Pajūrio naujienos
Help
2017 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 3 %
Naktį-2°C debesuotumas 17 %
Apklausa

Metų žmogaus 2017 rinkimai

Edvardas STALMOKAS
Antanas BLUŽAS
Petras RUDYS
Aurimas RAPALIS
Ieva GARJONIENĖ
Arūnas MAŽONIS
Robertas LAPINSKAS
Bronius LAZDAUSKAS
Gvidonas NAVICKAS
Margarita LIZDENYTĖ
Kęstutis BERTAŠIUS
Auksė ANTULIENĖ
Apklausa

Šiemet Lietuvą paliko 56 tūkst. gyventojų. Ar Lietuva galutinai išsivažinės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Iš griuvėsių prikėlę Žiemos sodą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-11-17
Grafų Tiškevičių rūmai: pokariu (kairėje) ir atstačius vakarinį fligelį bei Žiemos sodą.

Kretingos muziejaus darbuotojų iniciatyva vakar, vykstant Dvaro menų festivaliui, buvo atidaryta paroda „Grafų Tiškevičių Žiemos sodo istorija“, skirta Žiemos sodo atkūrimo 30-mečiui. „Pajūrio naujienos“ ta proga pakalbino žmones, kurie prisimena kelių dešimtmečių istoriją, nes patys prisidėjo, atkuriant šį unikalų statinį bei augalų karalystę.

Rūmai ir sodas priklausė mokyklai

Vienas turtingiausių Europoje, privačioje valdoje įkurdintas grafų Tiškevičių Žiemos sodas per II Pasaulinį karą buvo paverstas arklidėmis. Nuniokotas sodas išvien su dvaro rūmais pokariu, pasitraukus paskutiniam dvaro paveldėtojui Aleksandrui Tiškevičiui, atiteko Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri nuo 1958 m. tapo technikumu, 1975 m. reorganizuota į tarybinį ūkį-technikumą, ir gerokai vėliau – nuo 1990-ųjų – į aukštesniąją žemės ūkio mokyklą.

Technikumui vadovaujant Vytautui Zabulioniui, 1975-aisiais iš pamatų buvo atstatytas grafų Tiškevičių rūmų vakarinis fligelis, kuriame atidarytos auditorijos. O užduotis visiškai atkurti Žiemos sodą teko ilgamečiui ir paskutiniam šios mokyklos direktoriui Zigmui Vaičiūnui, kuris vadovavo jai nuo 1981-ųjų iki mokyklos panaikinimo 2006-aisias.

„Kai iš Saugų tarybinio ūkio, kuris mano vadovavimo laikais pagal aplinkos tvarkymą pirmavo respublikoje, mane perkėlė čia, teko ir ūkį kelti, ir statybomis rūpintis“, – pasakojo 80-metis Z. Vaičiūnas.

Buvo pradėta bendrauti su Paminklų konservavimo instituto specialistais, Žiemos sodo atkūrimo projektą parengė architektas Jonas Zibolis.

Žiemos sodo įrengimu rūpinosi ilgametis žemės ūkio mokyklos direktorius Zigmas Vaičiūnas.

Pasitelkė senas pažintis

Pašnekovo žodžiais, oranžerija ligi jo atėjimo buvo pradėta stiklinti, tačiau darbai neužbaigti. „Nebuvo, iš kur gauti medžiagų, pasitelkiau senas pažintis ministerijose. Tarkim, plyšiams tarp didžiulių langų užtaisyti reikėjo specialios karinėje pramonėje naudotos medžiagos – gelano, jo parsivežti vykau į Suomiją. Grafų nuo Viduržemio jūros atvežtus koralus kareiviai buvo nupurškę kalkėmis, – išvien su Politechnikos instituto chemikais sprendėme, k

Baseinams aplink fontaną reikėjo granito – formas išpjovė Alkos kolūkio paminklų meistrai. Buvo būtina išvalyti 3 dvaro tvenkinius, tačiau, pašnekovo žodžiais, niekas nenorėjo užsiimti senais dvarais, o ir pinigų tam neturėjo.

„Tarybiniam ūkui priklausė 3 tūkst. ha žemės, tad įtraukę į melioracijos projektą, ėmėmės tvarkyti tvenkinius – juos išvalėme, tarp II ir III tvenkinių įrengėme šliuzus. Grafo laikais vanduo į rūmus patekdavo iš vandentiekio bokšto, o mes įrengėme elektrinį siurblį, kuris perduodavo vandenį į krioklius“, – prisiminė Z. Vaičiūnas.

Buvęs vadovas pasakojo istorijas, kaip Plungės baldininkai Žiemos sodui pagamino baldus, o, rūsiuose suradus besimėtant aplaužytą grafų Tiškevičių krėslą, pagal jį 12 kėdžių ir stalą atkūrė Telšių taikomosios dailės technikumo specialistai.

Augalų pasaulis buvo patikėtas dėstytojai Vidai Mockevičienei.

Patys ieškojo augalų

Per 30 metų – nuo 1971-ųjų ligi pensijos – Kretingos žemės ūkio technikumo sodininkystės-daržininkystės-gėlininkystės dėstytoja, vėliau – landšafto architekte dirbusi Vida Mockevičienė sakė atsimenanti, kaip traktoriai važinėjo, kai griovė senąją oranžerijos konstrukciją.

„Pirmiau rūmų vakarinį korpusą atstatė, po to – oranžeriją: mokinius siųsdavo valyti, kasti iš klombų žemę, rausti ir vilkti akmenis. Senų stiklų buvo likę labai daug, – kad nesusipjaustytume, dirbdavome su pirštinėmis. Lipant į viršų, į auditorijas, kurios buvę ten, kur dabar parodų salės, metaliniais laiptais – vieninteliu autentišku grafų Tiškevičių palikimu, bildėdavę nesutvirtinti langų stiklai. Visas kolektyvas talkindavo – kiekvienam dėstytojui buvo paskirta sutvarkyti tam tikrą plotą , – prisiminė 78-erių dėstytoja, kuriai tvarkyti Žiemos sodą buvo paskirta kaip laboratoriniai darbai. – Sakė, laikinai, o žinot, ką reiškia „laikina“ – net 5-erius metus papildomo popamokinio darbo.“

Ji sakė iš patirties žinojusi, kokie augalai kokią dirvą mėgsta – važiuodavę į Klibius, kur buvusi didelė veršidė, parsivežti perpuvusios žemės, kaktusams ją maišė su smėliu.

„Pirmus augalus sunešėme iš kabinetų. Gėlių iš savo namų suvežė ir mokiniai. Ūkis turėjo gėlių šiltnamį, kuriuo rūpinosi Roma Gedminienė, – jame užaugino margenių, zebrinų, tradeskancijų, net – kaktusų. Pradėjome nedideliais kiekiais vežtis augalus – išvažinėjome ne vien Lietuvą, Rygos ir Talino botanikos sodus, bet ir Kaukazą bei Užkaukazę. Į Sočį parsivežti didelį kiekį egzotiškų augalų vykau su mikroautobusu „Latvija“, – pasakojo V. Mockevičienė.

Lankytis svetingame Tiškevičių Žiemos sode žmonės mėgo ir prieškariu.

Iš mokyklos perėmė muziejus

Tačiau išvien su augalais iš tolimų kraštų parsiveždavę ir kenkėjų bei ligų, – tad turėdavę nemažai vargo, kol juos išnaikindavę. V. Mockevičienės žodžiais, maždaug 70-80 proc. tų pačių gėlių rūšių tebeauga ir šiandien. Nemažai augalų kretingiškiai susigrąžino iš Kauno botanikos sodo, kur jie buvo išvežti per karą.

„Iš Kauno botanikos sodo gavome ir tokį, atrodė, nusususį kaktusą, kuris išvešėjo ir šiandien išsikerojęs po visą oranžeriją. Iš Juknaičių taip pat atsivežėme įspūdingą augalą tetrastigmą“, – tvirtino pašnekovė.

Žiemos sodo, šiam atitekus Kretingos muziejui, priežiūrą iš V. Mockevičienės nuo 1987-ųjų perėmė Joana Janulaitienė, – ji buvo paskirta Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja. Išvien su ja prižiūrėti Žiemos sodo aplinką bei augalus buvo įdarbintos dar 3 moterys.

Sodui suteikė gyvasties

„Atsimenu, žmonės eilėse laukdavo, kad patektų į Žiemos sodą, jį pamėgo vestuvių palydos. Turėjome tikslą sodą pagausinti augalais: jų mums pradėjo siūlyti patys žmonės – pamenu, atidavė lauramedį, kaktusų, kinrožių, fikusų. Tačiau sode vyravo pilka spalva, o mūsų tikslas buvo atprausti augalus. Daugindavome augalus, kad užpildytume tuščius plotus. Trūko apšvietimo ir šilumos, žiemą temperatūra tesiekdavo 12-15 laipsnių, vėjai košdavo pro langų plyšius.“, – pasakojo J. Janulaitienė.

Ji tęsė mintį: „Labai trūko ir žydinčių augalų, tad kiekvienam iš jų, mūsų pastangomis sukrovusiam žiedus, padėkodavom už juos. Su kiekvienu augalu pasišnekėdavau kaip su gyvu: kas tau, mieloji, ar žemė netinka, ar nepatręšta, klausdavau araukarijos, kurią pasodinau prie baseino. Bet ši, panaši į eglutę, sunkiai gijo, kol galop atsigavo, ir leido ilgas storas šakas. Jas, besiremiančias į stogą, jau pjovė keliskart“, – prisiminė 84-erių pašnekovė.

J. Janulaitienei labai norėjosi gyvasties baseinuose, kuriuos valydavo kas 2-3 savaites, nes žmonės mesdavę į jį monetas. Stovintis vanduo būdavęs šaltas, jį tekdavę šildyti.

„Svajojau apie spalvotus karpius, bet juos tuomet veždavo tik iš Vokietijos ir jie buvo labai brangūs. Sykį sumaniau iš Palangos žuvies parduotuvės nupirkti karpių, po to važiavau į Kintus, – taip Žiemos sodo baseine atsirado būrys paprastųjų ir veidrodinių karpių. Kai valydavom baseiną, sugaudydavome juos į kubilą – toks mielas žaidimas“, – pasakojo J. Janulaitienė, 8-erius Žiemos sode praleistus metus vadindama mieliausiais savo darbo metais.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas