Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 4 %
Naktį3°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar Brexit'as sugrąžins tautiečius į Lietuvą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Ana Frank mokykloje Amsterdame 1940.

Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.

A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų. Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių.

Gimnazijai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, literatas, šviesuolis Vincas Zajančkauskas (1884–1956), vadinęsis ir vienuolišku Bonaventūros vardu, čia mokytojavo žinomas pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), dailininkas Fabijonas Šulcas (1898–1984) bei daug kitų šviesių asmenybių.

Kretingos pranciškonų gimnazijos mergaitės su pedagogais prie Šv.Antano rūmų pradedant mokslo metus 1939 m. Iš kairės: poetas Antanas Kirtiklis, Juozas Gedgaudas, centre kairėje Kretingos pranciškonų gimnazijos direktorius V.Zajančkauskas, dešinėje Kretingos Šv.Antano kolegijos rektorius tevas Justinas Vaškys, pirmas iš dešinės dailininkas darbėniškis Fabijonas Šulcas, antras iš dešinės Antanas Masionis.

Gimnazijoje Estera artimai susibičiuliavo su Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo Stasio Japerto (1890–1961) dukra Birute (1924–2004), su kuria kartu traukiniu vykdavo iš Darbėnų į Kretingą, kartu mieste nuomojosi kambarėlį. Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvusi šios gimnazijos mokinė Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.), čia mokėsi ir draugiškai sugyveno įvairių tautybių mergaitės: lietuvės, rusės, žydės. Paauglės mergaitės svajojo apie savo tolesnes studijas, kūrė gyvenimo planus, savo mintis ir svajones išliedamos dienoraščiuose, viena kitai rašė ir palinkėjimus. O Estera jos atmintyje išliko kaip simpatiška mėlynakė ilgakasė mergaitė. Deja, 1940 metų sovietinė ir vėlesnė 1941 metų nacistinės Vokietijos okupacija tuos planus sugriovė, dalies jų laukė ir tragiškas likimas. 1940 metų rudenį po vasaros atostogų sugrįžusios gimnazistės savo mokykloje vietos neberado, nes čia jau šeimininkavo NKVD kariuomenė, įsteigusi štabą ir kalėjimą. Tad patalpų mokyklai teko ieškoti kitur, o 1941 metų rudenį, prasidėjus SSSR ir nacistinės Vokietijos karui, į mokyklą nebegrįžo ir moksleiviai žydai, kurių kūnus priglaudė pajūrio laukų ir miškų smėlynai.

Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga.

Darbėnuose, kur gyveno Kverelių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.

Visi vietos žydai buvo suvaryti į miestelio aikštę, jiems buvo įsakyta prie savo rūbų prisisiūti geltonus medžiagos lopus, iš jų buvo tyčiojamasi, jie buvo mušami lazdomis ir šautuvų buožėmis. Po to, kai 1941 m. birželio 29 d. gestapininkai, padedami vietinių policininkų, atrinkę apie 150 vyrų juos iš kulkosvaidžių sušaudė miškelyje prie kelio į Palangą, likusieji apie 400 žydų, daugiausia moterys ir vaikai, buvo perduoti vietinės policijos žinion ir uždaryti miestelio sinagogoje, kur per vasaros karščius buvo laikomi pasibaisėtinose antisanitarinėse sąlygose.

Trūkstant maisto ir vietos žmonių perpildytoje sinagogoje, apylinkių ūkininkams buvo leista pas save pasiimti ūkio darbams dalį žmonių, nors dauguma jų tik norėjo padėti savo pažįstamiems žydams sunkią jų gyvenimo valandą.

Kretinga apie 1940 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivės (iš dešinės): pirma – Birutė Japertaitė, trečia – Estera Kverelytė.

Netoli Darbėnų, Želvių kaime gyvenę Petronėlė ir Adomas Narkai, nuvyko į miestelį ir iš sinagogos pas save parsivežė B. Kverelienę, jos dukrą Esterą bei jos brolius – trylikametį Motkę ir keturmetį Chaimą. Mėlynakę, rusvaplaukę, be akcento lietuviškai kalbėjusią Esterą netrukus pas save priglaudė netoli savo vasaros sodyboje gyvenusi Japertų šeima. Čia su savo drauge Birute apsigyveno viename kambaryje. Jos tėvo Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo kambaryje stovėjo senovinis vokiškas fortepijonas, kuriuo jis dažnai skambino įvairias melodijas. Nors Estera šiuose namuose savo bičiulės Birutės draugijoje jautėsi beveik kaip savo namuose, tėvo žūtis, patirtas košmaras sinagogoje ir mirties nuojauta jos neapleido. Savo mintis ir išgyvenimus ji išliejo dienoraštyje, kurio nuo Japertų šeimos narių neslėpė. Stasys Japertas (gim. 1931 m.), kuriam tada buvo 10 metų, prisimena, kad kvadrato formos, rusvos spalvos, metaline sagtimi užsegamas dienoraštis dažnai gulėdavo ant stalo. Smalsus berniukas keletą kartų neatsispyrė pagundai į jį ir žvilgterėti.

„Toli toli daina tyli, o ta daina skausmų pilna“, – rašė ji. Rugsėjo mėnesio pradžioje prasidėjo tolesnis Darbėnų žydų naikinimas, kuriam vadovavo Darbėnų policijos nuovados viršininkas Kazys Ražauskas, šiose pareigose pakeitęs už atsisakymą dalyvauti nekaltų darbėniškių žudynėse ir pagalbą jiems nacių suimtą E. Simonaitį. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve saugoma vieno iš Darbėnų pagalbinės policijos nario Juozo Girto baudžiamoji byla. Už aktyvų dalyvavimą nekaltų žmonių žudynėse sovietinių teisėsaugos organų suimtas 1944 m. lapkričio 10 d., sirgdamas nepagydoma tuberkuliozės forma ir nujausdamas artėjančią mirtį (mirė 1945 m. sausio 10 d. Kretingos ligoninėje), jis tardytojams davė išsamius parodymus, nemenkindamas savo ir kitų pagalbinių policininkų vaidmens žudynėse Baltojo kalno miške, kur apie 200 moterų ir vaikų buvo žiauriausiai nužudyti jų galvas daužant pagaliais su metaliniais antgaliais, badant durtuvais, dar gyvus užpilant žemėmis.

Šioje girtų policininkų mirties puotoje pasižymėjo ne tik buvęs sovietinis aktyvistas J. Girtas, taip nusprendęs išpirkti savo „kaltę“ prieš nacių valdžią, bet ir buvęs paštininkas Vladas Jašinskas, nuo seno jautęs neapykantą žydams, dar prieš karą miestelyje padeginėjęs jų medinius statinius.

Buvusi Želvių kaimo gyventoja Sofija Narkutė-Jurkšaitienė (gim. 1931 m.), kurios šeima priglaudė Kverelius, pasakojo, kad po šių baisių žudynių su savo mama buvo nuėjusi apžiūrėti žudynių vietos. Tarp aukštų pušų šviežiai sukastoje žemėje mėtėsi vaiko batelis, kojinaitė, mergaitės kaspinėlis... Matyt, kad girti žudikai ne viską spėjo susirinkti, nes moterys ir vaikai prieš egzekuciją buvo išrengiami, o jų rūbai pasisavinami. Nors Sofija ir jos mama apie matytus baisius vaizdus Esteros mamai nieko nepasakojo, matyt, kad gandas apie tai ją pasiekė, o gal kai ką nujautė ir pati Estera. „Nieko negaliu parašyti, viskas maišosi, žlunga, tyliai leidžiasi į bedugnę. Dieve, už ką taip anksti, už ką? Dar aš taip noriu gyventi! Visi juokiasi, šypsosi, visi laimingi. Tik aš viena turiu apleisti gražųjį pasaulį... Gelbėkit, atjauskit...“, – rašė ji.

Praėjus keletą dienų po šių baisių žudynių, vienas iš budelių V. Jašinskas, pasižymėjęs ir pasmerktųjų mirčiai moterų prievartavimu, prisiminė jam į akį anksčiau kritusią E. Kverelytę ir nusprendė ją surasti, juolab kad egzekucijos vykdytojams nedavė ramybės ir žmonių kalbos apie esą paslėptą žydų auksą. Kaip pasakojo S. Japertas, šautuvu ginkluotas policininkas V. Jašinskas į jų namus atvyko dviračiu. Pareikalavęs Esterą parodyti, kur paslėptas jos šeimos auksas, grasindamas ginklu, užsisodinęs ją ant dviračio, išsivežė Darbėnų link. Kartu norėdamas apsaugoti Esterą, dviračiu išvažiavo ir Stasio vyresnysis brolis Vytautas (gim. 1922 m.), bet po kurio laiko grįžo atgal, V. Jašinskui jam pagrasinus ginklu. Estera į Japertų sodybą daugiau nebegrįžo. Jos išniekintą, kulkų suvarpytą, šakomis apkrautą kūną už kelių dienų miškelyje prie kelio Darbėnai–Laukžemė surado netoli gyvenęs ir eiguliu dirbęs vietos gyventojas Pakalniškis. Matyt, kad netoliese ją ir palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad jos kapas buvo pažymėtas Lietuvos laukų akmeniu. „O, nelaimė“, – toks paskutinis nebaigto Esteros dienoraščio žodis. Rugsėjo mėnesio gale Narkų šeimai Želvių kaimo seniūnas atnešė iš Darbėnų gautą raštą, kad jie privalo pas juos gyvenusius žmones pristatyti atgal į Darbėnų sinagogą. Pavakary nuvežę pasmerktuosius į Darbėnus, Narkai vežime buvo „užmiršę“ mažąjį Chaimą, viliantis, kad policininkai to nepastebės. Deja...

Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu 1926 m. Stovi S.Japerto pusbrolis.

Netrukus paskutiniai Darbėnų žydai, tarp jų – ir Kverelių šeima, buvo nužudyti tame pačiame Baltojo kalno miške. O 1943 metais toks pat likimas ištiko ir vietos gyventojus plėšti pradėjusį budelį V. Jašinską, kurį sušaudė patys naciai: žiaurumu savo mokytojus pranokęs mokinys kėlė pasišlykštėjimą net ir jiems, naujos pasaulio tvarkos nešėjams.

O nebaigtas Esteros dienoraštis liko Japertų šeimos namuose. Jį, kaip brangų savo draugės Esteros atminimo ženklą, 1949 metais išvykdama gyventi į Alytų išsivežė B. Japertaitė-Braždienė. 1964 m. dienos šviesą išvydo Lietuvos kino studijos dokumentinis filmas „Nebaigtas dienoraščio puslapis“. Scenarijaus autorius – palangiškis Ignas Pikturna, režisierius-operatorius – Leonas Tautrimas. Šiame filme, kuriame pasakojama apie Skuodo žydų žudynių dalyvių teismą Klaipėdoje, minimas Esteros dienoraštis ir jos pačios tragiškas likimas, nors konkretesnių žinių apie ją ar jos gyvenamąją vietą nepateikta.

Dabar šis filmas prieinamas internete, LRT mediatekoje. Iš ten paimti ir čia cituojami dienoraščių puslapių fragmentai.Kaip prisimena alytiškis Edmundas Braždys (gim. 1950 m.), šio filmo vieša peržiūra 1964 metais vyko ir Alytuje, jame dalyvavo jis pats su savo mama, buvo atvykusi ir filmo kūrybinė grupė, bet paties dienoraščio jis nėra matęs. Šiandien E. Kverelytės – Lietuvos A. Frank – dienoraščio likimas yra nežinomas. Jo savo tėvo L. Tautrimo archyve, perduoto saugoti Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejui, nerado ir jo dukra Viktorija Tautrimaitė-Girnienė. Visgi išlieka viltis, kad šis dienoraštis nėra galutinai prarastas. Gal ką nors apie jo likimą žino alytiškiai, buvę Lietuvos kino studijos darbuotojai, žmonės, dirbantys archyvuose ar Lietuvos žydų bendruomenės nariai, ir šis reikšmingas nacių okupacijos laikotarpio dokumentas vėl išvys dienos šviesą.

Šių eilučių autorius dėkoja Darbėnų gimnazijos mokytojoms Editai Gliožerienei ir Vandai Kontrimienei bei jų vadovaujamo kraštotyros būrelio moksleiviams už suteiktą pagalbą ruošiant šią ir kitas publikacijas. Noras pažinti savo kraštą, sužinoti tikrąją jo istoriją, kokia skaudi ji bebūtų, neabejotinai padės jiems išaugti dorais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis.

Skirtingai nuo jų bendraamžės Esteros ir tūkstančių kitų Lietuvos žydų vaikų, kurių viltis bei norą dorai gyventi ir puoselėti savo kraštą kartu su jų kūnais užklojo Lietuvos miškų ir laukų smėlis, šiandien jie turi galimybę tai daryti savo laisvoje šalyje ir tuo pačiu siekti, kad čia aprašyti tragiški įvykiai niekada daugiau nepasikartotų...

„Palik pasaulį geresnį nei jį radai.“

Robertas Baden-Powellis

Romualdas BENIUŠIS







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas