|
|
|
Ir laimės šaltinis, ir visi atsakymai slypi mumyse
Į įkvėpimo dirbtuves „Netobulas ir laimingas“ kviečianti vilnietė Inga Jablonskė – sėkminga verslininkė, emocinio intelekto lavinimo specialistė, aktyvi visuomenininkė ir tiesiog laiminga moteris, kurios įsitikinimu, laimės siekiantys žmonės turėtų nustoti gyventi praeitimi ar ateitimi, atsisakyti automatizmo ir pažaboti savo ego.
Daugiau negu 12 metų I. Jablonskė lankė įvairius mokymus ir ieškojo savęs. Pats intensyviausias žinių ir praktikų etapas prasidėjo prieš daugiau negu 6 metus, kai viena dieną moteris tiesiog suvokė, jog tai, kad yra sėkminga, dar negarantuoja vidinės laimės būsenos. „Tarsi gyvenau išoriškai puikų ir gražų gyvenimą, bet džiaugsmas nepalietė mano širdies, o jei ir ateidavo, dažniausiai būdavo labai laikinas. Man tai buvo didžiulis akstinas surasti atsakymą – kur gyvena tikrasis laimės jausmas“, – tikino pašnekovė. Būtent šis klausimas ją atvedė į susitikimą su mentoriais – Andre Amiya Pabarčiūte ir Rimvydu Židžiūnu, kurie ne tik dalinosi įvairiomis asmeninio ir dvasinio augimo žiniomis, bet ir paskatino patirtį, kurią moteris įgijo mokydamasi, skleisti žmonėms, taip sukuriant gerumo dalinimosi ratą. – Artėjančiame susitikime Klaipėdoje kalbėsite apie laimę ir netobulumą. Tačiau apie tai, kaip gyventi laimingą gyvenimą, pastaruoju metu diskutuojama labai daug. Rodos, informacijos turime pakankamai, kodėl, jūsų manymu, žmonės ja nesinaudoja? – Mano patirtis rodo, kad žinios gali praplėsti požiūrį, kas jau yra didžiulė nauda, tačiau be praktikų, patyrimų, jos negalės padaryti esminio pokyčio. Didžiausia sėkmė, jei jos suveikia kaip katalizatorius – motyvuoja sužinoti daugiau, įkvepia ieškoti atsakymo. Žmonės yra inertiški. Lygiai taip, kaip sudėtinga pakeisti mitybą ar pradėti sportuoti, nėra paprasta ir pakeisti požiūrį į save, kitus žmones ar gyvenimą. Tam reikia labai glaudžiai vienu metu ugdyti ne tik naują mąstymo būdą, bet ir daryti praktiškus žingsnius, įtvirtinančius gautą žinojimą, Todėl įkvėpimo dirbtuvės nėra paskaitos ar seminaras – kviečiu žmones, kurie nori realių pokyčių savo gyvenime. Kviečiu juos veiksmui, kurio pirmą žingsnį galime žengti kartu. Visos užduotys atliekamos žaidimo forma, taigi iš vienos pusės tu linksmai ir džiaugsmingai leidi laiką, tačiau iš tiesų gauni daug gilesnį sluoksnį patirties – čia kiekvienas gali išsinešti atsakymą, tinkamą konkrečiam žmogui. – Sutinku, kad ėjimas į pokyčius – sunkus ir pastangų reikalaujantis darbas, bet negi dėl to, kad nesiimame nieko daryti kaltas tik valios trūkumas ar baimė pradėti? Galbūt žmonės per daug viskuo nusivylę, o gal turime per daug pranašų, tarp kurių sunku atrasti tikrus dalykus. – Manau, kad pagrindinė problema visgi yra automatizmas – kai elgiesi inertiškai, kaip visada esi įpratęs, dažnai, net neklausdamas savęs, kur tikroji manyje slypinčio liūdesio arba nerimo jausmo priežastis. Tas pats galioja ir mąstymui, mūsų minčių kokybei. Vien keisdami mintis – jas transformuojant į tokias, kurios mus augintų, atskleistų ir neštų ramybę, o ne irzulį, galime pasiekti didžiulių pokyčių. Jis reikalauja net ne valios, labiau ketinimo, kurį priėmęs, juo remiesi besąlygiškai, tam tikra prasme tampi atsidavęs savo pasirinkimui. Tam, kad augtume savo vidumi ir į gyvenimą įneštume daugiau vidinės laimės, nėra būtina ieškoti išminčiaus, tačiau būtina būti atviru su savimi, prisiimti atsakomybę už tai, kaip jautiesi iš tiesų, ir taip pradėti vidinę pažintį su tikruoju savimi. Žinoma, visada daug lengviau ieškoti atsakymų, kai matai pavyzdį žmogaus, kuris juos jau atrado. Ilgus metus aš pati išgyvenau tokioje būsenoje, kai paviršiuje jaučiausi gerai, tačiau kažkas viduje nedavė ramybės – nuolatinis nerimas dėl ateities, baimė kažko negauti, nelaimėti, o ką turiu – prarasti. Ir tai nesustabdomas jausmas, su kuriuo net nevalia kovoti, jį reikia išjausti, atrasti priežastis, suvokti tokių jausmų gimimo šaltinį. Čia bet koks mokytojas gali būti tik patarėjas, kelrodis, tačiau visus atsakymus gali atrasti tik pats žmogus. – Dirbtuvėse kalbate ir apie netobulumą. Kodėl svarbu pripažinti, kad esame netobuli? Juk nuo mokyklos suolo esame mokomi pirmauti, visa šiandienos visuomenė paremta tikslo siekimo principu, kur pirmavimas lygus sėkmei, o tuo pačiu – ir laimei. – Tačiau kiek realiai šiuolaikinės visuomenės žmonių yra laimingi? Kiek iš jų kasdien, su džiaugsmu pradeda dieną, kiek iš jų eidami miegoti gali pasakyti sau nuoširdžiai, kad tai buvo dar viena laiminga jų gyvenimo diena. Manymas, kad laimė gyvena pasiekimuose, laimėjimuose, „prizuose“, įneša esminį mąstymo virusą – perkelia fokusą į išorę, kai tikras laimės jausmas gyvena kiekvieno žmogaus viduje. Tačiau ar mes kreipiame į jį dėmesį, ar ieškome viduje atsakymų? Pripažindami savo netobulumą, mes atveriame vartus į tikrą meilę sau. Nuoširdžią, besąlygišką, priimančią. Mes suvokiame, kad kiekvieno žmogaus grožis yra ne jo tobulume, o tikrame natūralume, unikalume. Tada gimsta dar vienas klausimas – o kas manyje yra genealaus? Kodėl aš gimiau žemėje ir kokias dovanas atsinešiau? Čia jau yra tiesiausias kelias į galimybę atrasti naujus būdus realizuoti ir atskleisti save. – Kodėl nebemokame laimės atrasti mažuose dalykuose? – Todėl, kad retas gyvenime moka mėgautis procesu. Dažniausiai mūsų gyvenimas susideda iš rezultatų siekimo etapo ir trumpų džiaugsmo akimirkų jį pasiekus. Šneku ne tik apie karjerą ar socialinę sferą – tokia formulė dažnai esti visose gyvenimo srityse. Mes nuolat gyvename ateitimi arba praeitimi. Tačiau retai mokame sustoti ir pasimėgauti dabarties akimirka. Man asmeniškai didžiausia kliūtis patirti laimės būseną buvo įsivaizdavimas, kad taip gali jaustis tik tada, kai įvyksta kažkas išskirtinai ypatingo, tačiau dabar suvokiu, kad laimė gyvena paprastume. Kuo paprastesnis esi – tuo daugiau tavo akyse džiaugsmo. Būtent norėdama to kasdien mokytis pati ir kartu skatinti kitus laimės ieškoti mažuose dalykuose, pradėjau naują socialinę iniciatyvą – projektą „Džiaugsmo detektyvas“, kur žmonės, prisijungę per socialines medijas gali kasdien gauti patarimų ir atsakymų, mokančių pamilti mažus dalykus mūsų gyvenime, skatinančius patirti akimirką čia ir dabar ir prisiliesti prie tikro džiaugsmo šaltinio. – Ar iš tiesų žmonija yra pametusi prasmę? Kokias prasmes jūs siūlote atrasti? – Prasmės nereikia ieškoti – prasmę reikia susikurti. Kaip yra pasakęs indų guru Osho: „Prasmė – tai tarsi eilėraštis, kurį turite parašyti pats“. Būtent tuo metu, kai aš pati gyvenime praradau prasmę, suvokusi, kad dar didesnė sėkmė mano gyvenime nieko nepakeis, aš pradėjau naujai ieškoti savęs. Taigi, kartais prasmės praradimas, bet kartu – aktyvios, ieškančios pozicijos užėmimas, gali būti geriausia, kas mums gali nutikti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus, perkurdamas savo prasmę, gali kardinaliai pasikeisti. – Kaip manote, kas atvedė šiuolaikinius žmones į šią būseną, kai turime susikurti prasmes, pasistengti, kad vėl atrastume laimę? Kokias klaidas padarė žmonija? – Manau, kad visais laikais žmonės ieškojo šių atsakymų. Iš to ir gimė visi išminties tekstai, kaip ir pats tauriausias menas, į kurį žiūrėdamas jautiesi tarsi prisiliestumei prie kažko didesnio, gilesnio. Būtent todėl įkvėpimo užsiėmime „Netobulas ir laimingas“ mes žiūrime tam tikra metodika atrinktas kino filmų ištraukas, kad per jas atrastume atsakymą viduje – kas man individualiai yra laimė ir kokie jos visuotiniai dėsniai. Laimės, tai pat, kaip ir prasmės, negalima atrasti, nes jos nepametėme. Laimę reikia susikurti, atradus savyje slypinti jos šaltinį, kuris visada ten ir buvo. Dažniausiai bet kokį nuoširdumą ir gebėjimą džiaugtis šia akimirka suvalgo mūsų ego. Kuo mažiau jis valdo mūsų gyvenimą, tuo labiau mokame būti paprastesni ir džiaugtis mažais dalykais, tuo labiau mūsų gyvenimą užpildo rami, viską apimanti laimė. Tai nėra lengvas procesas, tačiau šis kelias gali būti netgi smagus, jei tik mokame pasijuokti iš savęs, kaip iš mažo vaiko, kuris daro klaidas, o mes jam šypsomės ir toliau jį mylime visa širdimi.
|
|
