Pajūrio naujienos
Help
2017 Rugsėjis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną19°C debesuotumas 36 %
Naktį10°C debesuotumas 93 %
Komentarų topas

Šeimos relikvijas patikėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejui

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-08-18

Lietuvoje pirmą kartą viešintis iš Prancūzijos atvykęs Žakas Guifo (Jacques Guiffault) aplankė tas vietas, kuriose pėdsaką kadaise, Antrojo pasaulinio karo metais, paliko jo tėvas Polis Guifo (Paul Guiffault) – 1940–1944 m. Klaipėdoje gyvenęs ir dirbęs karo belaisvis.

Krašto istorija besidomintis Romualdas Beniušis (kairėje) ir Žakas Guifo Šv. Antano rūmų rūsiuose apžiūrėjo čia kalintų prancūzų ir belgų paliktus įrašus sienose.

Ž. Guifo sujaudino ne tik Dangės krantinėje ryžių malūnu vadinamas pastatas – jame šiuo metu veikia viešbutis, kuriame Žakas su žmona Fransuaza ir nakvojo ir prie kurio tėvas buvo nusifotografavęs karo metais. Emocijų sukėlė ir Kretingos Šv. Antano rūmų rūsiai, kuriuose kalėjusieji paliko savo įrašus sienose. „Pagalvojau, ką tie vyrai tuo metu jautė – juk nė vienas jų nežinojo savo likimo, taip, kaip savojo nežinojo ir mano tėvas“, – kalbėjo svečias, kurį į Kretingą atlydėjo mūsų krašto istorija besidomintis Romualdas Beniušis. Ž. Guifo ir R. Beniušis susipažino prieš penkerius metus, kai Ž. Guifo, surinkęs medžiagą apie savo tėvą, ją paskelbė internete, o R. Beniušis kaip tik domėjosi karo belaisvių prancūzų ir belgų, kalintų Šv. Antano namelyje ir dirbusių Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus, likimu.

Ž. Guifo į Klaipėdą atvyko ne tuščiomis – jis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rengiamai Antrojo Pasaulinio karo ekspozicijai padovanojo savo tėvo daiktus, kuriuos šis per Raudonojo Kryžiaus organizaciją šeimai išsiuntė prieš ateinant rusų armijai. Dėžutę su daiktais – kario knygele, fotografijomis, to meto pinigais, gautų pinigų deklaracija – Ž. Guifo ir du jo broliai surado 1981-aisiais, tėvui mirus. Tai ir paskatino Ž. Guifo daugiau pasidomėti tėvo likimu Antrojo Pasaulinio karo metais.

Fransuaza ir Žakas Guifo prie buvusio Ryžių malūno su Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriku Sauliumi Karaliumi.

„Tėvas, į karą išėjęs 1939-aisiais, o į nelaisvę patekęs 1940 m., kalinamas belaisvių stovykloje, o vėliau atvežtas į Klaipėdą, kur, vietiniams taip pat išėjus į karą, labai trūko darbo rankų, nemėgo, netgi vengė apie tai kalbėti. Ir apskritai Prancūzijoje karo belaisvių istoriją stengiamasi nutylėti, be to, dabar ir nebėra, kas apie tai papasakotų – visi buvę karo belaisviai mirę“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo Ž. Guifo, kurio pastebėjimu, Prancūzija daugiau dėmesio skiria Pirmojo Pasaulio karo istorijai, o tai, kad per Antrąjį Pasaulinį karą į nelaisvę buvo paimta gerokai per 1 mln. prancūzų karių, nėra ko didžiuotis – vadinasi, kariuomenė buvo prastai valdoma ir ginkluota.

Ž. Guifo neslėpė – šeimos relikvijas į Lietuvą jis atvežė pasitaręs su savo broliais, o ir svarstęs apie tai metus. „Bet kai susitikau su Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojais, patyriau jų parodytą dėmesį, jautrumą tam istorijos tarpsniui, apie kurį Prancūzijoje nutylima, supratau, kad Antrojo Pasaulinio karo ekspozicija Klaipėdoje bus pati geriausia vieta mūsų šeimos relikvijoms saugoti, ir esu laimingas, kad jos bus matomos, jomis domimasi. Tai – ne dėžutė namuose, kurios niekas taip ir nepamatytų. Aš pats gi visa tai saugosiu atmintyje“, – kalbėjo Ž. Guifo.

Nuotrauka po 75 metų (kairėje) ir nuotrauka, daryta 1942 m., kai Polis Guifo nusifotografavo prie Ryžių malūno.

Nors jis Lietuvoje viešėjo pirmą kartą, sakė supratęs, kiek daug Lietuva yra pasiekusi per Nepriklausomybės laikotarpį. „Gyvenimas Prancūzijoje ir Lietuvoje nelabai kuo ir skiriasi“, – pripažino jis, sąsajų tarp abiejų šalių su žmona Fransuaza radęs ir lankydamasis Kretingos muziejuje, ekspozicijoje „Saulės ratu“ – pasirodo, ir prancūzai, ir lietuviai tokiais pačiai įrankiais dorodavo linus, mušdavo sviestą, naudojo panašius padargus žemei dirbti.

1944 m. spalio 10 dieną sovietinei kariuomenei žiedu apsupus Klaipėdą į jos rankas pateko 250 nacistinės Vokietijos karo belaisvių prancūzų ir belgų, nespėjusių pasitraukti gilyn į Vokietiją.

Tarp jų buvo ir prancūzas Polis Guifo (Paul Guiffault), gimęs 1909 m. Bretanės regione, akmentašio šeimoje. 1930–1931 m. pašauktas į Prancūzijos kariuomenę, tarnavo dragūnų pulke. 1934 m. sukūrė šeimą, 1937-aisiais susilaukė pirmagimio sūnaus Pjero (Pierre). 1936 m. šeima išsinuomojo paminklų dirbtuvę, kurią vėliau įsigijo. 1939 m. rugsėjo 3 d. mobilizuotas į Prancūzijos kariuomenę, tarnavo 109 sunkiosios artilerijos pulke. 1940 m. birželio 21 d. pateko į nacistinės Vokietijos nelaisvę. 1940 m. spalio 10 d. buvo atvežtas ir įkalintas Stalag IA karo belaisvių stovykloje prie Karaliaučiaus. Netrukus buvo atvežtas į Klaipėdos kraštą darbams ir čia prabuvo iki pat sovietinės armijos atėjimo 1944 m. spalio 10 d. Pakliuvęs į sovietų rankas, 1945 m. sausio 2 d. atsidūrė lageryje Nr. 188 Rada, šalia Tambovo miesto, 400 km į šiaurės rytus nuo Maskvos.

Nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. Tambovo lageryje sulaukė tik apie 120 iš 250 karo belaisvių „klaipėdiečių“ prancūzų ir belgų, tarp jų – ir P. Guifo, kuris, gegužės 28 d. pasiekęs Odesą, tik 1945 m. rugpjūčio 18 d. traukiniu per Prahą pasiekė Paryžių, iš čia rugpjūčio 19 d. grįžo namo – į Bretanės Geršo (Guerche de Bretagne) miestelį.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas