Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kolekcionuoja ginklus – neria į istorijos gelmes

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20
Laikydamas 1864 m. Anglijoje pagamintą šautuvą, kolekcininkas Alvydas Kačinauskis juokėsi, kad ginkluotis žmonija pradėjo nuo Adomo ir Ievos laikų, kai užgimė neapykanta, – kuokos ir vėzdai šalto ginklo užuomazgos.

Nacionalinės senovinių ginklų kolekcininkų asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas 56-erių palangiškis Alvydas Kačinauskis jau keturis dešimtmečius domisi įvairių šalių bei epochų šaltaisiais ginklais – kardais ir durklais. O išvien ir jų istorija – kokioje šalyje pagamintas, kam priklausė, kokios buvo įvairių laikmečių karybos tendencijos.

Kardas mena Bonaparto laikus

Kilnodamas įsigytus kardus bei durklus, A. Kačinauskis galėjo apie kiekvieną iš jų žerti žinias lyg iš gausybės rago. Trečiojo reicho paradinis policininko ilgasis durklas. Vermachto karininko vardinis ginklas, su tokiais pat inicialais ant makšties. Paradinis I pasaulinio karo vokiečių karininko kardas su paauksuota rankena – liūto galva. 1900-aisiais pagamintas šveicarų kardas, puoštas raudonu kutu.

Dauguma palangiškio sukauptų ginklų datuojami XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, – jie buvo naudoti Europoje. Į kolekciją pakliuvo ir argentinietiškas, bet pagamintas Vokietijoje. Mat, pašnekovo žodžiais, stambiausia Europoje ginklų gamintoja ir buvo Vokietija, o šaunamųjų ginklų – Belgija ir Čekija.

Patys brangiausi tarp ES šalių kolekcininkų, tvirtino pašnekovas, yra prūsiški, Napoleono Bonaparto laikų bei carinės Rusijos laikotarpio ginklai. „Prūsai mėgo kariauti ir ginklus gamino milijonais. Sukurti modeliai buvo slepiami, jų teisės – saugomos. Tai buvo ištisas mokslas, nes ginklų paskirtis – skirtinga: tiksliai apskaičiuota mušamoji, duriamoji, kertamoji jėga“, – pasakojo kolekcininkas. „Kai kurie šautuvų durklai po I pasaulinio karo buvo pripažinti antihumaniškais, nes jais išdraskytos žaizdos negydavo“, – vartydamas šveicarišką keturbriaunį durklą, patikino palangiškis.

Išskirtinis A. Kačinauskio kolekcijoje yra Bonaparto laikus menantis kardas, pagamintas 1882 m. „Napoleonui pralaimėjus, rusai paėmė daug trofėjų ir nukopijavo. Dar yra to paties modelio švediškos ir norvegiškos kopijos. Ir jeigu kolekcininkas turi jas visas, jo kolekcija yra labai vertinama“, – atviravo pašnekovas.

Kardus, kaip ir kitus ginklus, pirkėjai aukcionuose apžiūri, mūvėdami baltas pirštines.

Kolekciniais ginklais nežudyta

„Įprastai vienoje pusėje ašmenų būdavo gamintojo įspaudas, kitoje pusėje – užsakovo, o ant plonosios ašmenų dalies – ginklo serijos numeris. Pagal tai galima buvo atsekti, kokiam būriui ar daliniui jie buvo skirti“, – tvirtino kolekcininkas.

Kilnojant neįprastos kolekcijos daiktus, kilo mintis – galbūt jie atėmė ne vieną gyvybę. Tačiau kolekcininkas užtikrino, jog tai – paradiniai ginklai arba nepanaudoti ginklai iš sandėlių. „Naudoti ginklai neišsilaikę taip gerai, kad tiktų kolekcijoms. Kolekcininkai taip pat niekada nerenka galąstų daiktų, nes jie sugadinti ir netekę autentikos“, – tvirtino jis.

Pašnekovo žodžiais, įprastai kolekcininkai specializuojasi – renka carinės Rusijos, Bonaparto epochos ginklus, kiti – pagal tam tikras datas ar įvykius. „Nes tai – brangus malonumas, visko supirkti neįmanoma“, – užtikrino A. Kačinauskis, jau 20 metų dalyvaująs tarptautinėse parodose.

Ginklai yra labai skirtingi pagal vertę ir kainą – yra vienetiniai vardiniai bei serijiniai, kainuojantys po kelis šimtus eurų. Jam teko savo rankose laikyti itin brangų – už 175 tūkst. eurų aukcione parduotą – vardinį carinės Rusijos generolo kardą.

Palangiškio kolekcijoje – ir porcelianas, dekoruotas kariškais piešiniais.

Lietuviškas paveldas – Europoje

Paprašytas papasakoti, kaip tarptautiniame kontekste atrodo Lietuva, A. Kačinauskis patikino, jog daugiausiai lietuviškų ginklų ir yra šlikę Europoje, nes Sovietų Sąjungoje už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė.

„Visa, kas buvo iš smetoninės Lietuvos, buvo draudžiama. Žmonės slėpė vertybes, jas užkasdami, ir jos per laiką surūdijo. Tarp kolekcininkų yra tokių daiktų, kurių pavydėtų ne vienas muziejus. Man teko matyti XVI- XVII a. Lietuvos – Lenkijos valstybėje naudotus ginklus su Vilniaus įspaudu, dažniausiai pirktus Prūsijoje, – jų įsigydavo ir Lietuvos didikai Radvilos. Ir prieškarinėje Lietuvoje, kai atsikūrė valstybė ir reguliarioji armija, vyravo tarpvalstybiniai susitarimai – lietuviai pirko svetur gamintus ginklus ir įspausdavo mūsų valstybės simbolį – Gedimino stulpus“, – kalbėjo A. Kačinauskis.

Tačiau, neslėpė kolekcininkas, šiandieną Lietuva Europoje liko vienintelė šalis, ribojanti kolekcinių ginklų įvežimą: „Tegalime įsivežti tik po vieną ginklą, nors po visą Europą vežiok, kiek nori. O juk išvykęs į tarptautinį aukcioną, nežinai, kiek įsigysi, – tarkim, imi ir atrandi kelis lietuviškus kardus. Šis įstatymas kenkia ne tiek kolekcininkams, kiek pačiai Lietuvai, jos siekiams susigrąžinti savąjį paveldą“, – įsitikinęs pašnekovas.

O tam, kad gintų kolekcininkų interesus prieš biurokratijos užkardas, grupė jo bendraminčių ir susibūrė į Nacionalinę senovinių ginklų kolekcininkų asociaciją.

Čiupinėjo nacių lyderio suvenyrą

Vyras neslėpė, jog senoviniais ginklais jis susidomėjęs dar paauglystėje, pas vieną žmogų pamatęs kardą: „Suvirpėjo širdis. Nei aš, nei tas žmogus nežinojome to kardo vertės. Bet man tada tas ir nerūpėjo, – tiesiog labai patiko, įsivaizdavau save raiteliu ant žirgo. Po kiek laiko liejykloj pasidariau jo kopiją. Tik po Nepriklausomybės įsigijau keletą autentiškų kardų ir pradėjau domėtis istorija“, – pomėgio pradžią prisiminė pašnekovas.

Tačiau, renkant žinias, pabrėžė jis, tenka būti labai apdairiam, nes skirtingi leidiniai pateikia įvairią informaciją, – pasikliauti galima tik kultūros paveldo leidiniais, kurių nėra gausu.

Be ginklų, palangiškis domisi ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios porceliano indais su kariniais vaizdais, pagamintais Belgijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Vokietijoje. „Savo akimis mačiau ir čiupinėjau nacių lyderio Hermano Geringo porcelianinį suvenyrą – zuikutį, pagamintą prieškariu „Alach“ gamykloje, kurią jis buvo nusipirkęs ir joje dirbo emigrantai. Jo kaina aukcione buvo per 3 tūkst. eurų“. Palangiškis tikino, jog jis prie daiktų nesąs prisirišęs – didžiąją dalį savo kolekcijos jau yra išpardavęs, o už ją įsigijęs prieškario laikų sodybą Laukžemėje, kur su šeima leidžia laisvalaikį.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas