Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie Velykų Prisikėlimą Kretingai savo skambėjimu praneš vienas iš trijų katalikų bažnyčios bokšto varpų, sveriančių vieną, pusantros ir dvi tonas. Šiuos varpus prieš ketvirtį amžiaus Kadagynės kaime nuliedino savamoksliai meistrai, vadovaujami tuometinio Kretingos katalikų parapijos klebono Bronislovo Burneikio.

Dešiniąja klebono ranka ir viršiausiuoju varpų „fabriko“ žmogumi buvęs varpų liejikas, dabar 62-jų kretingiškis Povilas Šoblinskas. Kartu su anapilin jau iškeliavusiu Juozu Butkumi per 10 metų jiedu išliejo keliasdešimt varpų ne vien Kretingos, bet ir kitoms Lietuvos bažnyčioms.

Liejant varpus Kadagynės „fabrike“ klebonas B.Burneikis vadovauti darbams paskyrė kretingiškį Povilą Šoblinską. P.Šoblinkui (nuotr.) teko lieti varpus ne vien Kretingos, bet ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bei kitoms Lietuvos bažnyčioms.
Vienintelis varpų „fabrikas“

Pasak P.Šoblinsko, Kretingos bažnyčios remonto, bokšto statybos ir varpų liejimo darbai prasidėjo 1981-1982 metais, kai klebonauti ėmėsi buvęs Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas B.Burneikis. Monsinjoras ketverius metus buvo nuteistas kalėti už sumanymą Klaipėdoje statyti bažnyčią.

Pradėjęs klebonauti Kretingoje, B.Burneikis subūrė 15-20 darbininkų komandą, kuriai vadovauti paskyrė jau amžinybėn išėjusį darbų vykdytoją Antaną Stonį. „Gerai pažinojau A.Stonį. Jis ir pakvietė mane atstatyti bažnyčią. Tuomet dirbau gaisrinėje, ir dienomis turėdavau daug laisvo laiko“, - kaip atėjo į brigadą, prisiminė pašnekovas.

Prie Darbėnų esančiame Kadagynės kaime, senoje pamiškės daržinėje, vyrai susimūrijo krosnį. Kad atlaikytų karštį, šamotinių plytų krosnies sienų storis siekė metrą.

„Klebonas prieš tai jau buvo išstudijavęs nemažai literatūros ir įgijęs konkrečių praktinių žinių, kaip lieti varpus, - pasakojo P.Šoblinskas. – Sėdėdamas kalėjime, B.Burneikis pamėgo žaisti šachmatais. Per šachmatus jis įgijo draugų kitose šalyse: su jais žaisdavo susirašinėdamas, dalyvavo Europos šachmatų čempionate. Kai atsirado galimybčė paviešėti pas vieną iš šachmatininkų, į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką B.Burneikis išvyko turėdamas aiškų tikslą: pabuvoti Apoldos varpų liejykloje. Čia jis ir “perkando” varpų liejimo paslaptis. Parsivežęs brėžinius, ėmė dairytis, kur įkurti savo fabriką. Tuometinis Darbėnų kolūkio pirmininkas Albinas Šimkus pritarė klebono sumanymui, ir varpų liejykla atsirado jo prižiūrimose valdose“.

Varpų liejimo meistrais klebonas paskyrė P.Šoblinską ir J.Butkų. Jiems yra talkinęs ir kretingiškis Algis Karčiauskas. Pirmus tris varpus vyrai išliedino Kretingos bažnyčiai, vėliau tris – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai bei kitoms Lietuvos bažnyčioms. Pirmasis klaipėdiškiams nuliedintas varpas, svėręs 3 tonas ir meistrų pavadintas Marijos Taikos Karalienės vardu, buvo sunkiausias iš visų per dešimtmetį Kadagynės „fabrike“ nulietų varpų. Klaipėdos bažnyčiai nuliedinti irgi trys varpai: antrasis svėrė 2 t, trečiasis – 1,5 t.

Pas kleboną B.Burneikį atvykdavo užsakyti varpų net iš Baltarusijos ir Estijos. „Klebonas juokaudavo, jog Kadagynėje turime vienintelį varpų fabriką visoje Sovietų sąjungoje“, – prisiminė P.Šoblinskas.

Prie ką tik išliedintų Kretingos bažnyčios varpų, tarytum savo užaugintų kūdikių: klebonas Bronislovas Burneikis (kairėje) bei darbų vykdytojas Antanas Stonys.

Metalą sunešė kretingiškiai

„Iš pradžių liejome po vieną varpą. Paskui įsigudrinome – po du, - pasakojo P.Šoblinskas. – Varpų liejimo technologija – tai ilga pasaka. Varpas buvo liejamas duobėje. Metalas į ją tekėjo iš aukščiau stovinčios krosnies. Bėgantis metalas blizgėdavo tarytum auksas. Varpo forma buvo padaroma iš molio, į kurią įspraudžiama kita, Klaipėdos menininkų iš parafino pagaminta forma su ornamentais, herbais ir kitokiais įspaudais. Iš smėlio varpą atkasdavome tik po 5-6 dienų, kai metalas visiškai sukietėdavo. Sudaužydavome molio formas ir ištraukdavome rankomis pačių pasigamintais keltuvais. Varpus išsiveždavo kranais“.

P.Šoblinsko žodžiais, metalą – žalvarį, bronzą, varį - meistrai susverdavo atskirai, ir į varpą jų lydydavo pagal atitinkamus procentus. Metalą sunešdavo patys žmonės. „Ko tik nebuvo: žvakidžių, skambalų, virdulių, dubenų. Varpai išlydyti iš kretingiškių aukų. Tik alavą teko pirkti“, - tvirtino vyriškis.

Metalo buvo dedama 300-400 kg daugiau, negu svėrė išlietas varpas. Lydant likdavo šlako, o metalo likutis subėgdavo ant smėlio.

Vienam varpui išlieti meistrai sudegindavo po 20 kub.m išdžiovintos pušinės medienos. Varpai „nepakęsdavo“ jokios drėgmės. „Yra buvę, kad nuo drėgnos formos metalas fontanais purškė į viršų. Teko iš daržinės bėgti lauk, kad nenuplikytų veidų ir rankų”, - prisiminė pašnekovas.

Anot meistro, juos bandė pervilioti ir „mafiozai“ iš Panevėžio: norėjo pas save pasistatyti liejyklą. Vykdytojas A.Stonys tada bendradarbiauti atsisakęs ir jokių brėžinių jiems neperleidęs.

Klebonui skambėjo pačių nuliedinti varpai

Klebonas B.Burneikis, P.Šoblinsko žodžiais, norėjo nuliedinti patį didžiausią – 6 tonas sveriantį – varpą ir įkeldinti į savo ilgus metus puoselėjamą kūdikį – Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Tačiau šio sumanymo, kaip ir užmačių pastatyti modernišką varpų liejyklą prie Klaipėdos viaduko, jis nebespėjo įvykdyti. B.Burneikis mirė 1991 m., eidamas 68-uosius gyvenimo metus.

Pabaigęs dešimtmetį trukusius darbus Kretingos bažnyčioje – suremontavęs vidų, atstatęs bokštą, sumūrijęs tvorą ir takus – B.Burneikis tuo mūsų parapijoje savo misiją lyg ir baigė, palikdamas gilų įspaudą ne tik bažnyčios gyvenime, bet ir miesto istorijoje. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis vėl grįžo į Klaipėdą. „Kai mirė B.Burneikis, jam skambinome pačių nulietais varpais. Išėjo didis žmogus, o kartu su juo - ištisa bažnyčios epocha. Sykiu su klebonu ir jam vadovaujant, dirbome dešimtį metų“.

Nuotraukoje užfiksuota, kaip į varpinę keliamas didžiausias bažnyčios varpas, svėręs dvi tonas. Netrukus visi trys Kretingos bažnyčios varpai taps tik istorine vertybe: juos pakeis elektroniniai varpai.

B.Burneikis iki kunigų seminarijos buvo baigęs inžinerijos mokslus, todėl, pašnekovo žodžiais, buvo aukštos kvalifikacijos statybos darbų vadovas ir geras vadovas žmogiškąja prasme.“Be reikalo mūsų negainiojo, bet ir dyki nesėdėjom. Parūkykit, sakydavo, ir vėl kimbam į darbus. Buvo humoristas, kiekvienai situacijai bematant pritaikydavo tinkamą anekdotą. Tačiau labai nemėgo pijokų. Sykį atrado per pietus geriančius vyrus: sudaužė visus jų butelius - ne tik šnapso, bet ir kefyro“, - šiltai kleboną prisiminė P.Šoblinskas.

Meistras tvirtino, jog klebono optimizmas bei energija užkrėsdavo ir statybininkus, ir parapijiečius: „Pinigų mums kažkiek neįversdavo, bet stengėmės dirbti sąžiningai – ne valdiškai ir taupant medžiagas. Jis mokėjo uždegti ir tikinčiuosius. Pamenu, kaip per vieną velykinį pamokslą jis ragino žmones prisidėti prie bažnyčios remonto. Sakė – juk kiekvienas galėtume išdažyti bent po vieną kvadratinį metrą bažnyčios. Bet kaipgi būtų, juk trintumėmės užpakaliais – tik trukdytume dirbti. Tad gal geriau būtų paaukoti dažams ir nusamdyti gerus meistrus. Ir žmonės dosniai aukodavo“.

Anot pašnekovo, žmonėms, kurie tuo metu dirbo ar savo aukomis prisidėjo prie bažnyčios atstatymo, šiandien yra sunku suprasti, kad bažnyčia restauruojama pagal mokslininkų ir specialistų nurodymus. „Kažin, ar dėl visko teisūs tie restauratoriai. Buvome atgabenę iš miškų 70 kub. m medienos. Pjovėme ąžuolo rąstus, dirbinome suolus, dalis jų šiandien kažkur iškeliavę. Iškalėme sienas mediena, kad, klebono žodžiais, žmonėms nešaltų nugaros. Argi viskas, ką buvome padarę klebono B.Burneikio laikais, nebetiko šiai dienai“, - su neslepiama nuoskauda samprotavo Kretingos bažnyčios statytojas P.Šoblinskas. Senuosius varpus pakeis elektroniniai

Ketvirtį amžiaus atlaikę bažnyčios stogas ir bokštas palaipsniui restauruojami. Darbai vyksta jau trejus metus.

Pasak katalikų parapijos pirmininko Antano Lukausko, valstybė skiria tik mažąją dalį pinigų. Savieji Dievo namai labiausiai turi rūpėti patiems tikintiesiems. Bažnyčios bokštui restauruoti – išmušti senąjį nutrupėjusį tinką, padengti gruntą, pertinkuoti ir perdažyti bei sutvirtinti apžvalgos aikštelę, apšviesti kryžių - dar yra reikalinga apie 280 tūkst. Lt. Valstybė šiems darbams šiemet teskyrė 70 tūkst. Lt. Todėl piniginės paramos tikimasi iš kretingiškių tikinčiųjų.

A.Lukausko žodžiais, dar yra reikalinga bokšte sumontuoti keturis laikrodžius. Šie darbai papildomai kainuotų dar 70-80 tūkst. Lt.

„Kad ir kokius sentimentus kretingiškiai bejaustų klebono B.Burneikio nuliedintiems varpams, tačiau jie taps bažnytine vertybe. Senieji varpai yra įskilę: svambalas į juos metų metais mušė vienoda trajektorija. Varpinėje jie stovės kaip savo laikmečio simboliai. Du varpai jau nukabinti, beskambinama tik vienu iš trijų. Visame pasaulyje dabar įrengiami elektroniniai varpai. Tokių norima ir Kretingos bažnyčioje. Jie kainuos apie 65-70 tūkst. Lt“, - tvirtino A.Lukauskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas