|
|
|
Vienkiemyje trys broliai piešia, groja, mezga, drožia ir rašo pasakas
Trys broliai Kėdžiai – 15-metis Aivaras, 13-metis Nedas ir 6-metis Edvinas – neturi kompiuterio, tačiau nenuobodžiauja. Kompiuterio įprastai suryjamą laiką broliai leidžia kurdami: Aivaras drožia medžio skulptūras bei kaukes, dalyvauja olimpiadose ir parodose. Drožinėjant jam talkina mažasis Edvinas, kuris jau ir pats išdrožė pirmąsias kaukes. Vyresnieji broliai rašo pasakas, o Nedas jas apipavidalina mezginių technika sukurtais paveikslais.
Sodyba – tarytum menininkų dirbtuvės Gyvybingos ir kūrybingos berniukų močiutės Veronikos Sendrauskaitės namai atokiame vienkiemyje Jakštaičių kaime primena tikras menininkų dirbtuves, kuriose tarpusavyje dera ir „šarminga“ netvarka, ir itin kruopščiai sudėlioti bei sukabinti darbai. Kieme – apstu medžio drožinių, šmaikščių dekoracijų, kambariuose – paveikslai, kaukės, medžio skulptūros. Pasak sodybos šeimininkės, įkvėpti Orvidų akmens muziejaus dvasios, su berniukais jie ketiną įkurti medžio muziejų. Iš Klaipėdos atsikraustę berniukai pas močiutę gyvena jau kelintus metus. Jie mokosi Salantų gimnazijoje. 56-erių berniukų močiutė Veronika yra menininkė: ji įgijo metalo apdirbimo specialybę Telšių taikomosios dailės technikume. Moteris pasakojo, jog jai yra tekę tapyti freskas Ispanijoje. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad 20 metų ji dirbo greitosios pagalbos automobilio vairuotoja. Senoje savo įtėvių sodyboje, kur išliko senoji Jakštaičių kaimo mokykla, ji įsikūrė prieš 13 metų. Veroniką galėtum vadinti žmogumi–orkestru: kokį darbą paima į rankas, tokį padaro, ir to paties moko savo anūkus. Tačiau moteris tik prieš penkerius metus paėmė į rankas kaltą ir pradėjo drožinėti. Šiuo pomėgiu prieš dvejus metus uždegė ir vyriausiąjį anūką Aivarą. „Būdavo, mano draugas Kazys iš nuosavo miško parveža medžių malkoms. Kiekvienas jų toks įdomus, savaip nuaugęs ir išsikraipęs. Pradėjau atsirinkinėti rąstus, malkoms ne kažkiek jų ir belieka. Ką drožinėti, pasako pats medis“, - pasakojo ekspresyvioji Veronika. Pradėjo drožinėti iš pavydo „Močiutė su savo drožiniais - vis į parodas ir į parodas. Sakiau jai: kaip tau gerai – pakeliauji, pamatai. O ji man – imk ir tu pagalį, drožk. Tikrai – ėmiau ir išdrožiau. Pirmasis darbas – kažkokio diedo galva, - apie užgimusį nepiktą pavydą močiutei pasakojo žodžio kišenėje neieškantis Aivaras. - Močiutė man už tuos darbus kritikos juodai užvarydavo. Galvojau, nusispjausiu ant tos drožybos. Bet dabar jau suprantu, kad ji buvo teisi: drožiu ir tobulėju“. Vaikinas atviravo, kad dėl drožybos dabar yra „paplaukęs“: iš mokyklos grįžęs paruošia pamokas, ir su kaltu įkrinta į medį. Taip iki 2 val. nakties, o 6 –tą ryto jau keliasi į mokyklą. „Kaip koks psichas nebeatsitraukiu nuo kūrinio. Iš močiutės juokiuosi: kai ji drožia, iš malonumo ir vaiposi, ir liežuvis krenta iš burnos. Ji pastebi, kad aš jau taip pat, kaip ir ji, įsijaučiu į mėgstamą darbą“, - tikino vaikinas. Dabar Veronika su Aivaru jau yra partneriai: abu aptaria, kokio darbo imsis, kokiose parodose dalyvaus. Pernai ir šiemet dalyvavo Plateliuose rengiamose Užgavėnių „lyčynų“ konkursuose. Pernai Aivaras aplenkė močiutę – užėmė I vietą, o šiemet laimėjo III-ąją. Aivaras jau pristatė dokumentus liaudies meistro vardui įgyti. Vaikinas yra dėkingas ir Salantų gimnazijos technologijų mokytojui, tautodailininkui Aloyzui Pociui. „Močiutė sakydavo: eik pas mokytoją ir „špijonyk“, kaip tekina staklėmis, ką drožinėja. Dabar mokytojas mane pasigavo ir nebepaleidžia: „tampo“ po visas olimpiadas, muges, parodas, mano darbai pabuvojo ir Seime. Tik man neišeina liaudiškos kaukės, kaip senųjų meistrų, o labiau modernizuotos, šiuolaikiškesnės“, - sakė Aivaras. Neseniai vykusioje Kretingos miesto šventėje Aivaras drožė kaukę, o žiūrovų prisirinko tiek, kad alsią vasaros dieną vaikinui sudarė pavėsį. Mugėje dvi jau drožti pramokusio šešiamečio Aivaro brolio Edvino kaukes nupirko Seimo narys Virginijus Domarkas. Apsigyveno Anderseno dvasia Prisiskaitę H.K.Anderseno pasakų ir supami itin gražios gamtos – aplink gelstančias varpas nokinantys laukai, margaspalvėmis gėlėmis nusagstytos pievos, upelis – vyresnieji broliai ėmė kurti pasakas. Visos jos – tarytum dienoraštis, kuriame atsispindi šeimos kaimiškoji buitis. Jų herojai – tie patys namų ūkio gyvuliai – kumelė Lakštutė, šunys Grafas, Čekis (Čekuolis) ir Lordas bei kalytė Džesika (Flečer), ožys Milordas ir ožka Barborytė; miškų ir laukų gyvūnai - gandras, uodas, lapė, ežys, kirmėlė ir pan. „Esu gimęs tą pačią dieną – balandžio 2-ąją – kaip ir Andersenas. Gal jo dvasia perėjo į mane, kad jis mane taip „veža“, - samprotavo Aivaras. Aivaro sukurtas pasakas Nedas itin įdomiai apipavidalina kaip knygutę. Nedas mezga vąšeliu įvairiaspalves virveles. Po to jas išraito paversdamas piešiniais, - taip gimsta paveikslai bei pasakų knygų viršeliai. Nedas lanko Salantų meno mokyklą: groja pianinu, dainuoja solo partijas bei mokyklos chore. Abu vyresnieji Kėdžiai moka dirbti visus ūkio darbus: „Ir į mišką važiuojame, ir šieną pjauname, grėbiame, ir ožką melžiame. Kartais ir su ožiu persimetu: per „morčių“ jį ir sutramdyti reikia, kad nepuldinėtų ant namiškių, - tvirtino Aivaras. – Moku ir valgį gaminti“. O Veronika patikino, kad Aivaras iškepa labai skanius keksus. Vaikinai patikino, jog gyventi kaime jiems labai patinka: „Čia – tiek erdvės ir laisvės. Močiutė yra mūsų „variklis“: ji visąlaik kažką įdomaus sugalvoja ir mus tuo uždega. Ji pati vairuoja džipą, kartais ir mums „nuskyla“ pasivažinėti kaimo keliuku. Apie gyvenimą daugiabutyje, kokiame esu gimęs ir augęs, nebenoriu nė pagalvoti, - užsidegęs pasakojo Aivaras, patikindamas, jog pinigus taupo kompiuteriui, kurį sykiu su močiute netrukus ketina įsigyti. – Neketinu prie jo sėdėti nuolatos, ar iškeisti į jį drožybą. Kompiuteris praplečia žinių ir draugų ratą“.
|
|
