Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 24 %
Naktį15°C debesuotumas 12 %
Komentarų topas

(43) 2006-06-02

Dėkodami šv.Antanui už išgijimus ir patirtas malones, žmonės ligi šiol neša į bažnyčią votus – mažus iš sidabro ir aukso kaldintus širdies, rankos, kojos bei kryžiaus formos dirbinius. Klebonas Evaldas Darulis juos sukabina šalia altoriaus, ant audeklu aptrauktų lentų.

Kretinga šiandien garsi Lietuvoje ne vien penkiais vienuolynais. Kretinga nuo seno turi ir savo miesto globėją - šventąjį Antaną. Žmonės, melsdamiesi ir prašydami jo užtarimo į Dievą, patiria daugybę išgijimo atvejų ir kitokių malonių. Apie tai byloja Kretingos katalikų bažnyčioje prie šv.Antano paveikslo iki šiol tebekabinami votai – kryžiaus, rankos, kojos, širdies formos sidabro ir aukso dirbiniai.

Kretinga garsi ir savo šventojo garbei rengiamais atlaidais. Jau prieš kelis šimtmečius smalsuolių ir maldininkų minios traukdavo prie stebuklais garsėjančio šv.Antano Paduviečio altoriaus. Žmonės per atlaidus ne vien meldėsi, bet ir pramogavo. Po sovietmečio pertraukos šv.Antano garbei skirtą šventę atgaivino į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai. Šiemet svarbiausia parapijos šventė vyks birželio 9 – 11 dienomis kartu su Kretingos miesto švente.

Dar gyvas išgarsėjo stebuklais

„ Mes dažnai nevertiname to, ką turime. Pagal šv. Antano reikšmę tikintiesiems Kretinga yra antras miestas po Paduvos, kur šis šventasis išgarsėjo savo liberalia ir demokratiška veikla, - teigė Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Juozapas Marija Žukauskas. - Seserys pranciškonės bet kur neįsikuria. Tačiau išgirdusios apie šv.Antano poveikį Kretingai, jos atvyko ir daugiau negu prieš dešimtmetį čia įkūrė vienuolyną“ („Špitolės“ pastate, - aut. pastaba).

Vienas populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų - Antanas Paduvietis - gimė 1190 m. Portugalijoje turtuolių šeimoje. Jis tapo Šv.Pranciškaus mokiniu, pasekėju ir misionieriumi. šv. Antanas buvo Limožo vienuolyno Prancūzijoje bei Romanjos provincijos Italijoje vyresnysis. Apie 40–uosius savo gyvenimo metus jis apsistojo Italijos mieste Paduvoje, kur pasisakė prieš kyšininkavimą, kritikavo netinkamą civilių ir bažnytinių pareigūnų elgesį, užtarė kalinius ir eretikus.


Koks labiausiai įsimintinas Jūsų vaikystės žaidimas?

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Gatvės interviu
Kai šiuolaikinę vaikystę „praryja“ kompiuteriai, su nostalgija prisimenam savąją: su išradingais žaidimais, kurie lavino mūsų kūną, vaizduotę. Gyvenome ne virtualiajame, o savo sukurtame pasaulyje ir, pamėgdžiodami suaugusiuosius, mokėmės tikrojo gyvenimo. Todėl su praeiviais gatvėje ir kalbėjome:

Virginija Nikulnikovienė:

- Žaisdavome mokyklą. Tai buvo tikros pamokos prototipas, tiesiog pagelbėdavome mažiukams paruošti namų darbus. Rengdavome kiemo vaidinimus. Perskaitai kokią įdomią pasaką, ir sukuri scenarijų. Žiūrovai būdavo kiemo vaikai ir jų tėvai. Suaugusiesims įėjimas kainavo 10 kapeikų, vaikams – penkias. Po to pirkdavome limonado ir smagiai krizendami atšvęsdavome „premjerą“. Dabartinę Savanorių gatvę vadino Kazachstanu, mes buvom kūrybingos „Kazachstano panos“.

Egidijus Jokubauskis, dvyliktokas:

- Pats mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo futbolas. Į „žvyrduobinę“ susirinkdavo pusė miesto vaikų ir spardydavome kamuolį iki nakties. Būdavo, surengiame net varžybas tarp komandų. Visa vaikystė prabėgo su futbolu. O žiemą žaisdavome paprastais kompiuteriais: būdavo tokie nebrangūs. Daug kas juos turėjo. Nusipirkdavai vieną kasetę su žaidimu – ir ištisai „maigydavai“ jį. Kartais kasetėmis apsikeisdavom su draugais.

Steponas Grigaitis:

- „Vokietukas“: pasidarai pailgą duobelę, skersai uždedi pagaliuką ir muši jį. O kitas tą pagaliuką turi pataikyti atmušti. Jei atmuša, stoja prie duobutės pagaliuką išmušti iš jos. Dabar galvoju, kodėl tą žaidimą vadinome „vokietuku“? Esu kilęs iš Salantų, ten gyveno ne vienas vokietis. Gal jie iš Vokietijos ir parvežė tą žaidimą. Žaisdavome ir kvadratą, ir slėpynių. Bėgiodavau po Salantų parką, nes buvau lengvaatletis.

Bronius Mockus:

- Žaisdavom „laptuką“, nežinau, kaip iš tikrųjų jis vadinasi. Kažkas panašaus į beisbolą: meti sviedinį ir muši jį su lazda. Dar kvadratą žaisdavome. Mane, tokį „špingalietą“, priimdavo į komandą vyresnieji, - buvau vikrus ir judrus. Iš vaikystės labai įstrigo, kaip per Velykas nuo Nagarbos kalno ridendavome kiaušinius. Varžybas rengdavome, kuris daugiau prisirinks kiaušinių. Man neblogai sekdavosi.


Reikalus gali susitvarkyti vietoje

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Aktualijos

Vydmantų bei aplinkinių kaimų gyventojams, norintiems gauti pažymas ar išsiaiškinti būtinus reikalus, nebereikia vykti į Kretingoje įsikūrusią seniūniją. Šiuos ir kitus reikalus jie gali spręsti Vydmantuose, specialiai tam įrengtame kabinete. Dvi dienas per savaitę po valandą gyventojų kabinete laukia Kretingos seniūnijos darbuotojai, apylinkės inspektorius.


Klaipėdos karo prievolės centro karinės medicinos komisijos pirmininkė, bendrosios praktikos gydytoja, kapitonė Loreta Gudjonytė - ISAF misijos Afganistane dalyvė. Už dalyvavimą misijoje ji apdovanota NATO medaliu.


Baltas chalatas tapo gyvenimo būdu

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Sveikata
Vyriausiasis Kretingos ligoninės gydytojas Vilius Matulionis sako jau įpratęs ir nebesistebi, kai žmonės su juo net pobūviuose bendrauja kaip su gydytoju, nes darbas jam seniai tapo gyvenimo būdu.
Būti gydytoju reiškia jausti atsakomybę už savo darbą. O vadovauti gydytojams, ligoninei reiškia prisiimti atsakomybę už visą įstaigą.

Vilius Matulionis yra ir gydytojas, ir Kretingos ligoninės vadovas, taigi žmogus, dirbantis su dviguba atsakomybe.

Medikų susibūrimas yra bene vienintelis, kuriame medikai nėra priversti klausytis skundų dėl sveikatos. Bet tokių pokalbių, pastebi Kretingos vyriausiasis gydytojas Vilius Matulionis, medikams nepavyksta išvengti privačiuose susiėjimuose. Gydytojas sakė prie to pripratęs, kaip ir prie balto chalato, kuris augte priaugęs ir seniai tapęs nebe darbu, o gyvenimo būdu. Seniai tapęs atsakomybe už savo paties ir visos ligoninės darbuotojų veiksmus, jų pasekmes.

Geriausiose pasaulio klinikose, kaip rodo statistika, 10 - 16 proc. padaroma žalos pacientams, o pas mus, dirbant prastesnėmis sąlygomis, klaidų tikimybė, gydytojo nuomone, didesnė.

Kretingos ligoninė atsidūrė milžiniško ieškinio akivaizdoje. Kūdikio netekę sutuoktiniai Rumšos iš Gargždų Kretingos ligoninei pareiškė iki šiol Lietuvoje negirdėtą 10 mln. Lt ieškinį. Atsakomybė, kaip sako V.Matulionis, tampa kupra, sunkia našta, kai ant administratoriaus, kokiu yra ligoninės vadovas, stalo gula kolegų klaidos.

„Padarei viską, bet gali sudaužyti daugybės žmonių likimus, - sako V.Matulionis. – O nesėkmių yra ir bus“.

Tapęs ligoninės vadovu, V.Matulionis dirba ir gydytoju. Kaip pats sako, ne iš gero gyvenimo, nes atėjo metas, kai Kretingoje, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo stigti gydytojų. Atlyginimą V.Matulionis gauna kaip ligoninės vadovas, o kaip gydytojas keturias valandas per dieną dirba neatlygintinai. Tokiu būdu jis išlaiko gydytojo įgūdžius.

„Todėl savo kolegoms sakau – jeigu nori būti geras gydytojas, aukščiau skyriaus vedėjo nepretenduok“, - sakė V.Matulionis.

Atlygio ligoninės vadovas neima dėl to, kad gydytoju dirba savo, kaip vyriausiojo ligoninės gydytojo, darbo laiku. Tai yra ne tik noras išsaugoti įgūdžius. Jeigu V.Matulionis atsisakytų gydytojo darbo, gali būti, jog tektų uždaryti terapijos skyrių, nes neužtektų gydytojų.

Praktikuodamas kaip gydytojas, ligoninės vadovas jaučiasi tvirtesnis tuomet, kai reikia vertinti savo pavaldinių darbą.

„Visuomet mokėjau apsikrauti darbais“, - sakė V.Matulionis.

Kitokių pomėgių ligoninės vadovas sakė neturįs. Tik darbas.

Nuo studijų metų iki šešiasdešimtojo gimtadienio V.Matulionis sportavo. Jis žaidė krepšinį ir lauko tenisą iki tol, kol sveikata neprivertė sustoti.

V.Matulionis yra iš tų žmonių, kurie linkę laukti, pirma gerai pamąstyti ir pasvarstyti, kurti planus ir programas, o tik tuomet realizuoti idėją. Ilgai brandintas sumanymas, tapęs tikrove, yra stimulas dirbti toliau, jis teikia pasitenkinimą savo darbu. Vadovo darbe svarbu gebėti numatyti ateitį, atspėti, kas bus svarbu po 2–3 metų.

Ligoninės vadovas džiaugiasi, kad pavyko suburti gerą komandą, branduolį.

„Medikai į branduolį, šeimą turi burtis ne tam, kad dangstytų vienas kitą, o kad suprastų vienas kitą ir padėtų, - įsitikinęs V.Matulionis. – Svarbiausia – taip organizuoti darbą, kad žmogui būtų suteikta tinkama pagalba“.


Kavos aromatas Vytauto Ročio nevilioja

  • Aldona KAREČKAITĖ
  • Sveikata