Pajūrio naujienos
Help
2017 Balandis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 33 %
Naktį2°C debesuotumas 27 %
Apklausa

Ar einate į Kretingos turgų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Klaipėdos universiteto docentė socialinių mokslų daktarė poetė Aušrinė Zulumskytė pripažino – knyga jos gyvenime reiškianti labai daug: knygos ir skaitymas – neatsiejama nuo gyvenimo, darbo, kūrybos.

Aušrinė Zulumskytė prisipažįsta esanti kažkiek senamadiška – jai patinka lietuvių literatūros klasika: „Jeigu penktą kartą jos ir neskaitysi, ji daugeliu atvejų išlieka kaip svarbi relikvija“.

A. Zulumskytė – trijų poezijos leidinių autorė, per 20 savo darbo universitete metų parašiusi apie 60 mokslinių straipsnių, išleidusi 2 autorines metodines knygas, kartu su autorių kolektyvu yra 3 monografijų bendraautorė, šiuo metu rengia dar vieną knygą.

„Kai augau, darželio nelankiau, būdavau kartu su seneliais, – vaikystę prisiminė Aušrinė. – Mano močiutė nemokėjo rašto, tačiau po darbų skaitydavo Žemaitės „Pikčiurnienę“, o senelis kartu su manimi panirdavo į Jono Biliūno apsakymus – „Ubagą“ „Kliudžiau“, „Laimės žiburį“, „Lazdą“. Nors po kiekvieno jų verkdavau, vėl ir vėl prašydavau, kad senelis dar paskaitytų... Kai dabar pagalvoju, seneliai, nors ir be mokslo, buvo šviesūs žmonės ir nuo mažens formavo pamatines žmogiškąsias vertybes“.

A. Zulumskytė teigė, jog jų namuose visada buvo daug knygų – jas pirkdavo ir seneliai, ir mama mokytoja Stanislava Zulumskienė, didelę biblioteką turėjo ir teta Sofija Pempienė. Įdomus buvęs paauglystės laikotarpis – mergaitės klasėje tarsi lenktyniaudavo, kuri perskaitys daugiau knygų, o įdomiausias mintis užrašydavo į sąsiuvinius... „Iš to azarto perskaičiau visas Aleksandro Diuma, Žiulio Verno, Main Rido knygas, – pasakojo pašnekovė. – Didelę įtaką turėjo mano lietuvių kalbos mokytojos Aldona Tautavičienė, Regina Raguckienė, išmokiusios pamilti kalbą, literatūrą. Kai R. Raguckienė liepdavo išmokti po 10 kiekvieno poeto eilėraščių, kažkas raitėsi pykdamas, o aš, atrodo, dar 10 galėjau išmokti – tiek patiko poezija...“.

Anot A. Zulumskytės, tuometinė karta, jai atrodo, buvo laimingesnė – šiuolaikiniai vaikai, patys to nenorėdami ir nebūdami dėl to kalti, tapo technologijų vergais, iš jų atimta galimybė lavinti mąstymą, vaizduotę.

Savarankiškai pirmąją knygą Aušrinė perskaitė būdama gal šešerių – tai buvo vaikams skirta Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės poezija, o jau 7-erių sukūrė pirmąjį eilėraštį – sąsiuvinis su juo tebėra išsaugotas ir sukelia gražių prisiminimų.

Kai kalba pasisuka apie šiuolaikinę literatūrą, A. Zulumskytė prisipažįsta, jog jai vis dėlto norisi gręžtis į klasiką – didelį įspūdį jai padariusios knygos, tai Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Balio Sruogos „Dievų miškas“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“.

„Mano pastebėjimu, XX a. lietuvių literatūros klasika yra nepakankamai įvertinta. Gal todėl, kad esame per maža tauta? Juk Justinas Marcinkevičius mažų mažiausiai turėtų būti Nobelio premijos nominantas... Su lietuvių literatūra dauguma mūsų kartos žmonių susipažino pačioje paauglystėje. Ar viską galėjome suprasti, suvokti? Ne, tačiau tie kūriniai išliko kaip stipri literatūra. O kalbant apie šiuolaikinę literatūrą, jos yra daug ir įvairios. Kaip nesuklysti pasirenkant, kaip neužklupti ant grafomano? Šiuo atveju, manau, būtina bent minimali cenzūra, kad į dienos šviesą nepatektų menkaverčiai kūriniai“, – įsitikinusi A. Zulumskytė.

Buvo laikas, kai, studijuojant doktorantūrą ir studijuojant mokslinę literatūrą, nuovargį A. Zulumskytė išsklaidydavo skaitydama poeziją: „Susinešdavau krūvomis moterų poečių – ir lietuvių, ir rusų – knygų, skaitydavau, o labiausiai patikusius eilėraščius perrašydavau – juk jokių kopijavimo aparatų nebūdavo. Dar ir dabar turiu išsaugojusi kelis sąsiuvinius tų eilėraščių ir būna, kad jie praverčia dabartiniame darbe, organizuojant renginius, daugybę jų moku ir atmintinai“.

---

Aušrinės Zulumskytės rekomenduotinų perskaityti knygų penketukas:

1. A. de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“: „Šio kūrinio negalima neperskaityti vaikystėje, tačiau būtina perskaityti ir suaugus, kad išsiaiškintume rašytojo išsakytų alegorijų prasmę“.

2. V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“: „Jį reikia skaityti ne dėl turinio, o dėl stiprių charakterių, stipraus žmogaus psichologijos pažinimo. Kūrinys parašytas prieš šimtą metų, tačiau žmogaus gyvenime juk niekas nepasikeitė: kas žmoguje – tikra, neužgoš jokios technologijos“.

3. Jono Strielkūno poezija: „Poeto kūrybą galima skaityti skaityti ir nepavargti – jo poetinis kalbėjimas toks, kokio ir pačiai labai norėtųsi išmokti“.

4. Išminties, aforizmų knygos: „Mane labai domina aforistikos žanras. Kas ieško savo gyvenimo credo, moto – tai gali surasti būtent per aforizmus. Tik jie turi atspindėti savąją kultūrą“.

5. G. Dauguvietytės „Perpetum mobile“: „Tai – išimtis iš viso to, kas yra parašyta tokiu žanru. Kai skaitai šią ir kitas jos knygas, atrodo, juokai ir „vandenėlis“. Matyt, patraukė žmogaus charizma, antraip neatsakyčiau sau į klausimą, kodėl skaičiau šią knygą ir skaitau kitas šios moters knygas“.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas