Pabrėžos žemės išsūpuota

Kretingiškė 86-erių buvusi ilgametė pedagogė-geografė Irena Zapalienė, krašto bei jo augalų įvairovės žinovė, gimė ir augo garsaus mokslininko botaniko pranciškono Jurgio Pabrėžos gimtinėje – Večių kaime. „Visas mūsų kaimas gerai pažinojo žoles ir jomis gydėsi. Vaikystėje tai stipriai veikė mane ir galbūt nulėmė, kad pasirinkau geografės profesiją“, – svarstė I. Zapalienė.

Garbius kretingiškius – pedagogę Ireną Zapalienę ir vienuolį mokslininką Jurgį Pabrėžą – sieja ta pati gimtinė, meilė jos gamtai ir žmonėms.

Gyveno vieni šalia kitų

„Večių kaimas nuo seno buvo žinomas visame Lenkimų valsčiuje, – šiandien vadinamasis Večinės miškas yra paskelbtas draustiniu. Ten 1885 m. gimė mano močiutė Valerija Motiejauskienė – būdo ji buvo kaip ugnis: ir gera ūkininkė, ir giedodavo, dainuodavo, pasakodavo visokias istorijas. Ji, kaip ir dauguma kaimo žmonių, puikiai išmanė žoles ir jomis gydydavo visokius negalavimus. Jos ūkis ribojosi su Pabrėžų ūkiu, kuriame 1771 m. ir gimė Jurgis, vėliau tapęs vienuoliu ir mokslininku Ambroziejumi. Jurgis Pabrėža mirė 1849 metais, tad jo mirtį ir mano močiutės gimimą teskyrė, palyginus, nedidelis laiko tarpas“, – pasakojo I. Zapalienė.

Irenos senelė Valerija dar iš savo senelės – Irenos propromočiutės – pasakojimų gerai pažinojo kaimynų Pabrėžų šeimą, kurioje užaugo būsimasis botanikas. Pabrėžų sodyba buvusi itin švari ir tvarkinga, išsiskirdavo visame kaime, o šeima – labai dora ir pamaldi.

„Pasakodavo, kad visas kaimas eidavęs giedoti majaus ant maro kapelių, šios tradicijos laikėsi ir mano močiutė. Giedoti ateidavę ir balsingi Lenkimų vyrai, – jų giesmės toli nuaidėdavo apylinkėmis“, – prisiminė ligi 14-kos metų Večiuose gyvenusi pašnekovė.

Žmonės gydėsi patys

„Visas mūsų kaimas vasarą išeidavo kupoliauti, kiekvienos trobos palubėj būdavo prikabinėta džiovintų vaistažolių maišelių. Aš ligi šiol naudoju kaulažolės arba taukės užpilą, kuris gydo sąnarius, lūžius, skatina ląstelių dauginimąsi. Geriausia spiritu ar degtine užpilti taukės šaknį, palaikyti 40 dienų ir šia mikstūra įtrinti skaudančią vietą, arba dėti kompresą. Taukę galima sumalus sumaišyti su kiaulės taukais ir įtrinti – šis tepalas taip pat nuima skausmą, atgaivina sąnarius“, – teigė I. Zapalienė.

Pašnekovė prisiminė, kad Večinės miške masiškai augdavę dagiai, jų šaknų prisidžiovindavę išsikasę pavasarį: „Jei užpuldavo bronchitas ar plaučių uždegimas – gydytojų kaime tuomet juk nebuvo, užpildavo dagį karštu vandeniu ir liepdavo gerti su medumi. Tėvelis sunegalavęs vis sakydavo mamai: „Užpilk man daginės“.

Kaime žmonės gydydavęsi kraujažole, jonažole – ši būdavo stebuklingas vaistas kone nuo visų ligų. O šiandien moteris sakė labai vertinanti „auksinį ūsą“, kuris per Sibirą atkeliavęs net iš Andų kalnų, o dabar jau namų sąlygomis auginamas ir Lietuvoje.

J. Pabrėžos herbariumų istorija

Pašnekovė papasakojo ir J. Pabrėžos palikimo perėmimo iš Kretingos pranciškonų vienuolyno istoriją: „1945 m. vienuolynas buvo uždarytas. Senesnieji kretingiškiai dar prisimena tokį vienuolį Paulelį, kuris sovietmečiu batus taisydavo. Mano kolega mokytojas Edvardas Blagnys pas jį lankydavosi, jiedu susibičiuliavo, ir jis žinojo, kad pas Paulių yra skrynia su Jurgio Pabrėžos herbariumais. Kai apie tai prasitarė savo broliui, tuomet dirbusiam Švietimo ministerijoje, šis atvyko su visa mokslininkų delegacija. Paulius jiems neatidavė skrynios. Tuomet siuntė mokytoją Blagnį, kad šis paruoštų ir įkalbėtų Paulių, jog po jo mirties išsiblaškys J. Pabrėžos palikimas. Taip ir iškeliavo tas palikimas į Vilnių, į Mokslo akademiją“.

I.Zapalienė neslėpė, jog jai J.Pabrėža yra artimas tuo, kad parašė pirmąjį Lietuvos geografijos vadovėlį, ir mano, jog krašto pažinimo dvasia atkeliavo iš tų pačių gimtųjų vietų, kuriomis vaikščiojo ir jos kraštietis J. Pabrėža, – juos skyrė tik epochos.

Kaip susitiko du kaimynai

Pašnekovės žodžiais, Večių kaimas ribojosi su Kalvių kaimu, iš kurio kilęs lietuvių rašytojas Simonas Daukantas. Šis, gimęs 1793 m., buvęs viena karta jaunesnis už J. Pabrėžą, tačiau juos siejo ne tik gimtos vietos, bet ir tai, kad abu siekę mokslo ir tapę iškiliais tautos šviesuliais. Iš tų pačių vietų kilęs tautodailininkas Veitas jau šiais laikais 3 m ąžuole išdrožė abiejų didžiavyrių skulptūras ir užrašė: „Susitiko du kaimynai – Jurgis Pabrėža ir Simonas Daukantas“.

S. Daukanto mama yra palaidota Lenkimų bažnyčios šventoriuje, o šios bažnyčios Marijos altoriuje tebesaugomas paties rašytojo iš Sankt Peterburgo parvežtas ir padovanotas paveikslas, kuriame vaizduojama, kaip angelas Gabrielius apreiškia dangišką žinią Mergelei Marijai.

• Rašyti komentarą (3)