|
|
|
Gyvenimo tempas keičia laidojimo papročius
„Aš savo vaikams pasakiau – tik manęs kaip baldo neišmeskit, – sakė redakcijai paskambinusi 67 metų pensininkė Irena, kuri pasiguodė negalinti suprasti, kodėl šiais laikais taip skubama palaidoti savo mirusius artimuosius. – Ar čia mados reikalas, ar socialinė žmonių atskirtis, ar pinigų taupymas? Bet šito „šiandien numirė, rytoj – laidojam“ aš nesuprantu.“ Irena pasakojo, jog pasikeitusios laidojimo tradicijos daugeliui senjorų yra nepriimtinos – jie stebisi, kad nebevyksta dvi paras trunkantys budėjimai prie mirusiojo, trumpiau ir greičiau sugiedami Kalnai.
„Kokios tokio skubėjimo priežastys? Juk šiais laikais, kai daug lietuvių gyvena emigracijoje, kartais giminaičiai ar šeimos nariai nespėja net atvažiuoti į laidotuves, kad galėtų atsisveikinti su jam brangiu žmogumi“, – kalbėjo „Pajūrio naujienų“ skaitytoja Irena. Laidotų ir tą pačią parą Kretingos laidotuvių namų „Rimtis“ vadovas Juozas Donauskas teigė, kad prie mirusiojo budima dvi paras tik atokesnėse kaimiškose vietovėse, kur tebesilaikoma senųjų laidojimo tradicijų. „Kretingoje beveik visada mirusįjį šarvoja vieną parą, o kodėl žmonės taip renkasi – mes neklausinėjame, – teigė J. Donauskas. – Pasitaiko ir taip, kad žmonės palaidoti savo artimąjį norėtų iškart, jam mirus, tačiau to padaryti neleidžia įstatymas – palaidoti žmogų galima ne greičiau kaip praėjus parai nuo jo mirties. Kita vertus, kol artimieji susitvarko dokumentus, pasirūpina kitais laidotuvių reikalais, tas laikas ir praeina.“ J. Donausko manymu, kai kūnas šarvojamas tik vienai parai, neretai artimieji taip ir nebeturi laiko ramiai budėti prie artimojo, nes jį atima organizaciniai rūpesčiai. „Iš ryto kūną jau išneša laidoti, o artimieji taip ir neturėjo ramybės valandėlės, per kurią galėtų apmąstyti gyvenimą ir susitaikyti su netektimi“, – sakė J. Donauskas. Šarvoja ir urną Tiesa, ne visada šarvojamas kūnas – J. Donauskas pastebi tendenciją, kad maždaug pusė atvejų, kuomet velionį apsisprendžiama kremuoti, šarvojama urna su pelenais. „Kartais tokį prašymą būna išsakęs pats velionis, pavyzdžiui, jei sirgo sunkia liga ir nenorėjo, kad jį po mirties žmonės apžiūrinėtų ir stebėtųsi, kaip pasikeitė išvaizda. Tačiau mes vis tiek sutvarkome kūną, nors jis ir yra vežamas kremuoti – neretai jį pamatę artimieji, atėję atsisveikinti, pasigaili, kad vis dėlto galėjo kūną šarvoti, jis neatrodo taip blogai, kaip tikėjosi“, – pasakojo J. Donauskas. Paklaustas, kiek kainuoja šarvojimas dviem paroms, J. Donauskas išvardijo: vienos paros kaina Didžiojoje salėje 120 eurų, dviejų parų – 200 eurų, atitinkamai Mažojoje salėje – 90 ir 180 eurų, Dangaus salėje – 170 ir 230 eurų. Nors dalis išlaidų, pavyzdžiui, karstas, įkapės, kūno paruošimas, duobės iškasimas, yra tokios pačios, nesvarbu, šarvojama parai ar dviem, tačiau antrąją parą pabrangina būtinybė darsyk samdyti laidotuvių muzikantus, patiekti vaišių stalą susirinkusiesiems. Dvasininkai jaučiasi skubinami Kad žmonės organizuoja greitesnes laidotuves, pastebi ir dvasininkai. „Kartais žmogus ateina į raštinę ir jau norėtų iš jos iš karto išsivesti ir kunigą. Mes klausiame, ar velionis buvo katalikas, ir jei taip – tai raginame nors šv. Mišiose pabūti, pasimelsti už mirusįjį. Kaimuose mirusįjį dar neša į bažnyčią, miestuose tai jau yra sudėtinga, nes mirčių yra daugiau. Tačiau visuomet akcentuojame, kad tame skubėjime, organizuojant laidotuves, reikia rasti laiko ir maldai“, – kalbėjo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebonas Antanas Blužas, pripažinęs, kad kartais net jaučiamas savotiškas spaudimas iš laidotuvių organizatorių kunigams suktis greičiau. „Salantuose beveik visuomet prie mirusiojo budima vieną parą, o Kvėdarnoje, kur tarnavau anksčiau – dvi paras. Nežinau, nuo ko tai priklauso – gal tiesiog kitokios tradicijos skirtinguose regionuose? Pirmosiomis dienomis Salantuose žmonių net klausdavau, kodėl jie mirusiojo nelaiko ilgiau, – kalbėjo Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Juozas Rudys. – Ko gero, žmonės skaičiuoja laidotuvių išlaidas, o gal jaučia laiko stoką – matyt, visos aplinkybės svarbios.“ J. Rudys pasidalijo prisiminimu, kad jis pats, laidodamas savo tėvą, prie jo budėjo dvi paras. „Norėjosi pabūti, atsisveikinti, juk tai – paskutinė kelionė, daugiau nebepamatysi brangaus žmogaus“, – teigė J. Rudys. Pasigenda pagarbos „Seniau būdavo du vakarai budėjimo, o trečią dieną žmogus laidojamas. O dabartinės laidojimo tradicijos vyresniems žmonėms yra nesuprantamos, jiems baisu, kas vyksta“, – teigė Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė. Anot jos, žmonės seniau tikėjo, kad siela kūną palieka trečią dieną, todėl niekas net ir nesvarstė galimybės velionį laidoti anksčiau. „Seniau laidotuvės buvo vienas svarbiausių gyvenimo įvykių, ir artimieji apie mirtį pranešdavo visam kaimui – apeidavo kaimynus, visus sukviesdavo. Jautėsi didžiulė pagarba, ir žmonėms buvo svarbu ne gėlių, vainikų atnešti, bet visiems susirinkti ir atsisveikinti, budėti abu vakarus. Tarsi visas kaimas išgyvendavo širdgėlą dėl savo bendruomenės nario netekties, – kalbėjo N. Vasiliauskienė. – O dabar žmogus taip greitai palaidojamas, kad kartais tik susirinkę po savaitgalio darbe sužinome, kad kažkas numirė, o mes nespėjome nei į budėjimą nueiti, nei užuojautos artimiesiems pareikšti. Apskritai atrodo, kad visi į žmogaus mirtį reaguoja šalčiau. Per laidotuves jaunimas vaikšto pirmyn-atgal, nėra rimties, visi tik ir taikosi, kaip išsisukti nuo Kalnų. Vis girdžiu pasakymus, atseit kam save varginti ir budėti prie velionio per naktį, tačiau kažkodėl niekam nebūna sunku per šventes šokti nors ir iki ryto. Sakyčiau, kad trūksta pagarbos mirusiajam ir tai yra pagrindinė greitų laidotuvių priežastis, o ne pinigų stoka.“
|
|
