Ankstyvoji kurortų mada: kuo mažiau nuogos odos

Su paroda į Palangą atkeliavęs lagaminas priklausė paties Aleksandro Vasiljevo tėvui, tačiau kuo puikiausiai dera ir prie garsiosios Koko Šanel kurtos suknelės, kurioje galima įžvelgti slaviškos kultūros, perimtos iš dizainerės meilužių rusų, įtaką.

Iki spalio mėnesio Palangos kurorto muziejuje karaliausianti teatro dailininko interjero dizainerio menotyrininko mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Alexandre Vassiliev kolekcijos“ – ne tik pasakojimas apie madą, bet ir gyva kelionė istorijos vingiais, įtaisytais suknelių siūlėse, korsetų raiščiuose ar skrybėlių smeigtukuose. Šį kartą – apie vasaros kostiumus ir gyvenimą iki Pirmojo pasaulinio karo.

Nors, atrodytų, be saulės vonių ir maudynių neapsiėjo nė vienas laikmetis, pasak A. Vasiljevo, domėtis jūros voniomis Senojo žemyno gyventojai pradėjo tik XVIII a. antroje pusėje, o terapinė jūros maudyklių nauda atrasta XIX a.

Palyginti neseniai, vos prieš 100 metų, Europoje ėmė plisti ir paplūdimio apranga, kurios išpopuliarėjimą neabejotinai paskatino kurortų atsiradimas. Pamažu žmonės pamėgo keliauti tam, kad paatostogautų, o atsiradus geležinkeliui kurortai tapo dar lengviau pasiekiami.

Juostuoti ir uždari

Tokie, A. Vasiljevo teigimu, ir buvo pirmieji maudymosi kostiumai, kasdieninėje aprangoje atsiradę XIX a. II pusėje. XX a. pradžioje išpopuliarėjusiais trikotažiniais maudymosi kostiumėlius iš vilnos apsirėdžiusios damos puikuojasi ir į Palangos kurorto muziejų atkeliavusios parodos afišoje, kuria tapo 1900 m. užfiksuota fotografija.

Pasak A. Vasiljevo, joje plika akimi matyti senųjų maudymosi kostiumų bėdos: skurdus dizaino pasirinkimas, standartinė spalvų paletė ir raštas. „Visi maudymosi kostiumai buvo štai tokios formos, marginti horizontaliomis baltomis ir mėlynomis juostomis, pakankamai ilgi, todėl vizualiai stipriai trumpindavo moterų kojas, versdamos jas kostiumus raitotis“, – kalbėjo mados žinovas.

Tuo pačiu XIX-XX a. pr. moterys labai gėdijosi savo nuogų kojų, todėl net ir pliaže vilkėjo šilkinėmis kojinėmis ir medvilniniais ar šilkiniais aukštakulniais batais, kuriuos pritaisydavo kaspinais, kad nepasimestų smėlyje.

Pasak mados istoriko Aleksandro Vasiljevo, XX a. pr. damos maudėsi vilkėdamos štai tokius kostiumus, o kojas slėpdavo po šilkinėmis kojinėmis.

Pliažas – ne pažintims

A. Vasiljevo žodžiais, pirmieji maudymosi kostiumai tarsi suartino vyrų ir moterų madą – anuomet vyrai niekada nesimaudė nuoga krūtine, – tačiau XIX a. pab. pliaže moterys visada leido laiką ir mėgavosi vandeniu atskirai nuo vyrų.

„Bendri pliažai atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai vyrai tapo mažuma ir moterys ėmė paskui juos bėgioti”, – priminė A. Vasiljevas. Iki tol kiekviena išsimaudyti panorusi moteris turėjo išsinuomoti arkliu kinkytą maudymosi kabiną, kuri ją nugabendavo į seklumą jūroje. Kabinoje moteris apsirengdavo maudymosi kostiumą, užsidėdavo kepuraitę, o po maudynių vėl persirengdavo įprastais rūbais ir lyg niekur nieko sugrįždavo į krantą.

„Niekas negalėjo pamatyti moters su maudymosi kostiumu, sužinoti, kokia jos krūtinė ar klubai. Moterys ir vyrai susitikdavo bei susipažindavo tikrai ne pliaže, o restoranuose, kurorto promenadose ar kurhauzuose”, – kalbėjo kolekcionierius.

Miniatiūrinės damos

Patys ankstyviausi Palangos kurorto muziejuje viešinčioje parodoje pristatomi modeliai mena XVII a. vid. Tuo metu į madą atkeliauja krinolinas, kuris leidžia sukurti platų rūbo siluetą. Paplinta aštrus korsažas, dar labiau pabrėžiantis taliją, kuri buvo formuojama korsetu.

„Daugelio to meto moterų talija tesiekė 48 centimetrus, pilnesnių – 55 cm, itin apkūnių – 65 cm. Žinoma, reikia įvertinti tai, kad damų ūgis tebuvo apie 150-155 cm, – sakė A. Vasiljevas. – Vidutinė moters šlaunies apimtis tais laikais buvo apie 34-35 cm, o ne 40-41 cm, kaip dabar. Aukštų moterų praktiškai nebuvo. Tačiau visos jos buvo daugiavaikės – gimdė po 10 ir daugiau vaikų, neturėjo galimybės mokytis ar balsuoti ir buvo pašvęstos tik šeimai.“

XVII a. vasaros suknelės buvo siuvamos iš medvilninio muslino, dažniausiai – dryžuotos, gėlėtos, visada šviesių spalvų. Įdegio vengiančios ir besigėdijančios moterys iš namų neišeidavo ir be kepurės, dengiančios ausis ir neleidžiančios žvalgytis į šonus.

Seniausios parodos suknelės mena XVII a. vid., kai vyravo aštrus korsažas ir platus siluetas, pamažu perėjęs į ne mažiau išraiškingą, bet patogiau keliauti traukiniais leidusį, Čarlso Frederiko Vorto pasiūlytą turniūrą (dešinėje).

Slėpėsi nuo saulės ir karščio Tarp ankstyviausių parodos aksesuarų – veido formą atkartojančios siuvinėtos plokštelės, kuriomis moterys naudojosi salonuose, norėdamos apsaugoti savo makiažą, tuo metu kurtą parafino pagrindu.

„Vakare užkurtas židinys galėjo lengvai ištirpdyti skruostų raudonį ir lūpų dažus, tad moterys jomis prisidengdavo veidą, – paaiškino mados žinovas. – Saulėkaitoje damos naudojosi nedidukais skėčiais, kurie sukurdavo taip reikalingą šešėlį, kadangi įdegusi moteris – tai ne aristokratė, o paukščių prižiūrėtoja arba skalbėja. Aristokratė – visada blyški ir apsirengusi baltai.“

Dar vienas būtinas damos aksesuaras – mažas, smulkiais karoliukais siuvinėtas, rankų darbo rankinukas, kuris ne tiek atliko praktinę funkciją, kiek kalbėjo apie moters statusą, darbštumą, kūrybinę išmonę.

Madą keitė pramonė

A. Vasiljevo teigimu, romantiškieji krinolinai būtų gyvavę ir toliau, tačiau juos įveikė nepraktiškumas: moterys jautėsi nepatogiai lipdamos laiptais, sėdėdamos, o labiausiai šių suknelių bėdos akis pradėjo badyti atsiradus geležinkeliui – dvi moterys viena priešais kitą atsisėsti kupė jau negalėjo.

Krinolino reforma įvyko 1860-ųjų antroje pusėje, kada anglų kilmės prancūzų kutiurjė Čarlsas Frederikas Vortas pasiūlė tokias pat puošnias, tačiau minkštesnes sukneles, leidusias lengviau atsisėsti kupė, bet vis dar nepatogias sėdėti – su jomis moteris galėjo tai daryti tik šonu, ant klubo.

Epocha iki 1850-ųjų – tai epocha iki siuvimo mašinos, todėl nenuostabu, kad ano meto suknelės neturėjo daug siūlių.

„Siuvimo mašinos po pasaulį pasklido po to, kai 1855 m. žinomas amerikietis žydas Isakas Zingeris užpatentavo savo išradimą. Pamažu siuvimo mašina atsirado kiekvienuose namuose. Visos moterys, ypač tarnaitės, mokėjo siūti, tai buvo būtinas gebėjimas moteriai”, – akcentavo A. Vasiljevas.

Taip XIX a. 7-8 deš. suknelės tampa sudėtingesnio kirpimo, jose atsiranda vis daugiau siūlių. Permainas išgyvena ir tekstilės pramonė, pasiūliusi naujų spalvų, atsiranda fabriko gamybos plisuotė.

Šleifais rinko viską

Apie 1900 m. madą užvaldo secesijos stilius ir pastelinės spalvos. Moterys pamėgsta nėrinius, gipiūrą, talijos vieta suknelių modeliuose šiek tiek pakyla, išpopuliarėja vadinamoji „balandžio“ krūtinė.

„Ilgi secesijos stiliaus suknelių šleifai damoms vaikštinėjant po miestą surinkdavo viską, kas tik pasitaikydavo jų kelyje, dažniausiai – arklių šlapimo ir išmatų likučius, todėl sukneles tekdavo labai dažnai skalbti, – priminė mados istorikas. – Greitai damos perėjo prie kiek trumpesnio, praktiškesnio silueto ir medvilnės, kurią jau buvo galima virinti. Tai labai palengvino moterų gyvenimą.”

Tobulėjant pramonei, atsirado mašinos, imituojančios rankų darbo siuvinėjimą. Tai leido suknelių pasiūti daugiau bei pigiau ir atnešė naują stilių – konfekcioną, reiškiantį serijinę gamybą.

„Jis išplėtė mados ribas, padarė ją labiau demokratišką ir prieinamą įvairiems visuomenės sluoksniams – ne tik aristokratams, bet ir miesto publikai. Tuo pačiu tai reiškė perėjimą nuo vienetinio rūbo prie serijinės gamybos”, – konstatavo A. Vasiljevas.

Tarp parodos aksesuarų – papuošalai, mažytės rankų darbo rankinės, daug paslapčių saugančios pokylių užrašų knygutės ir pirmą kartą eksponuojami moteriški bateliai, kuriems tik dabar pavyko atrasti reikiamą senovinių sagų skaičių.

Ir savigynai, ir meilei

Secesija į madą atnešė rytietiškus motyvus. Dauguma to meto aksesuarų – neryškių spalvų, o kepurės tokios plačios, kad joms pritvirtinti prireikdavo specialių smeigtukų, antraip jas nunešdavo vėjas. Tie patys smeigtukai tapdavo ir puikia savigynos priemone.

„Kurortuose moterų niekas nepuldinėjo, tačiau miestuose pasitaikydavo visko. Juk moterų buvo gerokai mažiau negu vyrų”, – kalbėjo mados istorikas.

Kelią pastojus įkyriam vyriškiui, moteris kaipmat išsitraukdavo nerūdijančio plieno smeigtuką, kurio ilgis siekė 22 cm, tad juo nesunkiai buvo galima perdurti žmogų.

Dar vienas įdomus, tik kur kas romantiškesnis to meto aksesuaras – pokylių užrašų knygelės, XVIII-XIX a. gamintos iš dramblio kaulo ir perlamutro, vėliau spausdintos tipografijos būdu ir tarnavusios tik vienam puotų sezonui.

„Jei kavalierius norėdavo pakviesti damą šokiui, jis tai darydavo iš anksto. Sulaukusi šio klausimo, dama atversdavo savo knygutę ir atsakydavo, kad joje jau viskas užpildyta arba, jei vyriškis jai patiko, pažadėdavo jam antrąjį valsą. Damos visada žinojo, kada ir su kokiu ponu šoks polką, mazurką ar lėtą valsą. Žinoma, buvo ir tokių, kurių knygelės taip ir likdavo tuščios”, – juokėsi A. Vasiljevas.

• Rašyti komentarą (2)