Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pagerbė Kretingos rajono Garbės piliečius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žmonės
  • 2017-03-17

Asociacija „Kretingos trečiojo amžiaus universitetas“ užvakar Kretingos katalikų bažnyčioje bei Kretingos rajono švietimo centre surengė rajono Garbės piliečių pagerbimo šventę.

Į susitikimą su asociacijos „Kretingos Trečiojo amžiaus universitetas“ nariais atvyko Kretingos Garbės piliečiai: (iš kairės) tautodailininkė Laimutė Kristina Grigaitienė, brolis pranciškonas Astijus Kungys, gydytoja Janina Rapalienė ir poetė Nijolė Rimkienė.

Pasakojo apie save ir už kitus

Per Šv. Mišias pirmiausiai buvo prisiminti visi anapilin iškeliavę mūsų krašto Garbės piliečiai, – jas aukojo taip pat Kretingos rajono Garbės pilietis brolis pranciškonas Astijus Kungys.

Pirmąsyk išvien su kitais pasidalinti savo gyvenimu bei veikla į susitikimą, kurį suorganizavo asociacijos „Kretingos trečiojo amžiaus universitetas“ Kultūros ir meno fakulteto seniūnė Virginija Urnikienė, buvo pakviesti tik keli iš gausaus būrio Kretingos rajono Garbės piliečių: gydytoja pediatrė Janina Rapalienė, poetė Nijolė Rimkienė, tautodailininkė Laimutė Kristina Grigaitienė ir brolis Astijus.

„Kretingos rajono Garbės piliečio vardas yra suteikiamas tik už ypatingus nuopelnus Lietuvai, miestui, visuomenei. Šiandien ir susirinkome tam, kad iš jūsų pavyzdžių pasimokytume patys ir pamokytume savo anūkus“, – kreipdamasi į susirinkusiuosius, kalbėjo V. Urnikienė.

Savo mamą – šviesaus atminimo ilgametę Kretingos pedagogę ir choreografę Ligiją Vaičiulėnienę – prisiminė jos duktė Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Nijolė Kašelionienė, šiomis dienomis viešinti Kretingoje.

Susitikime nedalyvaujat sunkiai vaikštančiai kretingiškei pedagogei ir poetei Bronei Liniauskienei, kuriai kovo 20-ąją sukaks 94-eri metai, jos nuopelnus Kretingos kraštui pristatė kolegė lituanistė Sigutė Urbonienė.

Mokytoja iš pašaukimo

Nuotraukomis perbėgusi per savo motinos gyvenimą, N. Kašelionienė įsitikinusi, jog L. Vaičiulėnienė savo miesto žmonių pagarbos nusipelnė dėl trijų dalykų: visuomeniškumo, ištikimybės mokytojo vardui ir nuopelnų tautiniam šokiui. „Augome dviese su seseria ir žinojom, kad mama negali nuolat būti su mumis: parbėga ir vėl išbėga į treniruotes ar repeticijas. Jai labai svarbu buvo kiti žmonės, – surasdavo laiko bei būdų jiems padėti. Vieną savo mokinį sovietų laikais ji išsiuntė pas tėvus į JAV, – padėjo sutvarkyti dokumentus. O per mamos laidotuves vienas vyriškis prasitarė, kad ligi šiol kaip relikviją saugo mūsų motinos jam padovanotus batus. Šventėje jam reikėję nešti vėliavą, bet neturėjo batų, – mama juos parūpino ir paliko nešioti“, – prisiminimais dalijosi L. Vaičiulėnienės duktė.

Jos žodžiais, motinai buvo būdingos dvi savybės – griežtumas ir meilė mokiniams, o tai yra geras derinys pedagogui. „Ji buvo mokytoja iš pašaukimo, todėl šeimoje nesistebėjome, kai jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokytojos vardas. Kretingiškiai mamai rodė didžiulę meilę, – kiekvienas jos jubiliejus tapdavo viso miesto švente“, – sakė N. Kašelionienė.

L.Vaičiulėnienė sukūrė beveik 100 šokių, nuo 1955-ųjų dalyvaudavo kone kiekvienoje Dainų ir šokių šventėje, todėl, dukters manymu, geriausias prisiminimas būtų, jeigu ir šiandien kretingiškiai juos šoktų.

Miesto legenda – lietuvybės puoselėtoja

„Bronę Liniauskienę vyresnės kartos kretingiškiai labiau žino kaip mokytoją, – dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje ji dirbo per 40 metų. Ji sakė: aš mylėjau mokinius ir norėjau, kad jie turėtų žinių ir mylėtų Lietuvą. Lietuvių kalba yra mums duota šventenybė. Ji – mūsų miesto legenda, sovietmečiu savo mokinius mokiusi ne tik kalbėti taisyklingai, bet ir keiktis lietuviškai“, – taip apie kolegę kalbėjo pedagogė S. Urbonienė, prisimindama buvus reiklią pirmiausiai sau, kolegoms ir mokiniams.

Tačiau šiandieną, pabrėžė S. Urbonienė, B. Liniauskienė yra žinoma kaip mūsų krašto poetė, kurios eilėse pulsuoja meilė gimtinei ir jos žmonėms. Ji išleido 7 poezijos knygas, o už 1993 m. išleistą knygą „Taip dūžta laikas“ jai suteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Apie savo mamą pedagogę choreografę Ligiją Vaičiulėnienę prisiminimais pasidalijo duktė Nijolė Kašelionienė.

Pirmoji, sėdusi prie echoskopo

Gydytoja J. Rapalienė prisiminė tą metą, kai ji, jauna specialistė, sunkvežimiu atvyko į 1960-ųjų Kretingą, kuri jai pasirodė labai nyki. Dirbo išvien su legendine Kretingos vaikų gydytoja Aleksandra Krikščiūniene: „Nebuvo aparatūros, medikamentų, o vaikus puolė sudėtingos ligos, plaučių uždegimas“.

Gyvenimas, jos žodžiais, palaipsniui gerėjo, tačiau iš pagrindų pasikeitė po Nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet ji, perkopusi 60-metį, ėmėsi iniciatyvos mokytis dirbti echoskopu. Pranciškono tėvo Leopoldo dėka iš Vokietijos jai buvo parūpintas pirmasis echoskopas, kuriuo galėjo anksti nustatyti ir gydyti vaikų širdies ligas.

„O kai tapau Lietuvos nusipelniusia gydytoja, pirmiausiai džiaugiausi dėl to, kad taip aukštai gali būti įvertintas gydytojo vardas“, – prisipažino J. Rapalienė.

Išmetė maistą, bet ne knygas

Tautodailininkė 82-jų L. K. Grigaitienė mintimis perbėgo per savo vaikystę, kurioje išliko karo pabaigoje subombarduotų jos šeimos namų ant Pelėdos kalno vaizdai ir vargana šeimos kelionė pėsčiomis į tėvo gimtinę Pakutuvėnuose.

„Buvome pasitraukę į Kvecių miškelį, o kai grįžome, namai buvo virtę rūkstančia krūva. Mama visus vaikus – buvome šešiese – apglėbė, ir džiaugėsi, kad visi likome gyvi. Kaimynai sušelpė duonos, lašinių ir patraukėme bombų išraustomis ir lavonais nusėtomis pakelėmis į Pakutuvėnus. Einant pro knygyną, pamatėme besimėtančias knygas ir su seseria jų prisirinkome. Pavargusios ir nebegalėdamos panešti svorio, išmetėme maistą, bet ne knygas. Kai pusiaukelėj prisėdom užkąsti, tėvas liepė traukti duoną ir lašinius, mudvi pradėjom verkti, kad jų nebeturim“, – skaudžius vaikystės prisiminimus atgaivino pašnekovė.

Vėliau jos tėvą, buvusį Kretingos banko ir savivaldybės tarnautoją, areštavo ir išvežė statyti Belomoro kanalą, ją pašalino iš gimnazijos. Šeimoje buvo vyriausia ir 15-metė įsidarbino „Laisvės“ fabrike. Vėliau mokėsi ir tapo Žemaitijos regiono tautodailininkų vadove, o pastaruosius 20 metų rūpinosi Kretingos krašto tautodailininkais.

Lageryje pažadintos eilės

Itin kuklaus būdo 82-jų poetė tremtinė Nijolė Rimkienė nesureikšmino savo gebėjimo kurti. Tik trumpai prisiminusi apie savo šeimos dramą, atviravo, jog gebėjimą kurti Dievas jai, septyniolikmetei, pažadino lageryje Kirovo srityje, prie Uralo.

„Mano tėvas Mečislovas Markauskas buvo žinomas prieškario Lietuvoje – garsus Šiaulių miesto ir Steigiamojo Seimo narys, redagavęs kelis leidinius, tarp jų – ir „Lietuvos ūkininką“, – N.Rimkienė prisiminė, kad jos šeima gyveno gana turtingai, samdyta mokytoja ją mokė groti pianinu. Gimnazijoje ji įsitraukė į slaptą jaunimo organizaciją, buvo suimta, tardyta, vežta į Lukiškes ir Macikus, o iš ten – į lagerį.

Eilėmis ji pratrūko labiau Atgimimo metais, ir šiandien savo kūrybą, išleistą 5 knygose, ji skirsto į 3 dalis – patriotinę, lyrinę bei humoristinę. Jos eilės virtę ode laisvei bei gimtajam kraštui, šiandieną pagal jas kuriamos dainos.

Brolis pranciškonas Astijus sakė augęs ir jaunystę praleidęs Klaipėdoje, tačiau jo giminės šaknys esančios Salantuose. Tačiau, kaip ir per pamokslą bažnyčioje, jis labiau kalbėjo apie kiekvieno žmogaus svarbą ir išaukštinimą Dievo akyse. „Neturėtume aukštinti fizinio kūno, – svarbiausia idėja, kuria žmogus gyvena“, – tvirtino jis.

---

Kretingos rajono Garbės piliečio vardai suteikti:

1988 m. – Ligijai Vaičiulėnienei

2003 m. – Bronei Liniauskienei

2005 m. – Janinai Rapalienei

2006 m. – Nijolei Rimkienei ir Laimutei Kristinai Grigaitienei

2008 m. – Astijui Kungiui


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas