Senolė Berta į bažnyčią niekad nevyksta be skrybėlaitės

Berta Atienė yra tarytum gyva nykstančio Kėkštų kaimo istorija: gyvenusi ant dviejų valstybių ribos, ji gerai atgamina vokiečių – lietuvių ir sovietmečio tarpuvaldžių istorijos įvykius, detales. Ne vienam ji pagelbėjo atgaunant žemę - tėvų ir senelių palikimą.

Šiandien Berta Atienė, paprasta Klaipėdos krašto moteris, yra lyg gyva kaimo istorija, tikra savo kaimo inteligentė. Ji ligi šiol pasižymi puikia atmintimi ir galėtų valandų valandas pasakoti istorijas, atkurdama smulkiausias detales, tikslias datas. Tik vokiškas jos šeimos užsispyrimas lėmė, kad sovietmečiu, kai vyko melioracija, jų sodybos nesunaikino. Dabar Bertos Atienės ir dar jos senelių įkurtai sodybai – per 200 metų.

Berta pasakojo girdėjusi savo motiną Urtę pasakojant, jog jai atitekėjus į Kėkštus, sodybos pastatai jau buvę seni, stogai dengti šiaudais. Bertos tėvas Johanas buvęs kalvis, motina triūsė namie. Berta nebuvo vienintelis vaikas šeimoje: ji dar turėjo brolį ir seserį, kurie mirė paauglystėje nuo skarlatinos.

Tėvai leido dukterį į greta esančio kaimo – Valėnų - pradžios mokyklą, kur vaikai mokėsi vokiškai ir lietuviškai. Baigė 5 skyrius. Ligi šiol Berta puikiai skaito abiem kalbomis, o meldžiasi iš vokiškų maldaknygių. Viena jos mėgstamiausių - itin sena, gotiškomis raidėmis spausdinta maldaknygė, išleista 1894 m. Smulkiu šriftu spausdintą maldaknygę Berta skaito sklandžiai ir išraiškingai, tarytum visą mokėtų atmintinai. Senolė ligi šiol dar susirašinėja su draugėmis, prieš savaitę parašė laišką draugei į Palangą.

Per Antrąjį pasaulinį karą Berta vos kelis mėnesius mėgavosi savo sukurtos šeimos laime. 1939 m. prasidėjus karui, ji ištekėjo už vietinio vaikino – Jono Ato (Johano Atts) iš gretimo Bruzdeilyno kaimo. Spalį Joną vokiečiai paėmė į karą: jis buvo paskirtas į statybinį dalinį –Šiauliuose statė aerodromą. Lapkritį, gavęs keletą dienų atostogų, grįžo į Kėkštus. Jonas ir Berta susituokė Kretingalės bažnyčioje. Čia ji, beje, buvo ir krikštyta.

„Dar keletą sekmadienių Johanas „zuikiais“ pabėgdavo ir aplankydavo mane. Po to jis dingo. Nieko apie jį nežinojau, kol gavau pranešimą, kad žuvo Leningrade. Buvo paimtas į nelaisvę. Ten ir palaidotas bendrame kape. Jo numeris – 7700“, - apie skaudžiai trumpą šeimyninę laimę pasakojo moteris.

Rūta ir Gintaras Kaulickiai globoja senolę Bertą ir rūpinasi išsaugoti jos senelių sodybos autentiškumą.

Karo metais Berta su tėvais net dukart buvo varomi iš namų. Paskutinįsyk karo pabaigoje atsitraukdami vokiečiai evakuavo gyventojus. Tačiau priartėjus fronto linijai, rusai pradėjo bombarduoti, ir Bertos tėvų vežimas buvo atkirstas nuo kitų bėglių. Kai šeima po kiek laiko sugrįžo į namus, juose buvo įrengta vokiečių belaisvių stovykla.

„Johanas buvo parūpinęs medienos namui statyti. Viskas buvo sukūrenta. Belaisviai dirbo kalvėje ir ūkyje. Po karo toks buvęs belaisvis Petersonas dar buvo atvykęs į mano namus“, - atminė senolė.

Berta turėjo draugą – kaimyną Joną Jaudžemį. Jo šeimą po karo ištrėmė į Sibirą: motina su tėvu pakeliui mirė, o brolis liko Rusijoj. „Kai Jonas grįžo iš Sibiro, nebuvo kur jam glaustis. Priėmėm jį, taip ir liko pas mus. Kartu pragyvenom 30 metų. Abu dirbom kolūky“, - pasakojo B.Atienė.

Jono giminaičiai – Rūta ir Gintaras Kaulickiai – dabar globoja senolę. Jie taip pat – senieji Klaipėdos krašto gyventojai. Todėl tarpusavyje su Berta jie šneka „mėmelenderių“ šneka: pusiau žemaitiškai, pusiau vokiškai.

„Kalbos šiame krašte susimaišė kaip mėsmalėj. Kažkoks hibridas, - tvirtino G.Kaulickis. – Po karo Bertai nebuvo lengva - svetima ji buvo Didžiojoje Lietuvoje: nei tikra lietuvė, nei tikra vokietė.

Jos sodyboje iki šiol tvyro vokiška tvarka, švara, tik tam kraštui būdingas architektūros savitumas, tarkim, ūkinių pastatų sienos – raudonų plytų, drėbtos vietiniu moliu.

Berta, kaip ir kitos „mėmelenderės“, į bažnyčią vykdavo ne ryšėdamos skarele, o pasipuošusi skrybėlaite ar kepuraite. „Ir dabar, kai vežamės Bertą į Kretingalės bažnyčią, kuri jai brangi nuo gimimo, iš spintos ji būtinai išsitraukia skrybėlaitę“, - išlikusiu inteligentišku senolės įpročiu pasidžiaugė globėja Rūta.

Kaskart sugrįžęs į gimtąjį Kėkštų kaimą, Bertą aplanko kunigas misionierius Hermanas Šulcas. Mat, Berta ir jo motina Elzė buvo draugės. Ji buvo liudininke, kunigui susigrąžinant senelių palikimą – aplinkines žemes.

Pasak globėjų, tik dėl puikios B.Atienės atminties - ji atsiminė, kas kiek turėjo žemės, kur ėjo ribos, atgamino tikslias datas – nemažai daliai Kėkštų ir aplinkinių kaimų žmonių buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą turtą.

• Rašyti komentarą (2)