasidalino ir istorinėmis žiniomis apie šią aprangos detalę.

I. Armonienė prisipažino daug laiko skirianti tradiciniams mezginiams, jų raštams, ir jos pastangos iš praeities naujam gyvenimui prikelti lietuvininkių pirštines, riešines buvo įvertintos tautinio paveldo produkto sertifikatu, o pačiais įvairiausiais raštais margintos pirštinėmis puošėsi ir šių metų dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos modeliai.

Rekonstruodama senuosius Mažosios Lietuvos aprangos aksesuarus I. Armonienė sake nesiekianti garbės: jai svarbu, kad šiuolaikinės moterys įvertintų tai, ką buvo sukaupusios mūsų prosenelės ir močiutės. Tie klodai – neišsemiami ir rodo rankdarbių svarbą mūsų protėvių gyvenime.

„Pagal tai, kokiomis pirštinėmis – kokių spalvų, kokių raštų – į bažnyčią puošdavosi mergina, buvo sprendžiama apie jos gebėjimus, darbštumą“, – priminė I. Armonienė.

Ji dažnai nusistebi, kad dabar mezgamos ir dažniausiai turguose parduodamos pirštinės – storų siūlų, neišraiškingų raštų, nemielos mūvėti.

„Mūsų moterys praeityje megzdavo įvairias pirštines: storesnes, šiltesnes – darbui, raštuotas, plonų siūlų – išeigai ir dovanoms“, – teigė edukatorė.

Pirštinės su šimtaraštėje juostelėje įmegztu tekstu

Savo pačių megztomis pirštinėmis nuotakos apdovanodavo giminės vyrus, pamergės jas įteikdavo pabroliams – dailiai išmegzti pirštukai buvo tarsi merginos vizitinė kortelė. Gi vaikinai dar ir pasimeilindavo kuriai nors merginai, kad tik gautų tokių dovanų. Pirštines dovanodavo ir kalėdojant klebonui – turėta tikslo, kad apie darbščią ir skoningų rankdarbių autorę garsas pasklistų kuo plačiau. Po keletą porų pirštinių vyresnės moterys būtinai nusimegzdavo laidotuvėms ir įpareigodavo artimuosius jas atiduoti duobkasiams bei karstą nešusiems vyrams.

Darbines pirštines moterys megzdavo iš pačių suverptų vilnų, gatavą gaminį dar ir paveldavo, kad būtų šiltesnis, storesnis. O jau XIX a. antrojoje pusėje į pirštines įmegzdavo ir pirktinių gamyklinių verpalų – taip vadinamų skaisgijų, kurios įprastai būdavo ryškesnių spalvų negu namų sąlygomis dažyti siūlai.

Moterys būdavo labai taupios – neišmesdavo nė vienos gijelės ar siūlų likučio: viską sumegzdavusios į gausybę raštų. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos regiono pirštinės skiriasi rašais, spalvomis: lietuvinininkės į pirštines būtinai įmegzdavo taip vadinamas šimtaraštes juosteles su daugybe simbolių, kurie tarsi ir netinka prie visumos, bet neša tam tikrą žinią, kartais – ir tekstą, kam tos pirštinės skirtos. Žemaičių pirštinės nei tekstų, nei šimtaraščių neturėjo, joms būdingos sunkios sodrios spalvos, riešas skirtingai nuo lietuvininkų būdavo nespalvotas. Ant palto nešiojamas pirštines lietuvininkės puošdavo vadinamaisiais kedeliukais, arba sijonėliais, – tokios pirštinės buvo patogios nešioti, nešaldavo riešai, neprikrisdavo sniego.

Kilpiniu raštu megztos pirštinės – kilpos lieka mezginio viduje ir sukuria kailio efektą.

Dėl to, kad puošnias pirštines moterys megzdavo iš labai plonų siūlų, virbalus vadino adyklomis, ir apskritai senovėje žmonės, matydami įspūdingus darbščiųjų moterų kūrinius, sekė padavimus, kad siuvinėti ir megzti moteris išmokė laumės. Savo sukaupta patirtimi dalindamasi su rankdarbių mėgėjomis, I. Armonienė daug dėmesio skiria pirštinių mezgimo technikoms. Štai Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje aptikusi unikalų eksponatą – ryškių spalvų pirštines, apie kurias niekas nieko negalėjo papasakoti, – dvejus metus ieškojo būdo, kaip jos numegztos. Etnokultūros specialistę labai sudomino riešo mezgimo būdas – tarsi jis būtų sudarytas ir „burbuliukų“. I. Armonienė visgi ištyrė, kad pirštinės nertos vąšeliu, o „burbuliukų“ techniką teko išrasti pačiai. O kai Mažosios Lietuvos enciklopedijoje aptiko techniką, kaip „iš taško“ išmegzti kilpeles ir kaip apskritai mezgamos kilpinės pirštinės, pasijautė tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas