Pajūrio naujienos
Help
2017 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną2°C debesuotumas 16 %
Naktį1°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Metų žmogaus 2017 rinkimai

Edvardas STALMOKAS
Antanas BLUŽAS
Petras RUDYS
Aurimas RAPALIS
Ieva GARJONIENĖ
Arūnas MAŽONIS
Robertas LAPINSKAS
Bronius LAZDAUSKAS
Gvidonas NAVICKAS
Margarita LIZDENYTĖ
Kęstutis BERTAŠIUS
Auksė ANTULIENĖ
Apklausa

Šiemet Lietuvą paliko 56 tūkst. gyventojų. Ar Lietuva galutinai išsivažinės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
J. Galdikas tremtyje Vokietijoje apie 1918 m.

Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus.

J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.

Šventosios parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos šventės su kunigu A.Račkausku. Pirmoje eilėje pirma iš kairės A.Bagdonavičiūtė, antroje eilėje antra iš kairės L.Bagdonavičiūtė.

Tuo metu jis savo brolio V. Galdiko 8 ha žemėje, kuri jam buvo suteikta kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalijant Būtingės dvaro žemes, ir sumanė pastatyti koplyčią, šalia čia 1929–1930 metais pastatytos jo brolio sodybos. Medinė koplyčia su varpine buvo pastatyta per kelis mėnesius ir kainavo apie 12 tūkst. litų. 1931 metų liepos 12 dieną ją pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius, būsimasis vyskupas-kankinys Vincentas Borisevičius (1887–1946). Koplyčios statytojai ja, kol bus pastatyta nauja katalikų bažnyčia Šventojoje, leido naudotis Šventosios ir Būtingės apylinkių tikintiesiems.

Pradėjus veikti koplyčiai, susiformavo Šventosios–Pašvenčio parapijos židinys, pamaldos vykdavo sekmadieniais. Kunigui Jonui Ilskiui (1907–1985) 1935–1938 metais dirbant Palangos bažnyčios vikaru ir kapelionu, jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju koplyčios administratoriumi, nors pati parapija įsteigta 1939 metais, jos administratoriumi paskyrus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“, tuo metu stovėjusio Šventosios uoste, kapelioną kunigą Antaną Račkauską (1907–?). Šiuo metu Salantuose gyvenančios Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės, gim. 1931 metais, archyve saugoma 1940 metais prie koplyčios nežinomo fotografo daryta nuotrauka, kurioje kartu su šiuo kunigu po Pirmosios Komunijos šventės įsiamžinę Šventosios ir Būtingės apylinkių katalikų vaikai, tarp kurių ir Būtingėje gyvenusios Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės. Koplyčioje šv. Mišias aukodavo ir sodyboje poilsiaudavęs J. Galdikas bei jo bičiuliai kunigai, tarp kurių būdavo ir Lietuvos pranciškonų provincijolas Pranciškus Kazimieras Čepulis (1884–1962). Šiuo metu JAV, Floridos valstijoje, Tėvų Pranciškonų vienuolyne tarnaujantis kraštietis pranciškonas kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) yra minėjęs, kad P. K. Čepulio, klebonavusio Laukžemės bažnyčioje ir gerai pažinojusio 2 km į rytus nuo Laukžemės Žynelių kaime gyvenusią Talaišių šeimą, kvietimu, jie lankėsi Galdikų sodyboje ir buvo gausiai pavaišinti. Kadangi nemaža dalis Šventosios ir Būtingės gyventojų buvo žvejai, kurie Baltijos jūroje, siaučiant audroms, neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, tikėtina, kad jų ir J. Galdiko iniciatyva koplyčios altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas 1931 metais buvo pakeistas žinomo to meto Lietuvos bažnytinio meno kūrėjo dailininko Bronislovo Šaliamoro (1893–1976) drobėje aliejumi tapytu ir koplyčios titulą įprasminančiu Švč. Mergelės Marijos – Jūrų žvaigždės paveikslu. Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jūroje didžiulių bangų mėtoma žmonių pilna valtelė, kurią saugo ir globoja Švč. Mergelė Marija – Jūrų žvaigždė, tapo ne tik šios koplyčios, bet ir visų, kuriems grėsė žūtis, išsigelbėjimo ir vilties simboliu. Koplyčios statytojas J. Galdikas, čia tarnavę kunigai, parapijiečiai 1941–1944 metais, kai Lietuvą okupavę naciai ir jų vietiniai talkininkai nuo seno čia gyvenusius žydus siekė paskandinti kraujo ir ašarų jūroje, neliko abejingi jų nelaimei, kai jų pačių ir jų artimųjų gyvybėms grėsė ne mažesni pavojai.

J. Galdikas su Veiviržėnų bažnyčios choristais 1941–1942 m.

Jie galėjo pasirinkti: ar aukotis dėl kito žmogaus, atveriant jam savo namų duris, dalijantis duonos kąsniu ir savo namų šiluma, ar likti tik stebėtojais, nerizikuoti ir išlikti saugūs. Šią koplyčią lankiusi Būtingėje gyvenusi Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių šeima apsisprendė iš karto ir tapo Darbėnų žydų moterų paskutine viltimi. Jų šalia Lietuvos–Latvijos sienos, prie miško įsikūrusioje nuošalioje sodyboje 1941–1943 metais prieglobstį rasdavo nuo nacių genocido besislapstančios darbėniškės, iš kurių 4 pavyko išgyventi, sulaukus nacių okupacijos pabaigos. (Apie K. ir B. Bagdanavičių šeimai tekusius likimo išbandymus rašyta 2016 04 15 ir 2016 09 16 „P. n.“ numeriuose). Už tai, kad nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido, 2016 metų rugsėjo 26 dienos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu K. ir B. Bagdanavičiai (po mirties) apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

M.Jakobas su savo seserimis Zlata (dešinėje) ir Sima 1965 m.

J. Galdikas po tarnystės Šilalėje (1932–1938) ir Palangoje (1938–1941) 1941 metų pradžioje buvo paskirtas Veiviržėnų bažnyčios klebonu ir Švėkšnos dekanu. Čia jį užklupo 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR–Vokietijos karas. Veiviržėnus nacių kariuomenė užėmė jau pirmą karo dieną, o netrukus prasidėjo represijos prieš vietinę apie 200 žydų vienijusią bendruomenę. Birželio 28 dieną miestelio žydai vyrai buvo susodinti į sunkvežimius ir išvežti Švėkšnos link, kur jų laukė tragiškas likimas. Likusios moterys ir vaikai po kurio laiko buvo vežimais nuvežti į netoli miestelio buvusį Trepkalnio dvarą. Iš čia darbingos moterys buvo siunčiamos dirbti įvairius darbus į miestelį ar pas apylinkių ūkininkus. Vietiniai žmonės stengėsi padėti savo kaimynams žydams užuojauta, maistu ir drabužiais. 1941 metų rugsėjo mėnesį nujausdami, kad Trepkalnio dvare įkurdintiems žmonėms gresia mirtinas pavojus, kunigai J. Galdikas ir Antanas Zdanavičius stengėsi juos išgelbėti krikštydami, nes ruseno nors ir menka viltis, kad žydų, tapusių krikščionimis, naciai pasigailės. Žydus užtarti prieš nacių administraciją mėgino ir miestelio seniūnas. Deja, žydų likimas seniai buvo nulemtas, nes nacių planuose jiems vietos Žemėje nebuvo numatyta. Kadangi tuo metu Veiviržėnų valsčius priklausė Kretingos apskričiai, iš Kretingos atvykę budeliai, kuriems vadovavo savo žiaurumu pagarsėjęs Kretingos saugumo policijos viršininkas Pranas Jakys, 1941 metų rugsėjo 21 dieną visus tuo metu Trepkalnio dvare buvusius žmones nužudė, o jų turtą – pinigus, drabužius, patalynę, sidabrinius stalo įrankius – pasisavino ar išleido degtinei pirkti, norėdami atsipalaiduoti po atlikto „darbo“. Po šių baisių žudynių gyviems pavyko išlikti tik keletui Veiviržėnų žydų. Vieną jų Frumą Pupsaitę (1924–1991) žudynių išvakarėse priglaudė Veiviržėnų klebonas J. Galdikas, kai jos tėvai ir dešimt brolių bei seserų buvo nužudyti. Po kurio laiko naciams ir jų vietiniams talkininkams pradėjus įtarti, kad klebonijoje slepiama žydaitė, jai buvo surasta kita slėptuvė pas patikimus žmones. Per visą nacių okupacijos laikotarpį 1941–1944 m. F. Pupsaitei, kaip ir jos pusseserei veiviržėniškei Elai Šliomavičiūtei, kuriai taip pat pavyko išgyventi, padėjo daugybė, deja, šiandien nežinomų paprastų žemaičių, kurie, nepaisydami pavojaus sau ir savo artimiesiems, su jomis dalijosi pastoge, duona ir žmogiška šiluma. J. Galdikas klebonu Veiviržėnuose prabuvo iki 1953 metų, kai buvo paskirtas Klaipėdos bažnyčios klebonu.

Nuo 1956 m. tapo Šilalės bažnyčios altarista, čia 1957 metais atšventė savo kunigystės 50-metį, iš čia 1963 metais iškeliavo amžinybėn, palaidotas Šilalės miesto kapinėse. 2005 metų balandžio 18 dieną Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (po mirties).

Tik dviem iš šių veiviržėniškių merginų pavyko išlikti: pirmoje eilėje antra iš dešinės F.Pupsaitė, pirma iš kairės E.Šliomavičiūtė 1939–1940 m.

F. Pupsaitė po karo apsigyveno Telšiuose, čia susipažino su Chaimu Jakobu (gim. 1925 m.), kurio tėvas Telšiuose iki karo buvo žinomas verslininkas, turėjo keletą automobilių ir autobusų. 1940 m. Lietuvą okupavusi sovietinė valdžia visus juos, išskyrus vieną, nacionalizavo. Šis vienintelis ir išgelbėjo jo ir kitų šeimos narių gyvybes, pirmąją karo dieną spėjus pasitraukti nuo artėjančios nacių kariuomenės į SSSR gilumą, nors pats automobilis pasienyje su Rusija buvo konfiskuotas kariuomenės reikmėms.

1943 metais, sulaukęs pilnametystės, Ch. Jakobas buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją, jos gretose kovojo prieš nacius, iškentė karo sunkumus. Jam pavyko išlikti, karo pabaigą sutikus Latvijoje, Kurše. Karinę tarnybą jis tęsė iki 1948 metų Vilniuje, kai, ją baigęs, sugrįžo į Telšius. Čia netrukus sukūrė šeimą su F. Pupsaite, 1949 metais pasaulį išvydo sūnus Miša, po to mergaitės Zlata (gim. 1951 m.) ir Sima (gim. 1953 m.). M. Jakobas, baigęs vidurinę mokyklą Telšiuose, pasirinko pedagogo gyvenimo kelią. 1971 metais baigęs aukštojo pedagoginio mokslo studijas Šiauliuose, dirbo matematikos mokytoju Plungėje. Nuo 1974 metų, įsikūręs Vilniuje, toliau tęsė pedagoginę veiklą. 1989 metais pradėjo dirbti Vilniaus Šolomo Aleichemo vidurinėje mokykloje matematikos mokytoju, nuo 1991 metų jos direktoriumi. Šiandien Žvėryno rajone renovuotame pastate įsikūrusioje Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje mokosi 420 įvairių tautybių vaikų. Čia jiems be mokslo žinių skiepijami gerumas, tolerancija, pareiga padėti kitam. Šioje mokykloje nėra vietos patyčioms. „Vaikai mokykloje turi būti laimingi“, – nuolat kartoja jos direktorius M. Jakobas.

Taip Pašvenčio kaimo koplyčioje, prie Šventosios upės, užgimusi Stella Maris gerumo ir pagalbos dvasia, padėjusi žmonėms išlikti, kai jų gyvybėms grėsė mirtini pavojai, toliau gyvuoja, keliaudama per pasaulį, ir ta kelionė neturi pabaigos...

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas