Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Salantiškis įminė kapinių angelo mįslę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17
Iš Imbarės kilusio Lietuvos kariuomenės generolo Prano Tamašausko tėvų bei žmonos kapą salantiškis Paulius Vaniuchinas žinojo seniai, tačiau tik pastarosiomis dienomis išsiaiškino jo tapatybę.

Salantų krašto istorijos tyrinėtojas 39-erių Paulius Vaniuchinas, neseniai aptikęs Lietuvos kariuomenės kūrėjo generolo Prano Tamašausko šeimos kapavietę Gargždelės kapinėse, atvertė dar vieną svarų Kretingos krašto istorijos puslapį. „Generolas Tamašauskas yra itin ryški, tačiau užmiršta mūsų krašto įžymybė. Jis stovėjo greta Lietuvos valstybės kūrėjų kraštiečių Prezidento Aleksandro Stulginskio ir generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Juk ne kiekvieną šimtmetį pas mus gimsta generolai“, – kalbėjo P. Vaniuchinas.

Pavardė buvo žinoma

Vedžiodamas po senąsias Salantų kapines ir rodydamas įžymių salantiškių kapavietes, P. Vaniuchinas stebėjosi, kokios jos apleistos – plokštės apaugę samanomis, kryžiai griūva, įdomesni antkapiai išvogti.

Tokia šiandieną yra ir generolo P. Tamašausko, kurio gimimo 140-ąsias metines švęsime šiemet balandžio 13-ąją, šeimos kapavietė. Prieš kelerius metus šią kapavietę netoli kapinių koplyčios dar puošė metalinė suklupusio angelo skulptūra. Deja, šio įspūdingo angelo šiandieną nebėra – nuo kapo jį nudraskė metalo vagys.

„Dar vaikas būdamas slampinėdavau po kapines, ieškodamas palaidotų įžymių žmonių. Mano dėmesį ypač traukė tas angelas, – tebeturiu jo nuotrauką, jis man ir pagelbėjo atskleisti generolo šeimos paslaptis“, – atviravo salantiškis, susipažinęs su Lietuvos kariuomenės istorija, ir Prano Tamašausko pavardė jam buvo gerai žinoma.

Užrašas ant paminklo su mirties datomis skelbė: „Mano mylimiems tėvams Juozapui (1894 m.) ir Onai (1900 m.) Tomaševskiams teipgi auklėtojai-senutei Barborai Deinor (1885 m.) aukoja dėkingas sūnus ir ainys kunigas Petras“. Neseniai jam ir vėl užkliuvo Tomaševskių pavardė: „Gal tas dėkingas sūnus yra generolo brolis“, – svarstė salantiškis, o po pusmečio paieškų jo spėlionės pasitvirtino.

Šį metalinį angelą nuplėšė vagys, tačiau būtent jis pagelbėjo P. Vaniuchinui identifikuoti garsaus kraštiečio šeimos kapavietę.

Angelas saugojo tėvų atminimą

Galimybė identifikuoti faktus, neslėpė P. Vaniuchinas, atsirado, kai jis ėmėsi suskaitmeninti visą Salantų bažnyčios archyvą, apimantį 400 metų šio krašto istoriją. Istoriniai faktai ir detalės dėliojasi viena po kitos, lyg sprendžiant kryžiažodį, – jis jau buvo sudaręs garsių salantiškių šeimų genealoginius medžius, yra pramokęs senąją lenkų bei lotynų kalbas.

„Išliko Salantų bažnyčios metrikų knygos nuo 1641 metų, – jas pradedi nagrinėti ir galo nematai. Užčiuopęs siūlą, kruopščiai tikrinau faktus. Visų pirma, 1872-1880 m. krikšto knygoje suradau paties generolo Tamašausko gimimo įrašą. Paaiškėjo, jog Juozapo Tomaševskio iš Gintališkės valsčiaus ir jo sutuoktinės Onos Einikytės sūnus Pranas yra gimęs 1877 m., o ne, kaip ligi šiol buvo manoma –1878 m.“ , – pasakojo istorijos tyrinėtojas.

Įrašai rodo, jog šeimos pavardės forma buvo rašoma sulenkintai – Tomaševskiai, o jau nuo 1919-ųjų P. Tomaševskis, suteikus pulkininko laipsnį, savo pase, turbūt, norėjo matyti sutautintą pavardę – P. Tamašauskas.

Pagal šį faktą nustatęs, jog iš tiesų į angelo saugomą kapavietę amžino poilsio atgulė iš Imbarės kilusio generolo P. Tamašausko tėvai, salantiškis išsiaiškino, jog greta palaidota ir jo močiutės sesuo teta Barbora Beinoriūtė, sulenkintai – Beinor. O kunigas Petras tikrai buvo generolo brolis.

Nuvalius nuo paminklo plokštės apnašas, išryškėjo įrašas, jog čia 1952 m. palaidota ir Aleksandra Tamašauskienė.

Aptiko ir generolo žmonos kapą

Tačiau tai dar ne viskas, – įdėmiai apžiūrinėjant kapavietę, P. Vaniuchiną sudomino samanomis apžėlusi antkapinė plokštė. Nuvalius apnašas išryškėjo užrašas: „Aleksandra Tamašauskienė, mirusi 1952 m. balandžio 12 d. Ilsėkis brangioji mamyte ramybėje. Nuliūdę tavieji“.

„Tamašauskų šeimoje buvo tik viena Aleksandra – tai generolo žmona. Bet argi, vyrui 1944 m. pasitraukus į Vakarus, o iš ten – į JAV, ji pasiliko viena čia, Lietuvoje, juolab – Salantuose, jei abu ligi karo pabaigos gyveno Panevėžio apskrityje, Pajuostės dvare, kur generolas, kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo gavęs žemės? Teko vėlgi tikrinti faktus, gal čia – tik simbolinis antkapis“, – tolimesnę Tamašauskų šeimos istoriją pasakojo P. Vaniuchinas.

Jis parašė į Panevėžio rajono Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, o iš ten gavo straipsnį, publikuotą „Kauno dienoje“, kai 1999 m. generolo P. Tamašausko palaikai iš JAV, generolo Jono Černiaus sūnaus Vytauto pastangomis ir prelato Jono Kučinsko dėka, buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Publikacijoje rašoma, kad generolo marti Birutė Rozmanaitė-Tamašauskienė pasakojo, jog generolas su paskutiniu Lietuvą paliekančių vokiečių automobiliu pasitraukė į Vokietiją, o jos vyras Algirdas Petras – vienintelis generolo sūnus – tuo metu sunkiai sirgdamas, gulėjo Kretingos ligoninėje. Jo motina ir generolo žmona Aleksandra tuo metu gyveno Salantuose ir nesiryžo palikti sergančio sūnaus.

Aleksandra Tamašauskienė 1926 m. įkūrė Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos Panevėžio skyrių ir jam vadovavo.

Slėpė šeimos gyvenimą

„Faktas, kad A. Tamašauskienė į Vakarus nepasitraukė ir liko gyventi Salantuose, niekam nebuvo nežinomas, arba žinomas tik labai siauram žmonių ratui.

Tai, kad ji ir buvo palaidota į uošvių kapavietę, salantiškis atsekė, peržiūrėjęs 1948-1956 m. mirties metrikų knygą. Joje įrašyta, kad našlė A. Tamašauskienė mirė, būdama 64-erių, nuo širdies ligos. O grafa, kurioje turėjo būti duomenys apie šeimos narius, palikta tuščia.

„Manau, kad prelatas A. Simaitis surašydamas žinias apie mirusią Aleksandrą, kai ką nuslėpė tikslingai, nuo sovietinių represijų siekdamas apsaugoti vienintelį generolo sūnų ir jo šeimą. Beje, ją laidojęs ir žinias metrikų knygai pateikęs kunigas V. Balandis tarpukariu buvo 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko, kuriam vadovavo generolas P. Tamašauskas, kapelionas. Panevėžio įgulos bažnyčioje jis aukojo Šv. Mišias tuomet, kai generolas šventė savo tarnystės 25-metį, o 1939 m. dalyvavo jo sūnaus Algirdo vestuvėse. Sutapimas ar – ne, kad būtent jis 1944-aisias atvyko tarnauti į Salantų parapiją“, – žinių kamuolį vyniojo salantiškis.

Jo turimais duomenimis, generolo žmona ir sūnus Algirdas, kuris, beje, taip pat buvo Lietuvos kariuomenės karininkas ir mirė gana jaunas, apie vyrą ir tėvą emigracijoje nieko nežinojo. Pirmoji ir paskutinė žinia juos pasiekė tik 1951 m., kai „Amerikos balso“ radijas pranešė, kad mirė generolas Pranas Tamašauskas.

---

Pranui Tamašauskui buvo suteiktas aukščiausias Lietuvos karininko – divizijos generolo – laipsnis.

Pranas Tamašauskas

gimė 1877 m. Imbarės kaime. 1897 m. išvyko mokytis į Sankt Peterburgą, gyveno viename kambaryje su būsimuoju Prezidentu Antanu Smetona. 1899 m. įstojo į Vilniaus pėstininkų junkerių mokyklą, – ją baigęs gavo paskyrimą į 115-ąjį pėstininkų Viazmos pulką Rygoje.

* Prasidėjus I pasauliniam karui, P. Tamašausko pulkas dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Prūsijoje, kautynėse jis buvo sunkiai sužeistas. Už nuopelnus Rusijos imperijos kariuomenėje buvo apdovanotas ordinais. 1915 m. pateko į vokiečių nelaisvę, kur praleido 3 metus.

* Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., įstojo savanoriu į besikuriančios Lietuvos kariuomenę. 1919 m. buvo priskirtas prie Krašto apsaugos ministerijos štabo, nes mokėjo kelias užsienio kalbas. Buvo pirmosios JAV misijos Lietuvoje vertėju. Jam suteiktas pulkininko laipsnis.

* 1920 m. ėjo įvairias aukštas pareigas armijoje, o nuo 1921 m. paskirtas 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadu, – šias pareigas ėjo 5-erius metus.

* Prezidentas A. Smetona 1928 m. I karo apygardos viršininkui pulkininkui P. Tamašauskui suteikė generolo leitenanto laipsnį, o1935 m. jam suteiktas aukščiausias Lietuvos karininko – divizijos generolo – laipsnis ir, pačiam prašant, buvo išleistas į atsargą.

* Valstybiniai nuopelnai P. Tamašauskui lėmė garbingą įvertinimą prieškarinėje Lietuvoje. Jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais bei kitais svariais apdovanojimais.

* Išėjęs į atsargą, gyveno savo ūkyje Pajuostėje, rašė atsiminimų knygą, bendradarbiavo laikraštyje „Lietuvos žinios“. Besibaigiant II pasauliniam karui, prasidėjus areštams ir represijoms, suspėjo pasitraukti į Vokietiją, dirbo pas ūkininką. 1951 m. išvyko į Kanadą, o iš ten persikėlė į JAV.

* Senatvėje P. Tamašauską globojo Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonas Jonas Kučinskas, tarpukariu buvęs 6-ojo pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko 2-ojo bataliono kapelionas. Mirė P. Tamašauskas 1951 m., palaidotas Los Andželo lietuvių Kalvarijų kapinėse, 1999 m. jo urna su palaikais perlaidota Kauno raj. Petrašiūnų kapinėse.

---

„Kitąmet švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau į jo minėjimo Kretingos rajone programą tėra įrašytas tik vienas nusipelnęs salantiškis – bažnyčios statytojas Pranciškus Urbonavičius. O Lietuvos kariuomenės generolas Pranas Tamašauskas turėtų stovėti greta iškilaus kraštiečio generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Deja, dar nė Salantuose nėra įamžintas generolo P. Tamašausko atminimas“, – samprotavo P. Vaniuchinas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas