Nepaliauja stebinti geros energijos užtaisu

Jubiliejinius, 35-uosius, gyvavimo metus švenčiantis Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus folkloro kolektyvas „Žemčiūga“ – gyvas laimės receptas: meile žemaitiškai dainai besidalinantys vydmantiškiai nestokoja nei entuziazmo, nei energijos.

Visada linksmai nusiteikusiam kolektyvui „Žemčiūga“ šventės ir festivaliai – atgaiva sielai. Nuotraukoje – 2014 m. Dainų šventėje.

Atrodytų, tik ką savo dainomis ir per 35 metus užfiksuotų fotografijų paroda su Vydmantų bendruomene „Žemčiūga“ dalijosi rudens šventėje, o šiuo metu jau repetuoja gruodžio 11 d. vyksiančios adventinės popietės programą.

„Liaudies daina turi savo kalendorių, kuriame viskas surikiuota: kada vainikus pinti, kada žvakes degti, o kada žydais eiti“, – kalbėjo nuo 1990-ųjų kolektyvui diriguojanti Vydmantų skyriaus vedėja Jolanta Japertienė.

Ir išties Vydmantų kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas be „Žemčiūgų“ – jokia šventė neapsieina be žemaitiškų šio kolektyvo dainų, šokių, o ir išvykę į kitus Lietuvos ar užsienio miestus garbingai neša žinią apie Vydmantus. Būtent saviveiklininkai kadaise ir Vydmantų kultūros namus nuo panaikinimo išgelbėjo – piestu stojo už juos ir savo išsikovojo.

„Kelionės, susitikimai su kitais kolektyvais ne tik praturtina. Kai tik kur atvažiuojame, visi žino, kad atvyko „gabalėlis“ Vydmantų, todėl jaučiame atsakomybę“, – tikino J. Japertienė, pridėdama, kad „Žemčiūga“ per tiek metų spėjo pabuvoti Rusijos sostinėje Maskvoje, Danijoje, Lenkijoje, ką jau bekalbėti apie kone savais tapusius sesės Latvijos miestus.

Jungia Palangą ir Kretingą

Prasidėjęs nuo šešių moterų, kurios, vadovaujamos Nijolės Rimkienės, su humoru bei šukomis sau pritardamos pradėjo dainuoti žemaitiškas dainas, kolektyvas šiandien vienija penkiolika žmonių: J. Japertienę, Reginą Kairienę, Stefaniją Petrulevičienę, Magdaleną Orentienę, Birutą Paulauskienę, Ireną Jonušienę, Nijolę Jurgutienę, Reginą Gumauskienę, Joną Gricių, Vaidą Ruginį, Virginijų Japertą, Rimantą Rimkų, Stanislovą Kairį, Benjaminą Paulauską ir Algimantą Zorkų.

„Žemčiūga“ dainuoja, šoka, pristato pasakojamąją tautosaką, groja armonika, basedla, tradicinėmis žemaitiškomis kanklėmis, būgnu, triūba, muzikuoja idiofoniniais instrumentais.

Visus 35 metus kolektyvo neapleidžia J. Japertienės mama B. Paulauskienė, beveik tris dešimtis „Žemčiūguose“ muzikuoja ir Kairių pora, o štai, vadovės žodžiais, balsingomis ir linksmomis M. Orentiene ir R. Gumauskiene „Žemčiūga“ pasipildė visai neseniai.

„Labai džiaugiuosi, kad turime ne tik vydmantiškių palaikymą, bet ir kaimynų – ne kiekvienas vydmantiškis dėl Vydmantų tiek stengiasi, kiek dėl mūsų padaro A. Zorkus, atvykstantis iš Kretingos, ar palangiškis J. Gricius“, – muzikuojančius kolektyvo vyrus gyrė J. Japertienė.

Išraižė visą Lietuvą

Antrąja Lietuvos nacionalinio kultūros centro kategorija besididžiuojančio kolektyvo prisiminimų kraitėje – daugybė festivalių bei švenčių.

„Be galo įdomu buvo dalyvauti Vilkaviškyje vykusiame projekte „Apsirėdysiu, apsitaisysiu...“, kur, vyrams grojant, moterys demonstravo spalvingus žemaitiškus kostiumus. Kartais pajuokaujame, kad sijonai anuomet būdavo tiek priraukti, kad jokiam vyrui įgnybti nepavykdavo“, – juokėsi J. Japertienė.

Keliskart vydmantiškiai pasirodė Apuolės archajinės muzikos ir karybos festivalyje, dalyvavo tarptautinėje gyvųjų amatų ir folkloro šventėje Mosėdyje, tarptautiniame festivalyje „Saulelė raudona“ Plungėje, visada mielai prisijungia prie Jurginių šventės Palangoje ar Kretingos „Pastauninko pintinio“.

„Durbėje prie pilies liekanų 750-osioms Durbės mūšio metinėms statytame aukure yra ir mūsų, vydmantiškių, akmuo. Kaskart ten nuvažiavę patikriname, ar tebėra“, – pasakojo ilgametė kolektyvo vadovė.

„Visada smagu ir Dainų šventėse Vilniuje. Jos gal ir išvargina, juk seniau tekdavo ir ant grindų gulėti, bet užtat linksma, užtat nesensti“, – tikino B. Paulauskienė.

Traukia nuotykiai

Su kelionėmis bei pasirodymais susijusios ir linksmos kolektyvo istorijos, kurių – nors vežimu vežk.

„Pamenu, vienoje Dainų šventėje po visų eisenų atguliau ir jaučiu – taip skauda kojas, kad negaliu tvertis. O salėje apačioje – vakaronė didžiausia. Et, galvoju, ar taip, ar taip skauda. Ir išėjau“, – prisiminė R. Kairienė.

„Aš jai sakiau: kiek čia gali dejuoti, geriau einam patoncavuoti, – draugei pritarė B. Paulauskienė. –Visą naktį prašokom, tada – tiesiai į traukinį ir namo.“

Be nuotykių nepraėjo ir kelionė į Daniją, Samsiu salą. Tuo metu kolektyvui laikinai vadovavo J. Japertienę pavadavusi jos sesuo Jūratė Piluckienė.

„Išvykome, o spintoje liko vieno muzikanto tautiniai rūbai. Reikia koncertuoti laive pakeliui į salą – nėra ką beapsirengti, – vieni per kitus pasakojo vydmantiškiai. – Iš vieno ėmėme marškinius, iš kito – švarką, raitojome rankoves, lenkėme kelnes ir atgrojome lyg niekur nieko prieš garbingus svečius.“

Bent porą kartų vydmantiškiai ir į televiziją buvo pakliuvę: traukė dainas Vytauto Šapranausko vestame „Puikiajame šou“, o viename baigiamųjų Dainų šventės koncertų ir tiesioginio eterio ragavo.

Veiklumu džiugina šeimynas

„Pasirodyti per televiziją – didelis prestižas ir dar didesnis stimulas“, – įsitikinusi N. Jurgutienė.

Jai pritarė ir kiti žemčiūgai, tikinantys, kad tiek vaikai, tiek anūkai džiaugiasi, kad jų močiutės ir bočiai nesėdi namuose, o dar ir į ekraną ar laikraštį pakliūva. Kai kurie ir į repeticijas vaikaičius atsiveda – šie kartu ir šokti, ir dainuoti, ir paukšteliais pačiulbėti nesibaido.

Anot vydmantiškių, „Žemčiūga“ jiems – ne tik proga išsikrapštyti iš namų, pasitempti, pasipuošti ar pabendrauti su bendraminčiais, bet ir energijos šaltinis.

„Energija atsiranda iš to, kad traukia daina, traukia kolektyvas ir noras pasirodyti ne tik Vydmantuose, bet ir kažkur toliau – labai malonu, kad mus kviečia, kad vertina“, – atviravo N. Jurgutienė.

„Matyt, todėl, kad niekur neina, neišvažiuoja, nedalyvauja, kai kurie žmonės visur ir ieško vien blogio. O aš džiaugiuosi ir esu laiminga visą laiką. Išvykos su kolektyvu man jau ir viešnages pas gimines pakeičia, – kalbėjo B. Paulauskienė. – Juk jei vyras visą amžių nebūtų triūbos pūtęs, o aš – chore dainavusi, gal ir mūsų mergaitės tokios muzikalios nebūtų užaugusios.“

Žmonai pritarė ir B. Paulauskas: „Kaip dabar prisimenu – dukra lovytėje guli, o aš viena koja ją linguoju ir triūbą pučiu. Palengva pradedu pūsti, paskui vis garsyn – miegodavo ir nieko nejusdavo.“

Sergsti dainos grožį

Neseniai į kolektyvą atėjusi R. Gumauskienė atviravo, kad „Duokim garo!“ iki šiol negali klausytis – iš karto blogos mintys apninka, o atėjus į kolektyvą viskas kitaip – ir gera, ir linksma.

„Matyt, grožis dainos pasijunta tuomet, kai pats joje dalyvauji“, – svarstė J. Japertienė, pridėdama, kad dainavimas – lyg meno terapija, lyg meditacija. Ne visos vienodai kolektyvui jos ir pasiduoda: vienos dainos iš karto prilimpa, kitos – taip ir nesuskamba.

„Atliekame folklorines dainas, jų naujų nesukursi, todėl visada klausiu kolektyvo žmonių, kokias dainas jie prisimena, kad būtų išsaugotas gyvasis ryšys. Esu ėjusi dainų rinkti ir iš kitų vydmantiškių“, – pasakojo J. Japertienė.

Patys žemčiūgiečiai taip pat skirtingas dainas mėgsta: R. Kairienei iš jaudulio plaukai šiaušiasi nuo karinių, istorinių dainų, o S. Petrulevičienei tinka linksmos, humoristinės.

„Jeigu matai, kad publika šypsosi, kad tau pritaria, o kokio romanso klausydami ir ašarą nubraukia – vadinasi, daina pasiekė savo tikslą, vadinasi, sugebėjome prisibelsti į širdis“, – įsitikinusi J. Japertienė. < p>

• Rašyti komentarą (0)