Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vaizdo įrašų grotuvai bei vaizdajuostės jau seniai užleido vietą naujoms technologijoms, kurios padeda mums įamžinti įsimintiniausias gyvenimo akimirkas. Kaip bebūtų, dažniausiai mes matome jau galutinį „produktą“, nė nesusimastydami, kiek laiko ir pastangų reikia sukurti trumpiausiam vaizdo klipui. Devyniolikmetis Artūras Macius beveik penkerius metus užsiima vaizdo klipų filmavimu, jų montavimu, o laisvalaikiu dar domisi ir fotografija. Jau šį rudenį į Vilnių studijuoti išvyksiantis kretingiškis sutiko papasakoti, ką reiškia matyti pasaulį pro vaizdo kameros lęšį.

Devyniolikmetis Artūras Macius sutinka, kad filmavimas bei montavimas yra neatsiejami, tačiau pripažįsta, jog pastarasis jam – nuobodžioji vaizdo klipų kūrimo dalis.

– Kiek laiko užsiimi fotografija, video klipų filmavimu, montavimu? Kaip atradai šį savo pomėgį?

– Šiuo pomėgiu užsiimu maždaug nuo 14 metų, tačiau svajonė gimė daug anksčiau, dar vaikystėje, kai filme pamačiau, kaip vaikinas su savo kamera filmuoja tiesiog viską, kas jį supa. Štai toks keistas personažas įstrigo man į atmintį ir ilgą laiką mane žavėjo. Kiek vėliau, pabaigus 4 klases, šeimoje atsirado pirmasis kompiuteris, ir nuo tada mano mėgstamiausia svetaine tapo „YouTube“, kur valandų valandas žiūrėdavau įvairius mėgėjiškus trumpametražius filmus ir panašius vaizdo klipus. Na, kadangi nuo pat mažumės buvau taupus žmogus, būdamas maždaug 14 metų savo santaupas sumąsčiau išleisti ne kokiems niekams, o įsigyti naudingesnį daiktą – video kamerą. Būtent nuo tada viskas ir prasidėjo.

– Ką dažniausiai filmuoji? Ar įamžini ypatingas progas, renginius? Kaip manai, ar galėtum tai vadinti savo darbu?

– Nemažai metų ieškau savęs, bet kol kas neradau. O bandžiau filmuoti beveik viską: pradėjau nuo mažyčių vaidybinių filmų, kuriuose vaidindavo draugai, o aš buvau tarsi operatorius ir režisierius viename. Filmuodavau renginius mokykloje, kurdavau video įvairiausiomis progomis. Kiek vėliau, įsigijus fotoaparatą, atsirado galimybė pateikti filmuotą medžiagą kokybiškiau, pradėjo dominti kinematografija. Giminių krikštynos ir vestuvės taip pat buvo puiki praktikos pradžia. Šiuo metu vis dar esu įstrigęs vestuvių filmavime, bet jaučiu, kad tai – vis dar ne mano kabliukas. Tikiu, jog yra sritis, kuri gali suteikti man visišką euforiją. Vienaip ar kitaip, aš jau teigiu, kad tai yra mano darbas.

– Su kokiais sunkumais susiduri filmuodamas ir montuodamas vaizdo klipus?

– Filmavimas ir montavimas man – kaip du priešingi dalykai, nors iš tiesų tai – kaip du obuoliai, augę ant vienos šakos, tačiau mano akimis žvelgiant, vienas jų yra supuvęs. Nuo filmavimo aš „kaifuoju“, man tai yra lyg atgaiva, bet montuodamas aš jaučiuosi tarsi kalėjime, iš kurio negaliu ištrūkti, nes jei jau prifilmavai, turi ir sumontuoti. Ir kokia kalba gali būti apie montavimą, sėdint priešais monitorių, kai už lango šviečia saulutė ir, rodos, net girdi, kaip ji šaukia: „Artūrai, ateik ir pasidžiauk manimi“, o kėdė, ant kurios sėdi, pasidaro nepatogiausia visoje planetoje. Na, o ką ten jau kalbėti apie feisbuką... Manau, čia ir yra mano silpnybė – susikaupimo stoka ir suvokimas, kad darbai patys nepasidarys.

– Kiek ilgiausiai esi užtrukęs prie vieno projekto, kokios jis buvo trukmės?

– Ilgiausiai užtrukau prie vieno vaizdo įrašo, kurio vis dar nepabaigiau. Sumanymas buvo toks: tas pačias vietas nufilmuoti įvairiais metų laikais, visiškai tuo pačiu kampu, žodžiu, kad viskas būtų idealiai taip pat, tik gamta turėtų savo įvairias nuotaikas, atspalvius. Rudens medžiagą aš jau turiu, bet kitų metų laikų vis dar trūksta. Sunku atrasti dieną, kuri atspindėtų konkretų metų laiką. Na, o jei ir pasitaiko tokia diena, – sunku rasti laiko išeiti ir pagaliau prisiversti tai padaryti. Tačiau neprarandu vilties, kad kažkada įgyvendinsiu šią savo idėją.

– Kuo tau patinka, žavi ši veikla?

Žavi dėl savo pobūdžio. Nes ji yra kūrybiška. Tu visada gali padaryti tai, ko nepadarė niekas kitas, gali sumąstyti tai, ko kitas galbūt nė nesumanytų padaryti. Šioje veikloje kūrybai nėra ribų, čia nuolat yra veiksmo. Asmeniškai aš negalėčiau dirbti darbo, kuriame nėra veiksmo, pavyzdžiui, sėdėti ofise ir visą dieną minkyti klaviatūrą. O filmuodamas tu judi, darai, kuri ir bendrauji. Galbūt todėl montavimas manęs ir nežavi taip, kaip filmavimas. Jis yra pasyvioji dalis, vedanti iki galutinio rezultato. Tačiau gi ne visada gyvenime viskas ir turi žavėti, kartais reikia – ir darai.

– Kokiomis programomis dirbi, kur viso to išmokai?

– Na, į šį klausimą negaliu atsakyti itin plačiai. Aš dirbu su „Adobe Premiere“ programa, o visko išmokau tiesiog internete, jei tiksliau – tame pačiame „YouTube“, kuris ir buvo viena mano susižavėjimo filmavimu priežasčių. Trumpiau tariant, visko išmokau pats, kadangi ir nėra kam čia mokyti.

– Ar planuoji savo ateitį sieti su šiuo pomėgiu?

– Šiais metais pagaliau baigiau mokyklą, kuri taip pat stokojo veiksmo ir kurioje buvau priverstas mokytis viską, vietoj to, kad galėčiau mokytis tai, kas man iš tiesų patinka ir iš ko planuoju užsidirbti pragyvenimui. Mokykloje mokaisi daug įvairių dalykų, neatsižvelgiant į tai, bus jie tau reikalingi ar ne, taip švaistydamas savo brangų laiką. Tačiau pagaliau atėjo laikas, kai galėsiu artimiausius metus išnaudoti naudingai ir produktyviai. Rudenį važiuosiu į sostinę studijuoti audiovizualinės kūrybos, o tai reiškia, jog man atsivėrė nauji vartai. Tikiuosi, kad pavyks susieti savo ateitį su savo pomėgiais. Ne veltui Konfucijus sakė: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“

Guoda SKRIPKAUSKAITĖ

„P. n." akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas