|
|
|
Šv. Velykų džiaugsmas išgyvenamas bendruomenėje
„Pasirengimas šv. Velykoms neįmanomas be šių trijų dalykų, savybių, puoselėjamų Gavėnios metu – tai maldos, pasninko ir išmaldos (gailestingumo). Ir visos jos yra susijusios viena su kita – neužtenka, pavyzdžiui, vien melstis arba vien pasninkauti. Ir išmaldą reiktų suvokti ne taip, kad pakanka kažkam duoti eurą ir nueiti, bet taip pat atrasti laiko, skiriant dėmesio, meilės žmogui“, – apie tai, kad šiandien žmonės yra pernelyg užsiėmę tik savimi ir tai neleidžia iki galo išgyventi šv. Velykų prasmės, kalbėjo Darbėnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas Vygintas Gudeliūnas. Pasak V. Gudeliūno, šv. Velykų džiaugsmas labai priklauso nuo to, kaip jam buvo ruoštasi Gavėnios metu. „Esmė yra ne tai, kad turime daugiau apriboti gyvenimą, laikytis papildomų taisyklių, o suvokimas, kad Prisikėlimas yra neįmanomas be įsimąstymo į Jėzaus kančią ir mirtį. O ir mūsų gyvenime yra liūdesio, kančios, skausmo, mirties. Kiekvienam žmogui būna gyvenime krizinių situacijų, iš kurių jis turi pakilti, atlaikyti išbandymą – tam vilties ir suteikia Jėzus“, – kalbėjo V. Gudeliūnas. Eiti paskui Jėzų – kopti į kalną Anot kunigo, tie, kurie šiuo metu asmeniškai neišgyvena sunkaus meto, turėtų įsigyventi į Jėzaus kančią, solidarizuotis su tais parapijos nariais, kuriems šiuo metu sunku, kurie išgyvena netektį, skausmą, jaučiasi vieniši ar yra prislėgti: juos aplankyti. Būna, kad nenori, jog juos aplankytum, tokiu atveju visada galima už juos melstis. „Jėzus nuo pat savo misijos pradžios kalbėjo, kad turi eiti į Jeruzalę ir ten numirti. Tai – savotiškas Jėzaus kopimas į kalną. Taigi krikščionys, sekdami Išganytoją, turi taip pat kopti į kalną, vadinasi, reikės įdėti pastangų, sukaupti jėgas, reikės pakentėti. Lengviau būtų ridentis žemyn: gyventi paviršutiniškai, būti abejingu kitiems, nesijaudinant dėl svetimų rūpesčių. Ėjimas į kalną įmanomas tik einant kartu su bendruomene ir visa Bažnyčia – vadinasi, turime jausti parapijos pulsą, ir jei šiuo metu kažkam iš brolių yra sunku – sustiprinti jį“, – kalbėjo V. Gudeliūnas, paaiškindamas ir šv.Velykų rytą einamos procesijos prasmę – būti su bendruomene ir liudyti tikėjimą. Visi esame procesijos būdu vedami į Naująją Jeruzalę. Dvasininkas pastebėjo, kad būtent bendruomeniškumo, nuoširdaus bendravimo šiandien žmonės labiausiai ir pasigenda – visi, atrodo, yra paskendę savuose rūpesčiuose ir neberanda laiko pokalbiams su kitu. „Būna, atvažiuoja žmonės pasikalbėti – mūsų pokalbis trunka 2-3 valandas. Žmonės ilgisi jausmo būti nuoširdžiai išklausytiems. Šiandien daug dirbame liežuviais – jie plaka ir plaka, tačiau tarp tų žodžių nuoširdumo mažai. Pasidaro gaila laiko užeiti pas kaimyną pasikalbėti, nebenorime, kad ir mus kas nors aplankytų. Daug baimių, pavydo, o svarbiausia pasidaro mano paties reikalai, dėl kurių užsidarome savo gyvenimuose. O ir juose – kiek laiko skiriame savo šeimos nariams, kiek su jais yra gyvo bendravimo?“,– kvietė susimąstyti V. Gudeliūnas. Sekmadienis – pirmoji savaitės diena V. Gudeliūnas pripažįsta – per šv. Velykas į bažnyčią susirenka ne tik tie, kurie yra praktikuojantys katalikai, bet ir tie, kuriems ši šventė yra labiau kultūrinis dalykas, tradicija, perimta iš šeimos ir tęsiama, pernelyg nesusimąstant apie Jėzaus kančią ir Prisikėlimą. „Tačiau mes džiaugiamės dėl visų žmonių – kad jie ateina į bažnyčią, tegu ir tik per didžiąsias šventes, – teigė V. Gudeliūnas. – Velykos yra švenčių šventė, tačiau pagal krikščionišką sampratą kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos, nors, deja, jas švenčia ne visi. Kodėl? Galbūt žmonėms savaitgalis asocijuojasi su poilsiu, nieko neveikimu, tingėjimu. O gal visur norisi gauti kažką materialaus, todėl vietoj bažnyčios mieliau važiuoja pramogauti į „Akropolį“... O juk Dievo malonė yra neregima. Dievo malonės nepačiupinėsi kaip naujo pirkinio, tačiau ji veikia mūsų gyvenimą – žmogus atgauna ramybę, šviesą, atveda prie atsakymo, kaip išspręsti kokią nors problemą.“ V. Gudeliūnas akcentavo: pagal krikščonišką sampratą, sekmadienis yra pirmoji savaitės diena, o ne paskutinė, kaip yra priimta visuomenėje. „Taigi jei žmogus nori išgyventi Dievo malonę visą savaitę, ją pradėti turėtų švęsdamas sekmadienį, – teigė V. Gudeliūnas. – Neturėtume bažnyčios lankymo suprasti kaip lažo, prievartos. Tai turėtų būti diena, be kurios aš negaliu visavertiškai gyventi. Visi norime būti laimingi, o laimė prasideda jau čia ir dabar. Leiskime būti persmelkti Prisikėlusio Kristaus džiaugsmo, ir tai įvyksta kiekvieną sekmadienį. Dievas nieko neatima iš mūsų, bet tik duoda – verta apie tai susimąstyti plačiau. Būkite sveiki ir laimingi.“
|
|
