Pajūrio naujienos
Help
2017 Liepa
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną24°C debesuotumas 12 %
Naktį11°C debesuotumas 67 %
Apklausa

Ar žinote Šv. Jokūbo kelią per Kretingą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingiškiai karo pabėgėliai, Miunchenas, 1947 m. Priekyje (iš kairės) – Irena Vyliaudaitė, Viktoras Palubinskas, Vladas Palubinskas; stovi – Julius Veblaitis, Antanas Skridulis, Antanas Mončys, Ona Vilnonytė, Mečys Palubinskas, Pranas Dapkus.

1944 metų spalio 8 dieną skaudančia širdimi tolyn nuo artėjančios sovietinės kariuomenės ir gimtosios Žemaitijos Klaipėdos link į nežinią dviračiu išvažiavęs Kretingos pranciškonų gimnazijos auklėtinis Antanas Mončys (1921–1993) juo, o taip pat ir žemaičiu bei kretingiškiu, liko visam likusiam gyvenimui, kurį teko praleisti toli nuo savo gimtinės Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Sunkios ir varginančios kelionės metu patyręs bombardavimus ir apšaudymus, pasiekė Vokietiją, kur sutiko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Gyvendamas karo pabėgėlių, vadintų perkeltais asmenimis, stovykloje, Bavarijoje, prie Miuncheno, JAV okupacinėje zonoje čia 1946 m. susipažino su skulptoriumi Vytautu Kašuba, jam parodė peiliuku mažomis figūrėlėmis išdrožinėtą medinę dėžutę. Po ilgo pokalbio su juo ir keleto piešimo pamokų, jis nusprendė tolesnį savo gyvenimą sieti su skulptūra. Kad patektų į Prancūzijos okupacinę zoną, kurioje 1947 metais atsidarė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) įsteigta Freiburgo taikomosios dailės mokykla, draugo padedamas jis buvo priimtas į netoli Tiubingeno įsikūrusį M. K. Čiurlionio vardo tautinį ansamblį, jame dainavo ir grojo dūdele. To reikėjo, nes perkeltieji asmenys negalėjo laisvai keliauti tarp Vokietijos okupacinių zonų, kai ansamblio vadovas Alfonsas Mikulskis (1909–1983) kandidatus į jį galėjo laisvai pasirinkti iš visų trijų okupacinių zonų. Įstojęs į Freiburgo taikomosios dailės mokyklą, mokėsi profesoriaus Aleksandro Marčiulionio (1911–1998) vadovaujamojoje skulptūros studijoje. Norėdamas atsigriebti už veltui praleistus metus dirbo su įniršiu, tuo stebindamas ir dėstytojus, ir draugus. „Pasijutau kaip žuvis vandenyje. Su draugu parsivežėme iš miesto griuvėsių karučiu akmenų ir kalėme“, – prisiminė Antanas. 1950 metais, baigęs mokyklą, gauna skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos okupacinės valdžios stipendiją toliau studijuoti Paryžiuje.

Leonardas Andriekus JAV XX a. 9-ame deš.

„Aš noriu būti menininku, tai ne visai taip, aš noriu ką nors padaryti... Aš nevažiuosiu nei į Kanadą, nei į JAV, nei į Australiją. Man reikia bręsti, o tokios dirvos aš niekur kitur nerasiu.

Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą... Galbūt menas yra liga, kas ja suserga, kelio atgal nebesuranda... Esu pasiryžęs pereiti dar daug Kalvarijų, jeigu to reikės“, – 1950 metų rudenį laiške savo klasės draugui Vladui Palubinskui, kuris jį kvietė atvykti į JAV, rašė A. Mončys. Atvykęs į Paryžių jis pasirinko studijas Ossipo Zadkine‘o (1890–1967) Didžiosios lūšnos akademijoje. Po metų iš jos išstojo, pabijojęs per didelės jo įtakos, ir nusprendė tęsti savarankišką kūrybos kelią. Remiamas žinomo prancūzų pokario architekto, dizainerio ir baldų kūrėjo Francio Turbilio (1925–1991) Šiaurės Prancūzijoje, 130 km nuo Paryžiaus įsikūrusio Lano (Laon) Šv. Marcelio (St. Marcel) 1902 metais statytai bažnyčiai iš akmens sukuria Kelių Dievo Motinos ir Šv. Juozapo skulptūras bei 14 akmeninių reljefinių Kryžiaus kelio stočių. Šioje bažnyčioje 1952 metų gruodžio 12 dieną surengia ir pirmą savo parodą, kurioje eksponuoja jai sukurtus kūrinius. 1953 metais veda skulptoriaus Jano Martelio (1896–1966) dukrą Florence Martel, įkuria tautinių šokių kolektyvą, kuriame ir pats šoka. 1954 metais susilaukia sūnaus Žano Kristofo. 1955–1957 metais kartu su Marku Šagalu (Marc Chagall (1887–1985) ir broliais Marteliais Meco (Metz) miesto katedrai atkuria 20 chimerų.

