Švenčių jaukumą kuria dzūko išlietos žvakės

Prieš metus Vydmantuose apsigyvenusio Juozo Kuklio nulietos ir turguje bei mugėse parduodamos natūralaus vaško žvakės tikriausiai puošia jau ne vieno kretingiškio namus.

„Kaip sako dzūkai, jeigu namuose turi tikro vaško žvakę, tai jau esi „bagotas“, – tokius žodžius išporino nuo Varėnos kilęs, Vilniuje gyvenęs, lygiai prieš metus į Vydmantus gyventi atsikraustęs tikrų tikriausias dzūkas Juozas Kuklys, pats tas žvakes liejantis, pats Kretingos turguje jomis prekiaujantis.

Maloniai kvepiantis užsiėmimas

Tiesą sakant, žvakių liejimas yra šalutinis Juozo „versliukas“, o pirmenybė seniai atiduota paslaptingam bičių pasauliui ir medaus kopinėjimui.

Į gyvenvietę arti pajūrio šį žmogų atviliojo meilė moteriai – rajone žinomai bitininkei, ekologinio ūkio sertifikatą turinčiai, 2013 metais Plungės rajone surengtoje Lietuvos bitininkų sąjungos šalies bičiulių šventėje „Bičių karalienės“ titulą pelniusiai Violetai Šedienei.

Kadangi Juozas taip pat yra bitininkas, į pajūrio kraštą jis „atsitarabanijo“ su visomis 80 savo turimų bičių šeimų, kurių dalį anksčiau laikė Vilniaus rajone, o dalį – po gimtosios Dzūkijos padange.

„Violeta turėjo 100, aš pridėjau savuosius, įsigijome dar, ir šią žiemą pas mus gražiai sau žiemoja iš viso jau 222 bičių šeimos“, – šypsojosi jis.

Anot pašnekovo, medunešis bitininkų šiais metais nedžiugino: pavasaris žadėjo daug, birželis buvo neblogas, na, o jau liepa – labai prasta ir sugadino viską: šviesiai geltono liepų medaus teprisukta vos vos.

Tačiau, anot Juozo, vis dėlto gerai, kad skonis skoniui nelygu, kad žmonės atpažįsta ir mėgsta įvairų kokybišką medų bei kitus sveikatą stiprinančius bičių produktus, ir kad turguose bei mugėse pirkėjų netrūksta.

Be medaus, bičių duonelės, bičių pikio, Juozas ir Violeta ant prekystalio visada turi ir kaip gintaras geltonų natūralaus vaško žvakių. Jas lieti, sakė, – ne darbas, o maloniai kvepiantis užsiėmimas.

Svarbiausia – turėti silikoninių formų, tikros medvilnės siūlų dagčiams įtaisyti ir kantrybės laukti, kol formoje žvakė atauš. Kai kurias formas Violeta turėjo iš anksčiau, kai kurias Juozas nusipirko, o kai kurias sukūrė pats.

Populiariausios – klasikinės, apeigoms skirtos bažnytinės, ornamentuotos medumi dvelkiančios žvakės arba mažieji angeliukai, kuriuos žmonės daugiausia perka dovanoms.

Liepsna – visoms progoms

Anot pašnekovo, jeigu žvakė plonesnė, kol atauš ir bus galima iš formos išimti, praeis valanda, o jei žvakė stora, gali tekti laukti ir 4 valandas.

„Su Violeta visada stebime, kokių formų žvakės žmonėms labiausiai patinka, tokias jas ir liejame. O patinka visokios – ir klasikinės, ir angeliukai, ir puoštos prakartėlėmis, ir proginės, apeiginės, bažnytinės, taip pat – su įvairiais ornamentais“, – dėstė J. Kuklys.

Natūralaus vaško žvakės – ne tik brangesnės negu įprastos, bet ir prabangesnės. Ypač jos perkamos prieš pat didžiąsias metų šventes, dažnai – ir kaip priedas prie dovanų.

Anot pašnekovo, žvakių liejimas – nuo seno žinomas amatas, o pati žvakė žmogų lydi, galima sakyti, visą gyvenimą: ji uždegama krikštijant kūdikį, jos liepsna gyvenimo kelią nuėjusįjį palydi ir į Amžinybę.

Žvakėms gaminti Violeta ir Juozas naudoja tik itin geros kokybės savo bityno vašką, kurio pakankamai daug atlieka po to, kai senieji koriai išlydomi ir pagaminamos, įrėminamos bei į avilius įdedamos naujos vaško plokštelės su įspaustu akelių raštu, kad bitės korį pasisiūtų greičiau.

Sunkiausia į žvakę būna įverti ir per patį vidurį įtempti, iš abiejų galų įtvirtinti medvilninę virvelę – dagtį, kuris būna parenkamas pagal kiekvienos žvakės storį.

Beje, storis lemia ir kaip žvakė degs.

„Pavyzdžiui, jeigu storą deginsi tol, kol ji išdegs, – bus gražu, o jei tik truputį padeginsi, užpūsi, po kurio laiko ir vėl uždegsi, – vaškas gali išsilydyti į šonus, teks juos apipjaustyti. O lauke uždegta žvakė visada degs ilgiau negu kambario temperatūroje“, – patarimais pasidalijo J. Kuklys.

• Rašyti komentarą (1)