|
|
|
Jubiliejui išsidrožė žirgus
Karteniškis tautodailininkas Jeronimas Ubys savo 50-ajam jubiliejui, kurį atšventė šiomis dienomis, juokavo pasidovanosiantis sau žirgus: „Tačiau apgyvendinsiu juos ne aptvare, o savo kambary, ant sienos“, – rodė bebaigiamą skaptuoti paveikslą su šuoliuojančių žirgų trijule. Dalyvavo „Aukso vainike“ Žirgai šuoliuoja ant bangos, kuri iškyla ir nusileidžia ant paveikslo rėmo, – šis vaizdas sudaro keliamatės erdvės pojūtį. Drožėjas mano, jog iš kelių dešimčių jo sukurtų paveikslų, šis būsiąs labiausiai nusisekęs. „Dabar visa širdimi esu paniręs į žirgus – juos, kaip ir arklius, myliu nuo vaikystės. Gal dėl to, kad pagal rytiečius, esu gimęs jų arklio metais. Prisimenu, kaimynas „kolchoze“ su arkliais dirbo, o mudu su pusbroliu laukdavom jo grįžtant iš laukų, kad galėtume parjoti atgal“, – kalbėjo iš Ankštakių kaimo kilęs Jeronimas. Būtent kaimo vaizdai, miškas, gyvūnai, augalai – būdingiausios J. Ubio drožybos temos. Prieš trejus metus jo drožinėti paveikslai buvo eksponuoti Kretingos muziejuje bei Kartenos bibliotekoje, – po šių parodų Jeronimas buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Jo darbai tarp kitų Kretingos krašto drožėjų kūrinių dalyvavo ir Lietuvos liaudies kultūros centro surengtame „Aukso vainiko“ apžiūroje-konkurse. Kada išryškėja antrasis grožis „Menotyrininkams patiko, kad mano darbai labai kruopščiai išdrožinėti, daug smulkių detalių, bet labiausiai juos sudomino iškili paveikslų drožybos technika“, – tvirtino pašnekovas. J. Ubys neslėpė, jog taip išdrožtus paveikslus jis pamatęs internete, tačiau techniką – kaip atlikti, kad vaizdai nebūtų sustingę, o gyventų paveiksle, – susigalvojęs pats. Iš pradžių norimą piešinį jis išsididinąs ligi reikiamo formato, po to po persispausdina jį ant liepos lentos. Tuomet su kaltais išskaptuoja daugiasluoksnį piešinį, kad susidarytų įspūdis, jog vaizdas lipa iš paveikslo. Paskiausiai nudažo jį. „Išskaptavus piešinys lentoje atrodo vienaip, o padengus jį skirtingų atspalvių laku – visiškai kitaip, – pasimato tarsi antrasis grožis“, – pabrėžė tautodailininkas. Vienoje iš Kretingos rajono medienos įmonių dirbantis J. Ubys sakė, jog drožybai skiriantis visą savo laisvalaikį: „Droždamas patiriu didžiausią malonumą, gal kiti vyrai tą patį jaučia žvejodami. O jeigu dar ir kapeiką galiu iš to uždirbti, nė žmona nepyksta“, – juokėsi nuotaikingasis pašnekovas. Staiga surimtėjęs pridūrė, jog drožiant reikia įsijausti į darbą. Jeigu nuotaika bloga, geriau nė neimti kaltų į rankas – faktas, jog darbas nesiseks. Traukia akmeniniai angelai Tačiau tautodailininkas nekantriai jau laukia pavasario – mat, ketina sugrįžti prie tikrosios specialybės ir pradėti kalti akmenį. „Esu baigęs tuometinę Telšių aukštesniąją dailės mokyklą, bet po mokslų akmentašiu netapau. Gyvenimas taip pakrypo, kad su uošviu išėjau dirbti į statybas. Sykį, statant namą Kunigiškėse, šeimininkas paprašė papuošti sodybą – iš medžio iškaliau kolonas, 5 m aukščio Perkūną, mešką. Taip savaime rankos ir nukrypo į medį“, – prisiminė vyras. Su J. Ubio, kaip medžio skulptoriaus, braižu galima susipažinti ir pasivaikščiojus po kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ teritoriją, – ten tautodailininkas triūsė kelerius metus. Skulptūromis bei lauko baldais išpuošęs uošvių sodybą Kartenoje, kur šiandieną ir gyvena, J. Ubys ant anapilin iškeliavusio savo uošvio Valiaus Pakso kapo norėtų iškalti klūpantį angelą. „Iš akmens ketinu iškalti ir kitokių angelų, – jie mane kažkaip patraukė. Jau esu ant popieriaus primetęs keletą jų eskizų, – šie angelai tiktų ir sodyboms papuošti“, – artimiausių darbų užmačiomis pasidalino pašnekovas.
|
|
