Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kiekviena verba skamba sava muzika

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-03-10
Stasė Gideikienė kasmet bažnyčioms sukuria masyvių verbų, o ankstesnes parsiveža restauruoti.

„Kai pradedu rišti verbą, girdžiu jos skambesį: žolynų šnaresys – tarsi muzikos garsai. Paklausykit, jie šiugžda, šnara, traška skirtingai. O kai suriši juos į verbą, kiekviena suskamba lyg atskiras muzikos kūrinys“, – tvirtino Baubliuose gyvenanti 70-metė floristė verbų rišėja Stasė Gideikienė.

Mėgaujasi žolynų derme

Pastarosios dienos prieš Verbų sekmadienį S. Gideikienei – pats darbymetis, o žolynų pintinėmis, naujai surištomis bei restauruoti paruoštomis masyviomis verbomis apstatyti namai tapę kūrybinėmis dirbtuvėmis.

Baubliškė neslėpė, jog verbas ji rišanti pačios susigalvota technika bei formomis, šiemet atsiradę verbos – angelai. Augalus atrenkanti ir rūšiuojanti labai preciziškai: „Esu rišėja, besimėgaujanti kūryba, o ne – prekybininkė. Renku, dedu žolyną prie žolyno: šiaudeliai turi atitikti pagal ilgį, varpos – pagal atspalvius. Ieškodama kelių vienodos žiedų struktūros šlamučių, galiu perkilnoti visą jų pintinę –žiedas turi tikti prie žiedo. Kai negalvoji apie pinigus, kurių galėtum užsidirbti, rišdamas spėriau, neskaičiuoji ir laiko. Tuomet kūryba teikia didžiausią ramybę ir palaimą. Nežinau, kodėl žmonėms nuobodu gyventi, – o aš neturiu laiko nuobodžiauti“, – atviravo šiandieną viena begyvenanti moteris.

Sausučiai, kermėkai, „kiškių uodegėlės“, „pinigėliai“, linai, rugių varpos, – žolynus kilnojo ir vardino S. Gideikienė. Ieškodama jų, sakė, po laukus vaikštanti ištisus metus, nes kiekvienas augalas turįs savą laiką. „Dabar skinu pernykštes žoles – kraujažoles, šiloką. Kaip susikrimtau, pamačiusi, kad nurovė Kretingos miesto gėlynus, ypač – smilgas ir šilokus. Ligi tol nežinojau, kieno prašyti, kad leistų pasiskinti ar nupjovę atiduotų. Kiek ten buvo turto, kiek medžiagos verboms, pati gamta pasirūpino – vėjo išpūstos, lietaus išplautos siūbavo“, – apgailestavo kūrėja.

Pačios pirmosios baubliškės verbos labiau primena dekoratyvines puokštes.

Restauruoja bažnytines verbas

S. Gideikienė sakė, jog pati tiek žolynų neprisiauginanti, kiek jai jų reikia, tad prašanti draugių ir pažįstamų, kad savo darželiuose išsaugotų peržiem. Nes ir jos verbos – ne vien tradicinės, kokių įprastai žmonės parsiveža iš Kaziuko mugių, o – žmogaus ūgio, ar net jį viršijančios.

Šios skirtos bažnyčioms papuošti, – dabar Stasė riša Velykinę žvakę primenančią 170 cm aukščio verbą Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčiai.

Pastarosios klebonas Rolandas Karpavičius, buvęs ir Kartenos parapijos klebonu, aptarnaudavo ir Baublių Šv. Kazimiero koplyčią, kuria rūpinasi S. Gideikienė, o kažkada užsimezgusi bičiulystė tebesieja juodu ligi šiol.

Masyvią bažnytinę verbą, baubliškė demonstravo, kurianti iš dviejų viena ant kitos uždedamų dalių, – antraip jos neįmanoma būtų transportuoti. Verba statoma ant žemės į specialų stovą.

Į bažnytines verbas, tvirtino kūrėja, surišanti kelis tūkstančius žolynų, o į Šv. Kazimieros bažnyčiai skirtąją – dar ir atskiras puokštes. Dvylika tokių žiedynų papuoš verbos viršūnę. Sukurti tokią verbą S.Gideikienė trunka mėnesį, – pusę laiko atima, kol susirūšiuoja augalus.

Anksčiau rištas tris masyvias verbas S. Gideikienė pasirengusi atnaujinti, ir mano, jog Verbų sekmadienį jomis galėtų pasipuošti ne viena kaimyninė bažnyčia. „Kartenos bažnyčioj tokia jau yra, o broliams pranciškonams nedrįstu siūlyti“, – atviravo moteris.

Šiemet į S. Gideikienės verbas atkeliavo ir aukštaitiški motyvai, sparnus išskleidė ir žolynų angelai.

Nuo statybų inžinierės – ligi floristės

Nors rišti verbas – ne žemaičių krašto tradicija, S. Gideikienė sakė, ėmėsi jas rišti iš intuicijos. Ligi tol ji kūrė puokštes ir dalyvaudavo parodose, o dar anksčiau pynė laidotuvių vainikus.

„Pagal specialybę esu statybos inžinierė: dirbau statybose Jurbarke, Kretingos rajone – Kalniškių ir „Jaunosios gvardijos“ kolūkiuose. Kai pabodo ir pasakiau sau, kad metu statybas, įsidarbinau laidojimo biure. Ten susigalvojau savo techniką ir ėmiausi iš eglės ūglių pinti naujoviškus vainikus“, – etapus, atvedusius ligi verbų, prisiminė pašnekovė. Kai Baubliuose buvo atidaryti maldos namai, S. Gideikienė ėmėsi juos puošti savo rankų kūriniais: „Pinigų nebuvo, o puošti kažkaip reikėjo, – prieš Velykas pabandžiau nupinti verbą. Taip ir ėmė rastis manosios verbos, kurių iš niekur nenukopijavau“.

Stebisi vilniečių paveldo tąsa

Baubliškė sakė, jog visąlaik turėjusi troškimą – nuvažiuoti į Vilnijos kraštą ir pasižiūrėti, kaip verbas riša šio krašto rišėjos. Ir ši jos svajonė išsipildė prieš trejus metus, kai susipažino su garsia verbų rišėja Janina Norkiene iš Čiobiškio.

„Pynimo technika – vilniškių genuose, jos nė pačios nežino, iš kur moka, ir verbų paslaptys joms – visai ne paslaptys. Tikrosioms rišėjoms įprasta užsimesti siūlą ant peties ir juo spėriai vynioti žoles, o pabandau aš – man siūlas makaluojasi. Jos neapsikrauna krūvomis žolių, o tvarkingai traukia iš krepšių ir mikliai riša į verbą. Žiūri į tą žmogų ir matai stebuklą, – jomis teka proprotėvių išmintis, jose – iš amžių glūdumos atkeliavusi verbų tradicijų tąsa“, – stebėjosi S. Gideikienė.

Moteris neslėpė, jog vilnietės joje taip pat įžvelgė verbų rišėjos talentą, ir jai tai buvęs pats didžiausias įvertinimas: „Bet aš tik bandau ir nė iš tolo negebu perimti jų įgimto talento. Jos – paveldo puoselėtojos, tarsi muziejininkės, o aš didžiuojuosi galėdama vadintis jų mokine“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas