Pajūrio naujienos
Help
2017 Balandis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 12 %
Naktį-2°C debesuotumas 68 %
Apklausa

Ar einate į Kretingos turgų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kas gresia įvykdžius valstybinių miškų valdymo reformą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2017-02-21
Apskritojo stalo diskusijos dalyviai (iš kairės) – Antanas Baranauskas, Juozas Mažeika, Bronislovas Banys, Antanas Černeckis, Gintaras Nemunis, Arūnas Samoška, Nijolė Ilginienė – pritarė, jog naujoji reforma prie Lietuvos socialinės gerovės kūrimo ir regionų plėtros neprisidės.

Kretingoje, laikraščio „Pajūrio naujienos“ redakcijoje įvyko apskritojo stalo pokalbis su regiono miškininkais bei urėdijų rangovais. Susitikimo dalyviai aptarė ketinamą įgyvendinti valstybinių miškų valdymo reformą ir, nepritardami jai, priėjo prie išvados, jog valstybinius miškus administruojančių urėdijų struktūrinė pertvarka tikrai neprisidės prie Lietuvos socialinės gerovės kūrimo bei regionų plėtros.

Atvirkščiai, – drastiškai sunaikinus savarankiškai ir efektyviai dirbančias valstybines įmones miškų urėdijas, regionuose sumažės ir darbo vietų: sugriovus dabar veikiančią sistemą, be darbo liktų 3 tūkst. miškininkystės sektoriaus darbuotojų, tad, įskaitant jų šeimos narius, reforma tiesiogiai turėtų įtakos 15 tūkst. regionuose gyvenančių žmonių. Bet svarbiausia, ką pastebėjo diskusijos dalyviai, yra tai, jog reformos autoriai nekalba apie esminius dalykus – kieno gi rankose atsidurs valstybinis šalies turtas – miškai – ir kas valdys šiuos resursus, kai reformos iniciatoriai įgyvendins savo sumanymą 42 šalies miškų urėdijas sujungti į vieną valstybinę įmonę, o Generalinę miškų urėdiją – išvis panaikinti. Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo: Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, Kretingos miškų urėdijos urėdas Arūnas Samoška, buvęs ilgametis šios urėdijos urėdas Antanas Baranauskas, Mažeikių miškų urėdas Gintaras Nemunis, šios urėdijos vyriausiais inžinierius Juozas Kėsas, Rietavo miškų urėdo pareigas laikinai einantis vyriausiais miškininkas Žydrūnas Mažeika, Rietavo miškų urėdijos Labardžių girininkas Jonas Šedbaras, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys, Šilutės miškų urėdas Vaidas Bendaravičius, šios urėdijos vyriausiasis inžinierius Arūnas Skirbutas, bendrovės „Skatulė“ iš Rusnės vadovas Silvas Kaulius, bendrovės „Jono miškas“, dirbančios su regiono miškų urėdijomis, savininkas Jonas Būdvytis, Klaipėdos r. Dovilų seniūnė Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos viceprezidentė Nijolė Ilginienė. Jų išsakytos mintys – tai šios dienos aktualija, pateikiama „Vakarų Lietuvos“ skaitytojams.

Diskutuodami apie ketinamą vykdyti reformą (iš kairės) Silvas Kaulius, Vaidas Bendaravičius, Jonas Būdvytis, Juozas Kėsas, Jonas Šedbaras išreiškė įsitikinimą, jog įvykdžius miškų valdymo reformą šioji tiesiogiai turės įtakos ne tik 4 tūkst. miškų sistemoje dirbančių žmonių, bet ir jų šeimoms.

Juozas Mažeika: „Šiandieninė situacija mus, savivaldybes, skatina kažkokiu būdu „iš apačios“ duoti valdžios vyrams suprasti, kad su regionais negalima taip elgtis, kaip dabar, kai įvairios reformos bei sprendimai sudaro įspūdį, jog yra Vilnius ir „dar kažkas“. Greitai nebebus kam rajonuose, miesteliuose vaikščioti šaligatviais... Aukščiausioji valdžia tarsi ieško būdų, kaip sulaikyti žmones regionuose, bet reformos žmones varu varo iš Lietuvos. Kur dėsis tie atleisti žmonės? Su miškais susiję daug žmonių ir nemažai verslo. Urėdijų sustambinimas tarnauja didiesiems „rykliams“, mūsų aukščiausios valdžios pagalba daroma viskas, kad stambieji būtų dar stambesni, o mažųjų neliktų. Garsiai deklaruojama atkreipti dėmesį į regionus – kad juos reikia priartinti prie bendro lygmens, bet tai tik skambūs žodžiai. Pati didžiausia blogybė bei yda – kad reformos daromos kabinetuose, kai yra patyrusių žmonių, su kuriais diskutuojant galima tobulinti ir plėtoti tai, kas jau yra sukurta ir sėkmingai veikia.

Bronislovas Banys: „Tokio varianto niekas nediskutuoja, – darbo grupė sudaryta dėl vienos valstybinės įmonės, kiti variantai net nesvarstomi. Mes, miškininkai, buvome pasiūlę, kas negerai dėl ketinamos steigti vienos įmonės, kuo ji bloga, – nematome jokių pranašumų, yra tik neigiamos to pasekmės. Sakai šimtus argumentų, bet jie ministerijai nereikalingi. Žinoma, nėra viskas tobula, bet kodėl nenorime vienos įmonės? Todėl, kad tai neskatins maksimalaus rezultato vietoje. Visi žinome, kaip dirbame šiandien: ar šeštadienis, ar sekmadienis, kadangi viskas rūpi, tai ir važiuoji. Ar taip dirbs vienos įmonės tarnautojas, kuriam skirtos darbo valandos nuo 8 iki 17 val. Ketinama vykdyti reforma mažina motyvaciją, iniciatyvų laisvę, atsakomybę už veiklos efektyvumą. Po reformos nelieka miško šeimininko. Antra, – monopolizuojama paslaugų ir medienos rinka. Dabar gi dirbame taip, kad ir smulkūs gamybininkai galėtų dirbti, išsilaikyti. Įvykdžius reformą ateis švediškas kapitalas, kaip yra Latvijoje, – mokėsime už viską, o mokesčius išsiveš. Miškų valdymas politizuojamas – valdyba išrinks generalinį direktorių, ateis kitos politinės pakraipos ministras, vėl rinks savo direktorių. Taip ir švytuosime kas ketverius metus. Sudaromos visos prielaidos miškų sistemos bankrotui.

J. Mažeika: „Į privačias rankas jau atidavėme žemės gelmes, valstybines įmones, liko vienintelis turtas – valstybiniai miškai. Jeigu tokia linkme eisime ir toliau, vieną gražią dieną nualinti miškai bus atiduoti biudžetui“.

Antanas Baranauskas: „Atsodintų privačių miškų tėra tėra maža dalis to kas iškirsta, paliekama savaiminiam atžėlimui. Įsigiję miškų plotus, dar vienas kitas pasodindavo mišką, o dabar visą eilę metų nė vieno daigo nėra kas nupirkęs. Miškų neturėsime – turėsime supuvusių drebulių, tai yra beverčius miškus. Reformos iniciatoriai nekalba, jog visos urėdijos dirba sėkmingai, iš esmės visos biržės atsodinamos laiku, medynai ugdomi didžiuliuose plotuose. Niekas nekalba apie apsaugą nuo gaisrų, o kur dar savavališki kirtimai? Dabar tokių kaip ir nėra, nes dirba girininkai. Jau nekalbu apie tai, kas prižiūrės kelius. Nelikus sistemos, neliks jokių kelių. Reforma veda į sunaikinimą, ir turime viską padaryti, kad taip nebūtų“.

Antanas Černeckis: „Įvykdžius reformą, anot Premjero, neva turėtų padidėti grąža, sumažėti korupcijos. Bet kalbant apie regioninę politiką, ką reikštų Rietavui, turinčiam 52 proc. miškų, panaikinti pagrindinę įmonę? Problema dėl to, kad reforma iššauks grandininę reakciją – juk urėdija skatina veikti ir kitas įmones, įmonėles, o atlikus sustambinimą reikštų, kad pinigai iškeliaus į centrą. O kas žmonėms? Pinigai grįš per dotacijas ir pašalpas? Išsilavinusių žmonių neliks, vadinasi, nuskurdiname tą vietovę, kurioje gyvenama. Vien Rietavo urėdijoje yra 640 km kelių, jie sutvarkyti, prižiūrimi. Kas po reformos jais rūpinsis? Savivaldybė? Iš kokių pinigų? Niekas negalvoja apie ilgalaikes pasekmes“.

J. Mažeika: „Socialinių problemų pas mus niekas nenori spręsti. Jeigu kitose šalyse kokia paslauga ir brangesnė, ji išlieka, kad tik šeimos gyventų ir socialinė aplinka kurtųsi. Pas mus galvojama, jog tie, kurie neemigruos, suvažiuos į Vilnių. Nesvarbi ta provincija...“

B. Banys: „Urėdijos yra gamybinė įmonė, kuri nieko negauna iš biudžeto. Jeigu įmonė gali pati išgyventi, kodėl valstybė naikina darbo vietas. Kalbama, kad sutaupys, bet kaip?“

Arūnas Samoška: „Visų mokesčių nuo visų gaunamų pajamų, kuri dar valstybinė ar privati įmonė sumoka tokius mokesčius į valstybės biudžetą ? Dalis ES valstybių dotuoja iš biudžeto savo valstybinį miškų sektorių, o Lietuvoje urėdijos išsilaiko iš savo uždirbtų lėšų iš biudžeto negaudamos nei euro. Nepaisant to visos urėdijos dirba pelningai ir vykdo visuomenines veiklas, vysto rekreaciją, vykdo gamtotvarkinius projektus, priešgaisrinę miškų apsaugą, įrengia naujus ir remontuoja prižiūri senus miško kelius, atkuria ir sodina naujus miškus ir dar daug kitų funkcijų kurios nėra pelningos. Apmokestinimas baisus, tačiau urėdijos sugeba dirbti pelningai“.

J. Mažeika:„Dirbkite nepelningai, ir niekas jūsų nenorės“.

Gintaras Nemunis: „Kas atsitiktų, įvykus reformai? 2014 m. statistiniais duomenimis, 42 urėdijose dirbo 1 tūkst. 997 darbuotojai, 2 tūkst. 100 miškų ūkio darbininkų, miškų ruošos sektoriuje dar dirbo 11 tūkst. 800 žmonių. Jeigu pas mus, tų pačių metų duomenimis, buvo kertama 3 mln. 800 tūkst. kietmetrių medienos, tai Latvijoje 6 tūkst. miško ruošos darbininkų kirto 5,5 mln. ktm. Tikrieji girininkai, eiguliai dirbs juodą darbą už 500-640 eurų, o tie, kurie užvaldys resursus ir nebus niekam atskaitingi, tie ir lobs. Latvijos valstybinių miškų vadovo atlyginimas išaugo 75 proc. – nuo 2012 m. 53 tūkst. Eur iki 93 tūkst. Eur 2013 m., kai miškininkas gauna vos per 600 eurų. Reforma – tai kelių pramonininkų užslėptas noras užvaldyti resursus, valdyti gamybą ir prekybą“.

Jonas Būdvytis: „Urėdijos kaip tik ir skatina smulkųjį verslą – mano įmonėje dirba 13 žmonių, o kiekviena urėdija turi ne mažiau kaip po 5 rangovus, kurie yra įdarbinę ne mažiau kaip po 10 žmonių. Europos Sąjunga investuoja į kaimus, plėtrą, kalbama, kaip mažinti alkoholizmą, bet kas tada bus, kai, likvidavus urėdijas, nebereikės ir miško ruošos įmonių, ir tų, kurie jose dirba“.

Silvas Kaulius: „Iš viso to, ką suvokiu, kaip reformos pasekmes, tai – kapitalo ir valdžios centralizacija. Nelieka demokratijos, jokios laisvės. Arba galime su ta sistema kovoti, arba nusvyra rankos. Kiek žmonių neteks darbo, kiek į biudžetą nebus sumokėta, – neįsivaizduoju, kas mums beuždirbs pensiją“.

B. Banys: „Dėl reformos išsakoma įvairių argumentų, ir vienas tokių – kad reikia sunaikinti miškininkų mafiją! Koks pavadinimas ir kaip apie tai yra kalbama!”

Vaidas Bendaravičius: „Apie miškininkus platinama tik neigiama informacija. Iki Naujųjų metų dar buvome pagarboje, o dabar – nebe?“.

A. Černeckis: „Susitikime su Premjeru būtent dėl urėdijų reformos buvo išsakyta mintis, jog per maža grąža, antras klausimas – korupcija. Bet ar reikia suardyti tai, kas sukurta, ar reikia korupcijos atvejus išspręsti ir padaryti taip, kad tos korupcijos nebūtų? Kas garantuos, kad sukūrus naują sistemą korupcija bus suvaldyta“.

A.Samoška: „Visuose Lietuvos sektoriuose yra bėdų, bet kalbėti apie korupciją miškininkystės sektoriuje yra per skambu. Nuo 2013 m. šalyje veikia elektroninė medienos prekybos sistema. Miškininkai medienos pirkėjo nebesutinka, viskas vyksta elektroninėje erdvėje – pirkėjas bet kurioje Lietuvos vietoje įsigyja medienos ir pasirašo sutartį“.

V. Bendaravičius: „Su pirkėju visiškai nebendrauja nei meistras, nei girininkas – jokių kontaktų, tad apie kokią korupciją kalbame“.

Nijolė Ilginienė: „Man tenka daug bendrauti su Kretingos miškų urėdija. Dirbu jau 19 metų, ir matau, kokie gražūs miškininkų darbai, ypač miško saugos srityje. Klausantis apie reformą, susidaro įspūdis, kad po 5-10 metų garantuotai nebebus, ko saugoti, nebebus, ką atsodinti, nebebus specialistų, ir niekas nebežinos, nei kaip tą mišką prižiūrėti, nei kaip atsodinti. Ir šauks tada, kad reforma buvo bloga. O juk miškų tvarkymo sistemai – saugai bei priežiūrai – po metų-antrų bus 100 metų, ir tai rodo, kad ji nėra bloga. Ir dar vienas dalykas – tie žmonės, kurie neturi išsilavinimo, tačiau iki šiol galėjo dirbti miško ruošos darbus, taps pašalpų prašytojais“.

B. Banys: „Kas gali išgelbėti Lietuvą nuo šios reformos? Tai padaryti gali tik Seimas“.

A. Černeckis: „Seimas pagaliau turi apsispręsti, ar jis – už regionų politiką ar prieš ją“.

xxx

„ Miškininkų vieningumas bus nepalaužiamas“, – sutartinai teigė apskritojo stalo dalyviai, per diskusiją išsakę ir daugiau nuomonių bei pastebėjimų.

Šalies miškų urėdijų darbuotojai yra parengę atvirą kreipimąsi dėl valstybinių miškų valdymo reformos ir tą kreipimąsi adresavo aukščiausiajai šalies valdžiai, pradedant Prezidente Dalia Grybauskaite ir baigiant Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnu Ramūnu Karbauskiu.

Šiame kreipimesi miškų urėdijų darbuotojai pasisako prieš savarankiškų, efektyviai ir savifinansavimo principu dirbančių valstybės valdomų įmonių miškų urėdijų centralizavimą į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę. Anot jų, siūloma valstybinių miškų valdymo reforma nepagrįsta jokiais ekonominiais skaičiavimais, nepamatuota gamtosauginiais, rekreaciniais, regioniniais ir socialiniais aspektais. Ji pražūtinga Lietuvos miškams ir prieštarauja septynioliktosios LR Vyriausybės programoje deklaruojamoms regioninės politikos nuostatoms, siekiui mažinti nedarbą regionuose ir emigraciją.

„Reformos iniciatoriai nėra lankęsi įmonėse, kad susipažintų su miškų urėdijos veiklos specifika. Atsakingai pareiškiame, kad negalima tapatinti urėdijų darbo su kitų valstybės įmonių veikla, kurios vykdo tik dokumentų tvarkymą ar kitas valstybės deleguotas administravimo funkcijas. Urėdijos vykdo konkrečią ūkinę veiklą, kurios strategijos planavimui, darbų organizavimui ir priežiūrai, kokybės, darbų saugos, efektyvumo kontrolei, prekybos sutartinių įsipareigojimų vykdymui, fiskalinės drausmės užtikrinimui proceso valdymas būtinas konkrečioje darbo vietoje, teritorijoje, objekte. Tam reikalingi įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistai bei profesionali darbo jėga vietoje“, – rašoma Lietuvos miško ir miško pramonės profesinių sąjungų federacijos inicijuotame kreipimesi.

---

FAKTAI

1 Lietuvos miškų urėdijos iš valstybės biudžeto negauna jokių dotacijų, kai Latvijoje veikianti centralizuota miškų įmonė šalies biudžetui kainuoja apie 95 mln. Eur.

2 Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu miškų urėdijų pastangomis Lietuvos miškingumas pakilo iki 33,3 proc., visos miškų urėdijos dirba pelningai., konsoliduota urėdijų normalizuoto grynojo pelno marža 2016 m. siekė 17,7 proc.

3 Miškų urėdijų sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą sudaro: 2014 m. – 69 mln. Eur, 2015 m. – 67,3 mln. Eur, 2016 m. – 68,3 mln. Eur. Sumokėtų mokesčių procentas nuo pajamų 2014 m. sudarė 40,5 proc., 2015 m. – 41,9 proc., 2016 m. – 43,3 proc.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas