Atsikračiusi antsvorio atrado naujas gyvenimo spalvas

Ši nuotrauka, kurioje ji įamžinta 40-ojo gimtadienio proga, buvo viena priežasčių, paskatinusių Airidą Bereišienę pažiūrėti į save iš šono ir ryžtis pokyčiams.

„Jau buvau bevirstanti į „bobutę“: atvažiuojame prie parduotuvės, o aš kartais net lipti iš mašinos nebenoriu – pasiliksiu joje pasėdėti ir palaukti, kol namiškiai apsiprekins. Arba, būdavo, rytą prašydavau sūnaus, kad pavedžiotų šunis, nes man sunku“, – išgyventą vangumo jausmą atsimena A. Bereišienė, kuri yra basendžių veislyno „Afrikata“ savininkė. Nors niekada dėl savo svorio nekompleksavo, tačiau šiandien moteris jaučiasi taip, tarsi būtų iš naujo įkvėpusi gyvenimo džiaugsmo – norisi kur nors eiti, dalyvauti, bendrauti su žmonėmis. Sėkmingai sulieknėjusi, A. Bereišienė ryžosi ir kitiems išvaizdos pokyčiams: pakeitė ne tik garderobą, bet ir šukuoseną, atliko akių operaciją, padėjusią atsikratyti akinių. Tad A. Bereišienė nesistebi, jei gatvėje jos nebeatpažįsta seni pažįstami. „Perprogramavo“ mąstymą Tie, kas tikisi sužinoti greitą ir stebuklus žadančią dietą, – iš A. Bereišienės jos neišgirs. „Netikiu greitais būdais sulieknėti, todėl tokio varianto net nesvarsčiau“, – sakė A. Bereišienė, patyrusi, kad pirmas žingsnis atsikratant antsvorio – pakeisti savo mąstymą. Pamačiusi nuotraukas iš savo 40 metų jubiliejaus šventės ir kritiškai įvertinusi savo išvaizdą, pastebėdama, kad užsakant rūbus internetu, kaskart reikia nurodyti vis didesnius dydžius ir tie atsiųstieji „maišai“ – jai kaip tik, vis dažniau jausdama, kaip nuo svorio kenčia sąnariai ir visas kūnas, A. Bereišienė pamažu suprato, kad ji toliau taip gyventi nebegali. Galvoti, ką deda į burną, ji pradėjo per šv. Velykas – tuomet ji svėrė daugiau kaip 100 kg. „Pradėjusi mesti svorį, pirmąsias dvi savaites nesisvėriau, o kai tai padariau – rodyklės parodė 98 kg. Dabar sveriu 65 kg ir tokį svorį noriu išlaikyti. Tad dabar sau leidžiu daugiau, bet – su saiku“, – sakė A. Bereišienė.

O taip Airida Bereišienė atrodo šiuo metu, atsikračiusi daugiau kaip 30 kg ir užvakar pasitikusi 41 gimtadienį.

Pakeitė įpročius

„Negaliu nevalgyti. Niekada nebadavau ir neskaičiavau kalorijų ar gramų – tai ne man. Tiesiog įsidėdavau sau mažesnę porciją, o pavalgiusi neidavau iš karto pakartoti, – kalbėjo A. Bereišienė. – Pirmiausiai atsisakiau nesveiko maisto – kebabų, picų ir pan. Taip pat – padažų, majonezo, margarino, sviesto – jų ir nepasigendu. Be to, turėjau įprotį visą laiką kažką kramsnoti, pavyzdžiui, žiūrėdama filmą ir pusę kilogramo sausainių suvalgydavau, pati nesusimąstydama, kodėl.“

Tad užkandžiavimą A. Bereišienė pakeitė vandens gurkšnojimu, taip patvirtindama, jog pasakymas, kad žmonės alkį dažnai painioja su troškuliu, iš tiesų yra teisingas. Iš valgiaraščio išbraukusi saldumynus, A. Bereišienė visgi visuomet rankinėje turėdavo juodojo šokolado plytelę, kurios saikingai paskanaudavo, jei apimdavo stiprus noras.

A. Bereišienė juokiasi tiesiog nepajėgusi atsisakyti duonos – tik vietoj baltos rinkdavosi juodą, nevalgė ji ir bulvių su mėsa – ragaudavo arba vieno, arba kito su daržovėmis. „Todėl būdavo labai malonu, jei kavinėje paprašius nedėti bulvių, atnešdavo dvigubai daugiau daržovių“, – sakė ji.

Kiek suvalgyta – tiek išjudėti

Tačiau dėl noro sulieknėti A. Bereišienė, galima sakyti, nepakeitė savo kulinarinių įpročių ir nepasinėrė į naujų receptų paiešką. Ji šeimai gamindavo tokius pat valgius, kaip ir seniau.

„Pusryčius pavalgydavau stiprius, nes žinojau, kad per dieną vis tiek juos „sudeginsiu“, taigi rinkdavausi kiaušinius, avižų košę ir pan. Pietums – koks nors patiekalas iš mėsos. Užkandžiams turėdavau vaisių, riešutų. Vakarienei gali būti naminis varškės sūris su medumi. Ir valgydavau tik iki 18–19 val.“, – vardijo A. Bereišienė.

A. Bereišienė laikydavosi principo – daugiau suvalgius, reikia daugiau ir judėti, tad ji stengdavosi per dieną nueiti ne mažiau kaip 10 tūkst. žingsnių. Tam ji išnaudojo pareigą pavedžioti savo šunis.

Meilė sau – ne maistas

Kai baigėsi vasara, pasiūliusi daug aktyvių užsiėmimų, o kūnas ilgėjosi fizinio krūvio, A.Bereišienę jos 18 metų sūnus Žygimantas nusivedė ir į sporto klubą. Moteris įsitikinusi: pradėjus lankyti sporto klubą, suaktyvėjo medžiagų apykaita ir prie permainų prisitaikęs organizmas buvo tarsi vėl pažadintas.

„Pirmą kartą svorį mečiau seniai – kai norėjau sulieknėti po gimdymo ir Žygimantas buvo visai mažas. Tuomet pridariau klaidų, kartais vos ne badmiriavau, – atsimena A. Bereišienė. – Todėl dabar žinojau, ką ir kaip turiu daryti. Visada sakydavau, kad reikia mylėti save tokį, koks esi, bet, žinote, nuolatinis ir betikslis kramsnojimas – tai nėra meilės sau įrodymas.“

• Rašyti komentarą (12)