|
|
|
Mėlyniauti – gyvenimo būdas
Senosios Įpilties apylinkėse esančiuose Margininkų, Benaičių, Lendimų, Šilinės miškuose pastarąsias savaites mėlyniautojų knibždėte knibžda. Be miškų ir mėlynių vietiniai žmonės savęs neįsivaizduoja – tradicijos tęsiasi dešimtmečiais. Tėvų nuo mažens pripratinti, uogas skina ir jų vaikai, ir anūkai.
Į mišką – kaip į darbą Lendimų kaimo ūkininkas Raimondas Želvys juokavo, kad vietinius uogautojus lengva atpažinti – jie bus sutūpę gerai pažįstamo miško tankmėje, o štai atvykėliai miesčionys šmėžuos daugiau pakraščiuose, arti kelio, mat bijos pasiklysti. „Mes augome tose vietovėse, tad ir visi miškai skersai išilgai išvaikščoti“, – vaikystės prisiminimais pasidalijo seserys Ilona ir Rosita Sendrevičienės. Šeima buvo daugiavaikė. Kaip ir visos mergaitės, Ilona su Rosita sakė norėjusios gražesnių drabužių, batų, reikėjo mokyklinių reikmenų. „Iš pradžių uogauti vesdavosi tėvai, kai ūgtelėjome, – ėjome ir vienos. Autobusais nutarškėdavome iki Kretingos, turguje savo surinktas mėlynes parduodavome ir jau būdavo už ką norimą daiktą nusipirkti“, – pasakojo jos. Šiemet mėlynių sezonas prasidėjo gana anksti – pirmosios sumėlynavo tuoj po Joninių. Anot pašnekovių, šioms uogoms patinka šiluma ir saikinga drėgmė. Geriausiai auga šiluose, kur plėtojasi pušynai arba pušynai kartu su eglynais. Saldesnės būna tos, kurios aptinkamos sausesnėse vietose. Ilona su Rosita, o taip pat jų draugės Galina Želvienė ir Lina Alonderienė sakė į miškus iš ryto 9 val. išeinančios kaip į darbą. Kol nebus pilni kibirai, nė vienos uogos miške uogautojai nesuvalgo. R. Želvys juokavo – esą baimė, kad kartą paragavus, nebegalėsi sustot, ką tada namo beparsineši? Mėlyningais metais spėriai dirbant, iki pietų vienas žmogus gali pririnkti ir 10 litrų uogų. Tačiau į turgų važiuoti būtinybės jau nebėra – nuolatiniai pirkėjai uogautojus patys susiranda, atvažiuoja į kiemą. Nuo krūmelio uogas moterys, pasišnekučiuodamos tarpusavyje, renka itin kruopščiai, po vieną. Jos pasakojo pastebėjusios, kad turguose kartais prekiaujama specialiomis mėlynėms skinti padarytomis šukomis – kad būtų greičiau ir švariau. „Pasibaisėjome, mes niekada to nedarytume, nes tokiais „grėbliais“ braukiant per krūmą tik žalojami uogienojai, nuskinami krūmo lapeliai bei pumpurai, be to, prikrenta ir žalių, neišsirpusių mėlynių, o tokias valgyti net nesveika. Išdraskytoje vietoje kitąmet derliaus nesulauksi“, – sakė jos. Pašnekovės šiuos metus vadino itin mėlyningais, mat palankios oro sąlygos, nebuvo šalnų. Dėl didelės pasiūlos už litrą šių, ypač naudingų sveikatai, uogų teprašo trijų eurų, kai už tiek pat pirmųjų lietuviškų braškių apsukruoliai sugebėjo gauti kone trigubai. Anot kalbintų uogautojų, įprastai per sezoną iš mėlynių galima užsidirbti apie 300 Eur. Užpernai ir pernai derlius buvęs kur kas skurdesnis, todėl ir pajamų buvę mažiau. Mėlynes galima rinkti iki pat rudens, tada ir šiųmetinė nauda dar paaiškės. Pagarbins penktąjį kartą Senoji Įpiltis ir už rajono ribų garsėja tradicine savo švente „Prisirpo mėlynės“. Tad neatsitiktinai kasmet vasaros įkarštyje vieną dieną visi keliai ne tik iš aplinkinių kaimų, iš Kretingos miesto, bet ir iš Palangos, Šventosios, Klaipėdos veda į tautodailininko Edvardo Stalmoko vadovavimo Darbėnų seniūnijai metu įrengtą poilsiavietę, kur netrūksta linksmybių, vietinių ir iš svetur pasikviestų saviveiklininkų siautulio, ir, žinoma, – prekystalių su išguldytais vietinių šeimininkių sulietais varškės sūriais, šviežiu medumi, naminiais sausainiais, duona bei putliais pyragais. Bet ir pačios gardžiausios gėrybės nenustelbia ką tik suneštų, mišku kvepiančių mėlynių, nes juk daugelis dėl šių uogų į Senąją Įpiltį ir suvažiuoja. Liepos 16-ąją įvyksianti šventė bus jau penktoji. Pasak kaimo bendruomenės pirmininkės Birutės Stalmokienės, už šventės idėją gyventojai ir šiandien yra dėkingi Senosios Įpilties kultūros centro vedėjai Danutei Bružienei. „Vieni Lietuvoje garbina vyšnią, kiti – bulvę. Reikia juk ir mėlynei duoklę atiduoti, juolab kad pati, kai tik laiko turiu, taip pat pauogauti mėgstu. Rankos taip įgudo, jog abiem iškart uogas skabyti moku“, – juokėsi ši. Danutės žodžiais, tose apylinkėse neuogauja tik arba labai mažas, arba labai senas žmogus. Prieš kokį dešimtmetį savo žmoną Oną bei kitas kaimo moteris į arklio traukiamą vežimą susisodinęs miškan nudangindavo, o po pusdienio jau su pilnais kibirais pardangindavo dabar jau garbaus amžiaus sulaukęs Robertas Raišuotis, į atokesnius miškus kai kurie gyventojai šiandien numina dviračiais, kai kurie patraukia pėsčiomis. Norėdami vieną–kitą eurą užsidirbti, vietiniai mėlynes dažniausiai parduoda, bet ir patys jų sočiai atsivalgo, žiemai indeliuose užsišaldo, trina su cukrumi, verda uogienes. „Mano šeimai pati skaniausia – mėlynių, sumaišytų su braškėmis, uogienė“, – savuoju receptu pasidalino Mėlynių šventės iniciatorė.
|
|
