Palangiškis meldžiasi prie savojo altoriaus

Palangiškis Antanas Mažrimas sakė kasdien besimeldžiantis Mergelei Marijai už Lietuvą ir jos žmones, todėl įsitikinęs, jog Dievo Motina sovietmetį apsaugojo ir paties pasidarytą altorių.

Neseniai 80-ąjį jubiliejų atšventęs palangiškis Antanas Mažrimas jam dovanotas gėles skiria Žemaičių Kalvarijos bazilikos Dievo Motinai, kurios stebuklais garsėjantį altorių per visą sieną jis dar sovietmečiu įsirengė nedideliame vieno kambario bute, pačiame kurorto centre. Tiksliau – sumažintą jo kopiją, kuri jam tapo užuovėja nuo įvairių gyvenimo negandų.

Nesiekė tikslių proporcijų

Vienišas vyras altorių pasistatė savo rankomis, o jo „meistarnė“ ir buvusi tame pačiame 31 kv. m ploto bute. Sakė ilgai analizavęs tikrojo altoriaus nuotraukas, pasididinęs atskiras jo detales.

Žvelgiant per atstumą, netgi Dievo Motinos paveikslo apkaustai atrodo tarytum iškalti iš aukso, o iš tiesų – iš nublizgintų metalo plokščių. Kolonos pagamintos iš medžio, nudažyto marmuro imitacija. Atkartota ne tik altoriaus konstrukcija, bet ir išpildyta jo kompozicija: tabernakulyje stovi monstrancija su suvenyrinėmis relikvijomis iš Šventosios Žemės – akmenukais ir sauja žemės nuo Alyvų kalno.

„Čia nėra tikslių bažnyčios altoriaus proporcijų – man norėjosi Švč. Mergelės Marijos paveikslą pasidaryti kuo didesnį, o sienų aukštis apribojo altoriaus dydį“, – tvirtino palangiškis.

Visas jo butas primena nedidelę bažnyčią: ant sienų – paties A. Mažrimo, kurį drąsiai galėtume vadinti liaudies menininku, nutapyti masyvūs paveikslai iš Kryžiaus kelio stočių. Ant lentynos kitapus altoriaus – dar trys monstrancijos: viena – Žemaičių Kalvarijos bažnyčios kopija, kita – sukurta pagal jo paties išmonę, o trečiojoje įmontuotas gabalėlis su Žemaičių Kalvarijos Didžiojo Kryžiaus relikvija.

Pamaldumas – iš patirtų stebuklų

Vyras tvirtino, jog altorius yra pašventintas, ir prie jo pažįstami kunigai 9 kartus laikė Šv. Mišias. Tačiau, patikino altoriaus kūrėjas, jog jam, kaip tikinčiajam, neužtenka melstis vien prie savojo altoriaus – šventadieniais krikščioniui privalu dalyvauti Šv. Mišiose bažnyčioje.

„Altorių nukopijavau ir pasistačiau ne dėl to, kad būčiau šventesnis už kitus, o todėl, kad labai myliu Dievo Motiną. Jai esu pasižadėjęs melstis kasdien. Nuo vaikystės mano mama Antanina jai irgi labai melsdavosi – to išmokė ir mus, keturis savo vaikus“, – tvirtino pašnekovas.

Iš Skuodo apylinkių, Šačių parapijos, kilęs A. Mažrimas sakė, jog jo šeima iš Dievo Motinos sulaukė daug akivaizdžių stebuklų – pokariu išgelbėjo nuo mirties ir gaisro, todėl jie nenustoję jai už tai dėkoti. „Mama Žemaičių Kalvarijoje kelias eidavo aplink altorių, ir man visam gyvenimui pasiliko iš jos paveldėtas pamaldumas. Dažnai važinėdavau ir aš į Žemaičių Kalvariją, pažinojau kiekvieną bažnyčios ir apylinkių kampelį. Iš to ir kilo troškimas turėti stebuklingąjį paveikslą kuo arčiau savęs, kad galėčiau Dievo Motinai dėkoti kasdien, prie jos glaustis ir pasiguosti“, – savojo altorius gimimo aplinkybes atgamino palangiškis.

Vyras priminė, jog ir visa Lietuva glaudžiasi prie Mergelės Marijos, kuri padėjo mūsų tautai iškovoti Nepriklausomybę, ir kaip įrodymą saugo ir prieškariu Telšių vyskupo Justino Staugaičio pasirašyto Lietuvos pareiškimo, kad ji norinti būti Marijos žemė, kopiją.

Vieno kambario bute – A. Mažrimo susikurtas bažnyčios interjeras.

Sekė saugumiečiai ir davatkos

A. Mažrimas neslėpė, jog sovietmečiu nuolat buvo sekamas ir kviečiamas į Saugumą: „Dirbau Palangos vykdomojo komiteto ūkvedžiu ir sargu. Aš niekam nepasakojau apie tai, kad pasidariau altorių, bet to ir neslėpiau. Jausdavau, kaip vakarais šmėkščioja šešėliai po mano langais, žinojau, kad jiems sumoka po 50 rublių už tai. Stebėjo, kad aš besimelsdamas tarybų valdžios nenuversčiau“, – pašaipiai neramų metą prisiminė palangiškis.

O kaskart, iškviestas į Saugumą, būdavo raginamas bendradarbiauti: „Skundikai nieko nelaimėjo – norėjo, kad būčiau lyg šuo tarp bažnyčios ir Vykdomojo komiteto, bet aš savo kailio neverčiau“, – sakė pašnekovas, kurį laiką tarnavęs Palangos bažnyčioje zakristijonu.

Kita vertus, A. Mažrimas neslėpė nemažai kentėjęs ir nuo davatkų, kurios nešiojo gandą apie jį – jei dirbo prie valdžios, vadinasi esąs šnipas. „Mane palaikydavo ir paprotindavo kunigai, su kuriais daug bendraudavau, sakydavo – neimk į širdį, ne ką mažiau nuo piktų liežuvių kenčiame ir mes“.

Palikimas atiteks vienuolėms

A. Mažrimas sakė daug bendraudavęs su mokslinius laipsnius turinčiais kunigais, domėjosi Bažnyčios istorija, tikėjimo dalykais. „Kai kalbiesi su žmogumi, norisi pokalbio gelmės, o tam reikia žinių“, – tikino jis. Pokalbio metu atmintinai cituojantis tam tikras šventraščio vietas, palangiškis mato akivaizdžių Bažnyčios klaidų ir labai žavisi dabartinio Popiežiaus Pranciškaus veikla.

Vyras sako kasdien ne tik gyvenąs maldoje, bet ir stengiasi tikėjimą savo pavyzdžiu nešti žmonėms: „Jeigu sutiktas žmogus pradeda koneveikti kitą, klausiu jo: jei kalbi „Tėve mūsų“, aiškiai prašai, kad Dangiškasis tėvas atleistų tavo kaltes, kaip ir tu savo kaltininkams“.

Žemaičių Kalvarijoje dažnai lankydavęsis ligi kariuomenės, – 3-jus metus tarnavęs Maskvoje, netoli Kremliaus, ir savo akimis, sakė, matęs Staliną. Per pamaldas į magnetofono juostas, jis tvirtino, įrašydavęs ir visų metų laikotarpių – Advento ir Kalėdų, Gavėnios ir Velykų – senąsias žemaičių giesmes.

Šie įrašai, kaip ir jo altorius, sakė A. Mažrimas, po jo mirties atiteksią vienuolėms iš Panevėžio. „Susipažinau su jomis atsitiktinai: priėjo, kai po langais tvarkiau gėlynus, įsišnekėjome, pakviečiau į vidų. Pamačiusios altorių, jos nustėro, ir dabar kas vasarą atvyksta prie jo kalbėti rožinį“, – palangiškis neslėpė, jog meistrui yra surašęs instrukciją, kaip altorių atsargiai išardyti.

• Rašyti komentarą (1)