Nuo 1957 metų dalyvauja parodose Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Daugeliui Freiburgo dailės ir amatų mokyklos auklėtinių bei dėstytojų pasitraukus į JAV ir Kanadą, ryšys tarp jų ir A. Mončio nenutrūko. Jis susirašinėdavo ir su buvusiais pranciškonų gimnazijos auklėtiniais. JAV išeivijos lietuvių menininkų ryšiai buvo glaudūs, paremti bendravimu ir savitarpio pagalba. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje JAV vietos lietuvių pastangomis buvo surengtos kelios A. Mončio darbų parodos, skulptoriaus bičiuliai rūpinosi jo kūrybos sklaida tarp lietuvių ir vietos meno mylėtojų, kolekcionierių bei mecenatų. Išeivijos kultūros veikėjai Leonardas Andriekus, Stasys Goštautas, Vytautas Gedgaudas ir kiti prisidėjo rengiant A. Mončio kūrybos parodas bei parduodant jo kūrinius, jų įsigydavo ir patys.

Ne paslaptis, kad A. Mončiui pasirinkus savitą kūrybos kelią ir atsisakiusiam kurti komercinį meną, neretai trūkdavo ir pinigų. „Mano gyvenime taip jau yra, kad išlaidų yra visados, o pajamų ne visada“, – viename iš savo laiškų rašė jis.

Kretingos Šv. Antano kolegijos auklėtiniai Pranciškonų vienuolyno sode 1936 m. birželį. Trečias iš dešinės sėdi Patricijus Puodžiūnas, Leonardas Andriekus stovi antras iš kairės.

Kazimieras Leonardas Andriekus (1914–2003) gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčiuose, Skuodo rajone. 1933 metais pasirinkęs vienuolio pranciškono gyvenimo kelią įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją, kur 1934 metais, tapęs vienuoliu, pasirinko Leonardo vardą. Ją baigęs, 1937 m. tęsti kunigystės studijų išvyko į Austriją, kur 1938 metų rugsėjo 26 d. davė amžinuosius vienuolystės įžadus.

1940 m. buvo įšventintas į kunigus. 1941–1945 m. studijavo Šv. Antano universitete Romoje, kurį baigęs tapo bažnytinės teisės daktaru. 1946 m. persikėlė į JAV, nuo 1958 m. buvo Niujorko pranciškonų vienuolyno vyresnysis, 1964–1969 m. – lietuvių pranciškonų provincijolas. Aktyviai reiškėsi ir leidybinėje bei kūrybinėje veikloje. Redagavo leidinėlį „Šv. Pranciškaus varpelis“, žurnalą „Aidai“, rašė poeziją, leisdamas savo poezijos rinkinius.

