Pajūrio naujienos
Help
2017 Liepa
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną23°C debesuotumas 9 %
Naktį13°C debesuotumas 46 %
Apklausa

Ar tikrai turizmas ir rekreacija yra rajono plėtros prioritetas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Negalia šeimos laimei – ne kliūtis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2017-02-03
Indrė ir Tomas Maksvyčiai sakė kažkada nė nesitikėję tokios laimės, kad susilauks dviejų dukterų – Gitos ir mažylės Viltės, kuri savo gimimo dieną atsinešė ir vardą.

Kretingiškių 36-erių Indrės ir 42-jų sunkios negalios paliesto Tomo Maksvyčių šeimą šiomis dienomis aplankė didžiulis džiaugsmas – jiems gimė antroji duktė Viltė, kurią prie savęs vis glaudė jos 11-metė sesuo Gita. „Mes labai džiaugiamės tuo, ką turime: nėra svarbūs pinigai ir turtai, – mums didžiausia laimė, kad esame kartu. Šeima mums – tarsi užuovėja ir tvirtovė“, – kalbėjo jau 10 metų santuokos mūrą statanti pora.

Redakciją vadina piršliais

„Negalėjome nepasidalinti savo laime su jumis, nes jūs esate mūsų šeimos piršliai“, – laiške redakcijai rašė I. Maksvytienė, kelias dienas prieš sausio 25-ąją į pasaulį pasibeldžiant mažylei.

Moteris rašė, jog visąlaik abu su Tomu prisimenantys, kaip „Pajūrio naujienų“ redakcija padėjo jiedviem surasti vienas kitą: “Jeigu ne laikraštis, nežinia, kaip mūsų gyvenimai būtų susidėlioję. Esame jums širdingai dėkingi“.

Prieš 12 metų Gargžduose gyvenusi Indrė susidomėjo Tomo skelbimu, patalpintu laikraščio pažinčių skyrelyje, ir išdrįsusi paskambinti. Kadangi Tomo dešinė kūno pusė paralyžuota – jis kalba sunkiai, todėl pašnekesys Indrei nepalikęs įspūdžio. Bet vėliau kilęs noras parašyti jam laišką. Atrašė Tomo mama, – apie avariją, komą ir negalią nebuvo užsiminta nė žodžiu.

O jau trečiajame laiške Tomas mamai drąsiai diktavo savo gyvenimo istoriją – rašė apie nelaimę ir pastangas pakilti po dviejų lovoje praleistų metų bei savo ryžtą kurti rimtus santykius. „Laiškais susirašinėjome tol, kol Tomas pakvietė atvykti į jo 30-ąjį gimtadienį“, – tvirtino Indrė.

Tomas papildė žmoną: „Kai pamačiau Indrę, pajutau jos tvirtą būdą, išsyk pagalvojau – jeigu ji manęs nemes, vesiu ją. Su šia moterimi norėčiau būti laimingas ir ją padaryti laiminga“.

Dešinei trumpesnei Tomo kojai pritaikytas ortopedinis įtvaras ir avalynė.

Jautė abipusį šeimų palaikymą

Jiedu dar nebuvo susituokę, kai Indrė pajuto po širdimi augant gyvybę. „Sakiau Indrei – neverčiu tekėti už manęs. Gerai suprantu, kad tau su manimi nebus lengva – teks sunkesnė našta negu kitoms moterims“, – Tomas prisiminė taip kalbėjęs tąkart.

Tačiau Indrė apsisprendė išsyk, juolab kad visąlaik jautė savo šeimos ir draugų palaikymą. Indrės mama Nijolė – šeimos gydytoja, tėvas dirba taksistu. Šeimoje iš 4 vaikų ji yra vyriausia.

Moteris neslėpė, jog ir Tomo mama Bronė jos prašiusi: „Matau, kad tu – nuoširdus žmogus, nemesk mano sūnaus“.

Ji sakė niekada nesigailėjusi, kad ištekėjo už Tomo. „Taip ir yra, kaip sakė tėtis, kad fizinė negalia nėra kliūtis šeimos laimei. Per tuos 12 metų, kai esame kartu, tarp mudviejų nėra buvę didesnių pykčių ar nesutarimų. Esame labai laimingi, kad turime dvi mergaites: didžioji yra labai paslaugi, supratinga. Ji labai myli tėtį ir niekada iš jo nereikalavo daugiau, negu jis gali, atvirkščiai – visuomet pati pasisiūlo padėti“, – džiaugėsi I. Maksvytienė.

„Nors sakoma, kad nėra namų be dūmų, bet mudu neleidžiame tiems dūmams namuose kauptis“, – pajuokavo Tomas.

Pats rūpinasi šeimos ūkiu

Vyras neslėpė, jog, sutikus Indrę, atsirado dar didesnė viltis kabintis į gyvenimą – treniruotis, kad kiek įmanoma daugiau įveiktų kūno negalią. Koma, o po jos paralyžius – tai automobilio avarijos prieš dvidešimt metų, pasekmės. p> Didelės valios pastangomis kasdien treniruodamasis, Tomas pakilo iš lovos ir su vaikštyne mokėsi žengti pirmuosius žingsnius. Ilgainiui sustiprėjo tiek, kad, sutelkęs jėgas, šiandieną kairiąja kūno puse jis geba atlikti tai, ką ir sveikas žmogus.

Tomo dešinė koja 8 cm trumpesnė už kairiąją, bet vyras įsigijo specialų ortopedinį įtvarą ir batą, o tam, kad galėtų važinėtis po miestą, įsitaisė rankomis valdomą triratį.

„Tomo triratis mūsų šeimai tarnauja taip, kaip kitiems automobilis. Per visą nėštumą jis neleido man tampyti sunkių krepšių, – su triračiu atvažiuodavo ligi parduotuvės parvežti pirkinių. Jei nusiperkame anglių ar malkų, šeimos moterų Tomas prie darbų nė neprileidžia – pats viską palengva sunešioja į rūsį“, – Indrė sakė, jog įveikti paprasčiausi dalykai, kurie sveikiems žmonėms atrodo savaime suprantami, jų šeimai yra pergalė.

„Ypač daug apkalbų buvome sulaukę, kai pradėję kurti šeimos gyvenimą, kreipėmės į „Bėdų turgų“: tikėjomės, kad geri žmonės pagelbės įsirengti būstą uošvių mūrinuko antrame aukšte. Atseit, stogą virš galvos turit, ko gi daugiau bereikia. Bet patalpos tuomet nebuvo pritaikytos gyventi – aš nedirbau, ką tik buvo gimusi Gita“, – kalbėjo I. Maksvytienė. Ji patikino, jog šiandieną užtat ir džiaugiasi susikurta laime, kuris slypi paprastuose dalykuose.

Kasdien Tomas skiria laiko mankštai ant specialaus treniruoklio.

Jautė, kaip pasibeldė sesė

Indrė ir Tomas sakė, jog besilaukdami Viltės, jiedu suprato, kad staiga beveik suaugo ir jų pirmagimė. Visą pokalbį nepaleisdama mažylės iš glėbio, Gita laukė savo eilės, kad galėtų įsiterpti į pokalbį.

Ji pasakojo, kaip kelionėje į Legolendą mama supratusi, kad laukiasi Viltės. Kažką įtarusi ir ji, tačiau tik po gydytojų patikros, bevalgant pietus, mama jai pranešusi šią naujieną.

„Visąlaik labai norėjau sesės, būsiu jai antra mama. Netgi tą momentą, kai mama gimdė, man per kūną nubėgo šiurpulys – visa širdele jaučiau sesės atėjimą į pasaulį“, – lyg suaugusi samprotavo Gita.

Ji sakė, jog suaugusi labai norėtų būti gydytoja, kaip ir jos močiutė: „Sakau jai – neišeik į pensiją, kol neužimsiu tavo vietos“. Su močiute ir mama jau spėjo išmaišyti kone visą Europą: pirmoji jos, vos 6-erių, laukė kelionė į Prancūzijos Disneilendą, po to – į Heidės parką, Vokietijoje. Jai teko pabuvoti ir Laplandijoje, kurs susitiko su Kalėdų seniu, važinėjo briedžiais ir haskiais, aplankė Lenkiją, Italiją, Turkiją.

„Šiemet teks keliauti tik su močiute, o pusė mano širdelės pasiliks namie. Močiutė sako – kol gyva, keliausim po pasaulį. Šią vasarą lėksim po Šiaurės šalis – Švediją, Norvegiją, Daniją. O po to keliausim visos keturios su Vilte“, – būsimais nuotykiais jau gyveno mergaitė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas