Pareigūnams – įvertinimo ženklai ir kolegų linkėjimai

Apdovanojimus, žyminčius 20 metų tarnystę, Gintarui Bruzdeilinui (centre) ir Rimantui Nagreckiui (dešinėje) įteikė Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis.

Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Gintaro Bruzdeilino, jo pavaduotojo Vaidoto Parnarausko bei Priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininko pavardės dar neseniai šmėžavo rajono, o kartais ir respublikiniuose laikraščiuose. Šie žmonės, gražiausius savo gyvenimo metus atidavę tarnybai, komentavo įvykius, rūpinosi gyventojų saugumu. Tačiau šiandien jie išsiskirsto – kas į užtarnautą poilsį, o kas ieškoti kitos veiklos.

Ant „pečiaus“ nesėdės

„Buvau viena pirmųjų iš keturių dispečerių senojoje gaisrinėje, Kęstučio gatvėje. Atėjau ten 17-os. Nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti. Viršininkas – gal kiek lėtoko būdo, gal kartais ir trūko griežtumo, bet savo darbą gerai išmanė. Vaidas – jis apskritai kaip stebuklas – kur dėsi, ten pridėsi. Ko paprašydavom, viskas būdavo padaryta. Jei bėda, jei reikėdavo pamainomis susikeisti, bemat problemą išspręsdavo, reikalus suderindavo. Rimantą trumpiau pažinojau, mat į kolektyvą jis atėjo vėliau. Galvojau, kaip priprasiu? O, pasirodo, – irgi paprastas, žmogiškas, darbe kompetentingas“, – kol ceremonijos dalyviai fotografavosi bendrai nuotraukai, gražiais prisiminimais su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo erdvias, šviesias Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos patalpas valanti Audrona Daškevičienė.

Gėlėmis ir gražiais linkėjimais apipintas atsisveikinimas su kolektyvu įvyko nedidelėje įstaigos salėje.

„Juk ne ant „pečiaus“ sėdėti vyrai išeina, juk dar susitiksim! Jei važiuosit pro šalį, jei džiaugsmas apims, ar pristos bėda, žinokit, ir naktį mus galit pakelti“, – šmaikštavo Skuodo rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Vaclovas Kirsenka, inspektoriai Dainora Naujokienė bei Julius Kryževičius.

„Mes taip pat esam artimiausi kaimynai, kai reikėjo, išvien dirbom, vieni iš kitų mokėmės, nesipykom. Su Rimantu nuo studijų metų pažįstami, vienam kambary gyvenom, nemanau, kad ir dabar keliai visam išsiskirs“, – kalbėjo kartu su Priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininku Raimondu Grabiu į ceremoniją atvykęs Palangos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Vidmantas Jarulis. Kolegų atvežtos gvazdikų bei rožių puokštės buvo skirtos ir V. Parnarauskui, tačiau dėl asmeninių priežasčių ceremonijoje jis dalyvauti negalėjo.

Visi ceremonijos dalyviai kartu nusifotografavo atminimui.

Įteikė ženklus

Padėkojęs už tai, kad prisidėjo prie aukštų reitingų, kad kūrė saugią Lietuvą, postus paliekantiems vyrams apdovanojimus, žyminčius 20 metų tarnystę, įteikė Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis.

Jis atviravo, jog kur kas maloniau žmogų priimti į darbą, papasakoti apie tarnybos veiklą, gaisrininko kasdienybę, o atsisveikinti su tais, kurie čia praleido gražiausius metus, – skausminga. Išeinantiems viršininkas linkėjo surasti kitas įdomias veiklos sritis ir toliau džiaugtis gyvenimu. „Simboliška, kad gaisrinėje pradėjau dirbti 24-erių, tiek pat metų čia ir dirbau. Į pensiją galėjau išeiti jau prieš penkmetį“, – suskaičiavo G. Bruzdeilinas. Tačiau žodis „pensininkas“, jam, regis, dar greitai neprilips, tarp keturių sienų, sakė, užsidaryti nežada.

Kauno technologijos universitete G. Bruzdeilinas studijavo automatiką. Kuo patraukė darbas gaisrinėje, ir šiandien nežino.

„Gal, kad gyvenau miesto centre, arti šios tarnybos, kad joje dirbo ir giminaičių, ir kaimynų, kad, būdamas vaikas, domėjausi gaisrinėmis mašinomis, iš smalsumo aplandžiojau kone visus priešgaisrinius bokštelius“, – šypsojosi jis.

Senajame gaisrinės pastate pradėjęs nuo inspektoriaus pareigybės, G. Bruzdeilinas sėkmingai užkopė karjeros laiptais.

Paklaustas apie įsimintiniausius įvykius, Gintaras atviravo, jog jų buvo labai daug: keitėsi, modernėjo technika, jos daugėjo, prieš metus atšvęstos įkurtuvės naujame pastate, įrengti erdvūs garažai. Įsiminė ir skaudžiausi gaisrai, vienas tokių, kai Klausgalvų kaime liepsnos prarijo gyvenamąjį namą ir dvi mažas sesutes.

„Kad atsivėsinčiau, ant galvos esu ir kibirą vandens susipylęs, ir kaip sustingęs varveklis, spiginant 25 laipsnių šalčiui, stovėjęs“, – pasakojo jis.

Širdyje liks gaisrininkai

V. Parnarauskas ir R. Nagreckis tarnybą palikti apsisprendė įvykus reorganizacijai – pavaduotojo pareigybės nebeliks, Priešgaisrinės saugos poskyris naikinamas.

„Neslėpsiu, truputį liūdna, kad reikia palikti ir mėgstamą darbą, ir kolektyvą, su kuriuo susigyvenome“, – atviravo iš Endriejavo kilęs Rimantas. Po vidurinės mokyklos jis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, įgijo priešgaisrinės saugos inžinieriaus specialybę. Kodėl ją pasirinko?

„Nežinau, gal, mažas būdamas, gaisrų bijojau?“ – juokavo ir pridūrė, jog tuokart ši specialybė Lietuvoje buvusi naujovė, gal dėl to jaunuolį ir patraukė. Karjeros posūkiai lėmė, kad atsidūrė Kretingoje. Prieš tai dirbo Klaipėdoje ir Būtingės terminale.

Plano b R. Nagreckis kol kas neturi. Su žmona Ilona, galima teigti, jau užaugino du sūnus – Evaldą ir Povilą. Vienas jų baigia studijas, kitas – vidurinę mokyklą.

„Kol kas pailsėsiu, pasitvarkysiu namų ūkyje, o toliau – matysim. Rankas kojas turiu, tikiuosi, nepražūsiu“, – įsitikinęs pašnekovas.

Paklaustas, ar, išgirdęs pavojaus sireną, savanoriautų – lėktų padėti gesinti gaisrą, Rimantas nedvejo, atsakė: „O kaip kitaip? Širdyje esu ir būsiu gaisrininkas.“

• Rašyti komentarą (2)