Susirašinėjimas tarp A. Mončio ir L. Andriekaus prasidėjo 1964 m. išeivijos pranciškonams užsakius Šv. Pranciškaus skulptūrą naujai bažnyčiai – Kenebankporto (Kennebunkport, Meino valstija) vienuolynui. Dar 1940 metais nujausdamas artėjančią grėsmę Lietuvai ir pranciškonų veiklai, pranciškonų vadovybė iš Lietuvos į JAV išsiuntė tėvą Justiną Vaškį (1909–1994), kad jis ten sutelktų Europoje studijuojančius pranciškonus į bendruomenę, jei Lietuvoje jai grėstų realūs pavojai. Jis 1941 m. Pitsburge (JAV) įkūrė laikiną, o 1944–1951 m. nuolatinius pranciškonų vienuolynus JAV ir Kanadoje, kur susibūrė prieš karą Europoje studijavę bei 1940–1944 m. sovietinių represijų išvengę, iš Lietuvos spėję pasitraukti pranciškonai vienuoliai, įsteigę Šv. Kazimiero lietuvių pranciškonų provinciją. Vos tik perėmęs pranciškonų provincijolo pareigas, L. Andriekus laiške A. Mončiui rašė: „Kaip buvusiam mūsų gimnazijos mokiniui noriu išreikšti džiaugsmą Jūsų pasisekimais... Būtų įdomu matyti Jūsų sukurtą šv. Pranciškų Asyžietį ne pagal užsakymą, bet laisvai, moderniai, net abstrakčiai arba geriausiai taip, kaip Jūs vidiniai jaučiate.“

A. Mončys. Skulptūra „Šv. Pranciškus“, 1966, alebastras, h 160 cm.

Po kiek laiko A. Mončys atsakė: „...esu labai patenkintas, kad kreipiatės į mane dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros. Nežinau, koks tai sutapimas: šv. Pranciškaus idėjos kaip tik man yra labai artimos ir apie jas esu labai daug mąstęs... Nebegaliu šv. Pranciškaus vaizduoti paveiksliniu būdu ar rodyti iškarpas iš jo gyvenimo. Manau, kad šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ar akmuo... Sieksiu tobulesnio, kiek žmogaus galioms yra įmanoma šv. Pranciškaus pasaulėžiūrai pagarbos išreiškimo, kas iš dalies būtų ir mano paties buvimo pateisinimu.“

A. Mončys Kretingos pranciškonų gimnazijoje mokėsi 1932–1941 metais, čia galėjo susikirsti jo ir L. Andriekaus keliai, nors gana didelis 7 m. amžiaus skirtumas neleido susipažinti ir bendrauti.

„Apie pusantrų metų susirašinėjau su Tėvu L. Andriekumi. Ilgai nesutarėme, kaip daryti skulptūrą... Perskaičiau viską apie šv. Pranciškų, ką radau ir ką galėjau. Pasidariau gal didesnis pranciškonas negu jie. Tėvui Leonardui pasakiau, kad šv. Pranciškaus su barzdele, su paukščiuku ant rankos nedarysiu. Tokių jau pridaryta. Jis man atrašo, kad nors kiek būtų vienuolio figūrėlės... Sakau, kad mes garbinam šv. Pranciškų ne dėl jo kūno, bet dėl dvasios: jis išliko savo dvasia, o ne kūnu. Bet dėl šito mes ginčijomės pusantrų metų. Pagaliau jiems, matyt, nusibodo. „Daryk kaip nori“, – pasakė tėvas Leonardas. Kai iškaliau skulptūrą šv. Pranciškaus garbei, pranciškonai man parašė: „Tave apšvietė Šv. Dvasia“, – apie skulptūros sukūrimo istoriją prisiminė A. Mončys. „Šv. Pranciškaus tuštumos siluetas iš vienos pusės atrodo man profilinis – šventasis ištiesęs dešinėn abi rankas, lyg kažką laimina. Iš kitos pusės figūrinis šešėlis teikia įspūdį, kad šv. Pranciškus stovi apkabinęs akmenis. Žiūrint iš kitos pusės atrodo, kad akmenys apkabinę šv. Pranciškų. Toks variacijų įdomus gausumas aukštai iškelia šį kūrinį. Jame nieko konvencionalaus ar banalaus. Akmuo su savo tuštuma alsuoja gyvybe, meile, grožiu...“, – A. Mončiui rašė L. Andriekus, iš jo gavęs skulptūros studijinio maketo nuotrauką.

A. Mončys prie savo dirbtuvių vienuolyno kieme Sevro gatvėje, Paryžiuje, 1962 m.

Sutarus, kad alebastras bus elegantiškesnė medžiaga nei akmuo, A. Mončys pradėjo dairytis tinkamo skulptūrai akmens. Jį suradęs Pietų Prancūzijoje apleistose bičiulio seneliui priklausiusiose alebastro kasyklose, nusprendė jo nevežti į Paryžių, o darbą atlikti vietoje. Savaitę po žeme pjūklais, padedamas pagalbininkų, pjovęs minkštą akmenį, traktoriumi jį ištempė į paviršių šalia pasistatęs palapinę, skulptorius ten gyveno ir apie mėnesį triūsė, kol skulptūra buvo baigta.

Nusiuntus į JAV užbaigtos skulptūros nuotraukas, L. Andriekus susižavėjęs rašė: „Skulptūra atrodo labai šauniai, tai tikrai muziejinis kūrinys, kokio aš taip norėjau. Tos skulptūrinės formos dieviškai grakščios ir kilnios. Jos dvelkia šv. Pranciškaus dvasia Dievui ir kūrinijai. Jis liks ilgiems amžiams kaip drąsaus užsakytojo ir kūrybingo įvykdytojo žygis.“

Skulptūrai sėkmingai pasiekus JAV ir jai užėmus garbingą vietą pranciškonų bažnyčios Kenebankporte vestibiulyje, L. Andriekus vėliau sau įsigijo dar du A. Mončio kūrinius – medžio skulptūras „Žydėjimas“ ir „Dialogas“. Nors A. Mončys 1966 m. laiške kvietė L. Andriekų atvykti į Paryžių, šie iškilūs žemaičiai kūrėjai, Kretingos pranciškonų gimnazijos auklėtiniai – „drąsus užsakytojas“ L. Andriekus ir „kūrybingas įvykdytojas“ A. Mončys vėliau taip ir nesusitiko. Po A. Mončio mirties, L. Andriekus jo seseriai, Palangoje gyvenančiai Birutei Mončytei-Turauskienei (gim. 1927 m.), savo laiške rašė: „Tai buvo didelis talentas – garbė Pranciškonų gimnazijai, iš kurios visi esame išėję. Dar ir dabar prašau jo sielai amžinos ramybės.“ L. Andriekus – kunigas, pranciškonas, poetas, leidėjas, kultūrininkas, dešimties poezijos rinkinių lietuvių ir anglų kalbomis autorius, meno kūrinių kolekcininkas, be galo taurus ir nuoširdus žmogus, šį pasaulį paliko 2003 metų gegužės 19 dieną, palaidotas Niujorke, Bruklino Šv. Jono kapinėse.

A. Mončys. Skulptūra „Žydėjimas“, 1961, medis.

L. Andriekus – bene žymiausias JAV gyvenęs pranciškonas, kultūros ir meno puoselėtojas, žinovas, kolekcininkas ir mecenatas, savo gyvenimu ir veikla išreiškęs pranciškonų vienuolių meilę menui, žmogų keliantį ir artinantį prie Dievo. Per savo gyvenimą sukaupęs daugybę knygų, paveikslų, skulptūrų, garsėjęs kaip Rytų meno žinovas, savo sukauptą kolekciją paliko Lietuvos pranciškonams, kurių dėka ji 2005–2006 m. pasiekė Lietuvą ir dabar saugomas Pranciškonų vienuolyne, įsikūrusiame prie Kryžių kalno. Kaip šių eilučių autorių informavo šios kolekcijos pristatymu visuomenei besirūpinantis pranciškonas brolis Benediktas Sigitas Jurčys, ji bus eksponuojama prie Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno kuriamoje meno galerijoje. Deja, atvežtoje kolekcijoje A. Mončio medžio skulptūrų „Žydėjimas“ ir „Monologas“, priklausiusių L. Andriekui, nėra, kai skulptūra „Šv. Pranciškus“ gana rimtai nukentėjo pervežimo metu. Norisi tikėti, kad dviejų talentingų žemaičių bendradarbiavimo vaisius – skulptūra „Šv. Pranciškus“ netrukus atgims iš naujo ir, atkeliavusi į Kretingos pranciškonų gimnaziją, iš kurios į platųjį pasaulį išėjo šie kūrėjai, taps jos simboliu, liudijančiu žmonėms tikėjimą, viltį ir meilę bei Šv. Pranciškaus dvasią, kurios niekada nebūna per daug.

---

Šioje publikacijoje panaudotos ištraukos iš A. Mončio susirašinėjimų, publikuotų knygoje „Per toli gyvenu. A. Mončio susirašinėjimai“ (Leidykla „Artseria“ 2015 Vilnius).

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas