Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 24 %
Naktį15°C debesuotumas 12 %
Komentarų topas

(1458) 2020-05-29

Baiminasi to, ko nežino

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Lubių ir Kalniškių kaimų gyventojai susirinko aptarti situaciją dėl numatomo statyti ryšio bokšto. Centre – parašų rinkimo iniciatorius Audrius Jurginas.

Lubių ir Kalniškių kaimų gyventojai, sužinoję, kad viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ Lubių kaimo pakraštyje, 680 m nuo Mokyklos gatvės, ketina statyti bokštą, kurio paskirtis – tiekti 4G interneto ryšį, sunerimo. Baimindamiesi dėl galimo spinduliuotės poveikio sveikatai, jie surinko 95 asmenų parašus, kad nesutinka su būsima statyba. Sąrašus jie įteikė projektuotojams bei Kretingos rajono savivaldybei.

Aptarė poreikius

Nors statytojai birželio 2 dieną Kalniškiuose rengia viešą susitikimą su gyventojais, praėjusį antradienį grupė žmonių iš anksto susirinko aptarti situaciją.

Šių kaimų bendruomenės pirmininkė Rita Viskontienė sakė, kad, išgirdę apie bokšto statybą, žmonės sujudo: „Kalba, kad pastatys 5G bokštą, kris gyvuliai, karvės pieno nebeduos, žmonės susirgs, kris žemės kaina. Bet aš turiu savo nuomonę: pasaulis žengia pirmyn, technologijos tobulėja, karantinas parodė, kad be interneto, kompiuterio, telefono – nė iš vietos. Turiu būti nešališka, susirinkome čia išsisakyti.“

Parašų rinkimą inicijavęs Audrius Jurginas buvo nusiteikęs kategoriškai: „Prieš 5–6-erius metus prašėme šviesolaidinio interneto. Bet kažkas iš vietinių gyventojų nesutiko, kad kabelis būtų vedamas per jo žemę. Domėjausi, kad dabar įrengs galingą ryšį – perdavimo greitis būtų 30 Mb/s. Kas tikrino, kaip tai veikia sveikatą? Užtenka mums tų operatorių, kuriais dabar naudojamės.“

A. Jurgino teigimu, abiejose gyvenvietėse – Lubių ir Kalniškių – prieš naująjį ryšį pasisakė kone pusė gyventojų: rinkėjų sąrašuose yra apie 200 asmenų, dar – apie 40 vaikų ir jaunuolių.

Painioja su 5G ryšiu Kalniškių ir Lubių kaimų seniūnaitis Julius Beinoras įsitikinęs, kad statyti ryšio bokštą tokiame mažame kaime – netikslinga: „Neturime gerų kelių, privažiavimų, tad kam to bokšto? Nėra jokio tyrimo, niekas nepaaiškina žmonėms, pradės statyti – šaukštai po pietų.“

Gyventoja Virgina Domarkienė taip pat sakė esanti prieš bokšto statybą: „Domėjausi, kad šis ryšys pavojingas, šviesolaidinis kas kita – nebūtų spinduliuotės. Kiek jau nuo vėžio išmirė žmonių Kartenoje, Gintaruose. Žiūrėkite, Anglijoje tuos 5G bokštus ne šiaip sau degina.“

Pagal žmonių nuomones, aiškėjo, kad juos piktina nežinia.

„Aš – už statybą, nes internetas mūsų kaime – prastas. Blogiausia tai, kad nėra jokios informacijos, koks bus tas naujasis ryšys. Dabar gi žmonės įsikalė – įrengs 5G, ir visi pradės sirgti vėžiu“, – oponentus bandė įtikinti Gediminas Milius.

Jį palaikė Aušra Gedgaudienė, kuri sakė nesanti prieš naujas technologijas: „Gero ryšio mums tikrai reikia, vaikai mokosi nuotoliniu būdu. Tačiau pagal aprašus techninių parametrų mes neišmanome, norėtume išgirsti specialistų žodį", – tvirtino ji,


Vilija VITKAUSKIENĖ:

– Aišku, kad pasigesiu. Bendravimas, pasibuvimas su pažįstamais, mugė, gausūs kolektyvų pasirodymai – tai juk kretingiškius labai vienijantys dalykai. Gaila, kad ir mes su Meno mokyklos tautinių instrumentų orkestru šiemet šventėje nebekoncertuosime. Pasigesime daug ko – ir dainų šventės, ir su kolektyvu planuotos išvykos į Budapeštą.

Jūratė VAŠKEVIČIŪTĖ:

– Esu iš Baublių, prieš pat karantiną spėjau grįžti iš Islandijos, kur truputį daugiau kaip metus dirbau. Ir anksčiau aš ne taip dažnai į Kretingoje vykstančią miesto šventę atvažiuodavau, tad nežinau, ką ir pasakyti. Manau, miesto šventės, kuri vykdavo kartu su šv. Antano atlaidais, labiau pasiges tie, kuriems patinka būti šurmulyje.

Stanislovas TIŠKUS:

– Žinoma, geriau, kad miesto šventė vyktų! Ko gero, nesu praleidęs nė vienos. Dar prieš jai prasidedant būdavo organizuojama daugybė renginių, parodų. Mane labiausiai traukia mugė, kur gali sutikti pažįstamų, taip pat koncertai. Pasižiūrėdavau programoje, kas tokie koncertuos ir, kur norėdavau, apeidavau, vasaros estradoje dar ir pats pašokdavau.

Artūras GALDIKAS:

– Ši šventė man apskritai – nei šilta, nei šalta, nieko tokio, jei dėl karantino ir neįvyks, vis tiek būčiau nėjęs. Bet tikriausiai pasiges tėvai, kurie nuo seno renginiuose lankydavosi, visokių skanėstų mugėje pripirkę namo parnešdavo. Aš turiu įdomesnių užsiėmimų. O į diskotekas prisivaikščiojau dar būdamas 16-os.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Dabartinės stadiono tribūnos ir jas jungiantis pastatas buvo pastatyti 1990 metais. Tais metais Kretingos stadione vyko Pasaulio lietuvių žaidynių moterų futbolo varžybos.

Uždaroji akcinė bendrovė „Medstatyba“ rengia Kretingos miesto stadiono rekonstrukcijos, kuriai planuojama išleisti apie 2,7 mln. eurų, projektą, Savivaldybės Strateginės plėtros taryba aptarė projektinius pasiūlymus ir pritarė projektuotojams, kad dabartinį pastatą su tribūnomis reikia griauti ir jo vietoje pastatyti naują.

Pastatyti naują pastatą ar renovuoti senąjį kainuotų panašiai – daugiau kaip 1,6 mln. eurų. Už šiuos pinigus dar numatoma įrengti aikštelę automobiliams su išvažiavimu į Žemaitės alėją (už stadiono tvoros, parko pusėje), pastatyti kasas. (Išlaidos pastatui nugriauti įskaičiuotos į naujos statybos kainą.)

Projektinius pasiūlymus Savivaldybės tarybos komitetų pirmininkams pristatęs Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Povilas Černeckis teigė, kad, pradedant stadiono rekonstrukcijos projektą, nebuvo minties pastatą su tribūnomis nugriauti, tačiau nagrinėjant senojo pastato rekonstrukcijos galimybes, vėrėsi naujo pastato statybos pranašumai. „Dabartinėse tribūnose nepatogus žiūrovų pasiskirstymo principas – turi užlipti į viršų, kad patektumei į savo vietą“, – dėstė P. Černeckis. Jis akcentavo, kad rekonstruojant senąjį pastatą būtų sudėtingiau išpildyti Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) reikalavimus dėl patalpų teisėjams, žaidėjų patikrai dėl dopingo vartojimo ir kt. Naujas pastatas irgi turėtų kavinę, žiūrovai tribūnose būtų paskirstomi iš apačios į viršų, tribūnų vidurinėse eilėse atsirastų VIP vietos. Kartu su stadiono pastatu planuojama nugriauti ir parke prie stadiono esančius nebenaudojamus tualetus. Strateginės plėtros tarybos politikai senojo pastato nugriovimui ir naujo statybai pritarė vieningai. Juozas Mažeika suabejojo tik dėl kai kurių šio projekto detalių. Jo supratimu, švieslentei parinkta ne itin tinkama vieta, problemų gali kilti dėl planuojamos automobilių aikštelės – išvažiavimo pro tribūnas į Žemaitės alėją. „Ar tas išvažiavimas yra būtinas, ar neatsiras gastrolierių, kurie čia dėl smagumo suks ratus?“ – klausė politikas.


Rajono Savivaldybės duomenimis, Kretingos rajone bendras susirgusiųjų koronavirusu skaičius – 62, pasveiko – 33, mirė – 2, saviizoliacijoje Savivaldybės paskirtose patalpose – 5.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gegužės 28 d. duomenimis Lietuvoje:

patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms – 1 tūkst. 656; sergančių žmonių skaičius – 387; per užvakar dieną patvirtintų naujų COVID-19 susirgusių žmonių skaičius – 9; mirusiųjų nuo koronaviruso žmonių skaičius – 68; užsikrėtusieji koronavirusu, mirę dėl kitų priežasčių – 8; pasveikusių žmonių skaičius – 1 tūkst. 193; izoliacijoje esančių žmonių skaičius – 495; paveiktomis teritorijomis laikomos visos šalys.  

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gegužės 28 d. 9 val. duomenimis, per užvakar dieną ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso – 6 tūkst. 750; iki šiol iš viso ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso: 287 tūkst. 982, iš jų – 92 tūkst. 415 iš mobilių punktų.

„P. n.“ informacija


Vilniaus gatvei pagailėjo klinkerio

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Aktualijos
Betono trinkelėmis Vilniaus gatvėje bus paklotas dvigubai didesnis šaligatvio plotas negu buvo numatyta pirminiame projekte.

„Iš didelio debesies – maža lietaus“, – tokiam posakiui situaciją tvarkomoje Vilniaus gatvėje prilygino rajono politikas Konstantinas Skierus, pastebėjęs, kad šaligatviai prie senųjų kapinių ir Marijono Daujoto progimnazijos pradėti kloti ne klinkeriu, kaip buvo žadėta, o – betono trinkelėmis.

Istorinė gatvė – nebe prestižinė

K. Skierus pasakojo, kad projektuotojai ir architektai rajono tarybai pristatė, kad, renovuojant Vilniaus gatvę, dviračių takus ir šaligatvius paklos klinkeriu. Klinkerinėmis plytelėmis klojamos reprezentacinės gatvės ir aikštės senuosiuose Europos miestuose, o ir Lietuvoje, nes, jo žodžiais, klinkeris suteikia grožio, savitumo, sukuria senovinį pojūtį.

Vilniaus gatvės renovacijos architektūrinės dalies rengėjas Telšių architektas Algirdas Žebrauskas, savąjį miestą papuošęs įdomiais sprendiniais, K. Skieraus pastebėjimu, vis pabrėždavo šios gatvės svarbą – tai esanti pagrindinė arterija, Kretingą jungusi nuo dvaro iki bažnyčios ir centro – Turgaus aikštės.

„Kalbėjo, kad gatvė ir liks reprezentacine su mažosios architektūros elementais, originaliais šviestuvais, suolais ir pėstiesiems paklota klinkerio danga. Tad kodėl keičia sprendimus – ar ši gatvė nebėra pagrindinė ir seniausia mieste? Dabar gi daro atvirkščiai: klinkeriu kloja dviračių taką, o šaligatvį – betono trinkelėmis. Klinkeris kaip tik netinka dviračių eismui, nes važiuojant dunksės, o ir po lietaus bus slidu, – staiga stabdant galima užlėkt ir ant praeivio“, – samprotavo tarybos narys.

Jo teigimu, ši gatvė ligi kito remonto turės tarnauti mažiausiai 30 metų: „Ir vėl daroma pigiai. Tokie sprendimai nepuošia Kretingos.“


Vakar įvykusiame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje tarybos nariai vieningai nutarė atidėti numatyto priimti sprendimo projektą „Dėl viešosios įstaigos Kretingos psichikos sveikatos centro nepriklausomo veiklos ir finansinio audito“.

Rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininko Juozo Mažeikos teigimu, komitetas, gavęs Kretingos psichikos sveikatos centro darbuotojų pastebėjimų dėl centro vadovės galimai neskaidraus lėšų naudojimo, rekomendavo rajono vadovams atlikti nepriklausomą auditą. „Centro darbuotojai pareiškė, kad Savivaldybės auditoriai tokio audito neatliks dėl galimų sąsajų ir įtakos – nieko nepadarysi, Lietuva – giminių kraštas, todėl ir rekomendavome merui organizuoti nepriklausomą auditą, – argumentavo J. Mažeika. – Kadangi Finansinių nusikaltimų tyrimo taryba (FNTT) ir Valstybinė darbo inspekcija yra paėmę dokumentus, o atsakymų dėl patikros dar neturime, auditą siūlome atidėti. Gal jo iš viso nereikės, išgirdus šių institucijų tyrimo rezultatus.“

Nepriklausomu auditu norėta išsiaiškinti, ar Kretingos psichikos sveikatos centras, vykdydamas veiklą, nepažeidė teisės aktų, tinkamai ir racionaliai naudojo įstaigos lėšas. Praėjusių metų gruodį LR sveikatos apsaugos ministerija persiuntė Kretingos rajono savivaldybei prašymą, susijusį su psichologinio smurto atvejais darbe. Be psichologinių aspektų, rašte buvo paminėta daug nepatvirtintų detalių, susijusių su finansine įstaigos veikla, kurios sukėlė abejonių dėl įstaigos tinkamo lėšų panaudojimo. Sausį rajono mero potvarkiu sudaryta 5 asmenų darbo grupė nagrinėjo gautą prašymą, lankėsi Kretingos psichikos sveikatos centre, kalbėjosi su įstaigos darbuotojais ir vadovu. Nustatytus faktus bei rekomendacijas pateikė Kretingos rajono savivaldybės merui, viena jų ir buvo skirti nepriklausomą įstaigos veiklos ir finansinį auditą.

Rajono tarybos narė Jolita Vaickienė suabejojo, ar Savivaldybė turi teisę šioje įstaigoje atlikti auditą, jeigu paslaugas finansuoja Teritorinė ligonių kasa.

„Turime tokią teisę“, – patvirtino rajono meras Antanas Kalnius.

Kretingos psichikos sveikatos centro steigėjas yra Kretingos rajono savivaldybė, o jos teises ir pareigas įgyvendina taryba. Kretingos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente yra numatyta išimtinė tarybos kompetencija ir viena veiklos sričių – sprendimų dėl tam tikros veiklos nepriklausomo audito atlikimo Savivaldybės įstaigose.

Rajono tarybos narys Vytautas Ročys gi paaiškino, kad Valstybinė darbo inspekcija tyrimą Kretingos psichikos sveikatos centre yra užbaigusi. „Kiek žinau, savo tyrimą baigia ir FNTT“, – sakė jis.

Rajono mero A. Kalniaus pastebėjimu, rajono Savivaldybė, gavusi išvadas iš tyrimą atlikusių institucijų, su jomis būtinai supažindins ir rajono tarybą.

„P. n.“ informacija


Rajono Savivaldybės taryba pagaliau nutarė, kad rajono Švietimo centro Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo skyrius būtų iškeltas į Kretingos technologijos ir verslo mokyklą (KTVM). Po ilgų diskusijų ir daug aistrų sukėlusio klausimo, vis dėlto nutarta, kad, iškėlus šį skyrių į profesinę mokyklą, bus nušauti du zuikiai.

Pirma, nelieka teisinio prieštaravimo ir pagaliau pagalbos mokytojui ir mokiniui funkcijos – Pedagoginė ir psichologine tarnyba bei Švietimo centras – bus atskirtos nuo bendrojo lavinimo mokyklos, antra, – suteikiamas nemenkas šansas išlikti KTVM, kaip profesinei mokyklai, tenkinančiai mūsų ir aplinkinių rajonų mokinių poreikius.

„Prieš ketverius metus sukurtas ir puikiai veikiantis darinys – rajono Švietimo centras su Pedagoginės psichologinės tarnybos ir Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo skyriumi – egzistuoti negali: apie tai mums nuolat primindavo Vyriausybės atstovas su reikalavimu šį teisinį nesusipratimą pagaliau išspręsti. Logiška Suaugusiųjų ir jaunimo skyrių iškelti į profesinę mokyklą, kad ją galėtume stiprinti ir rajone turėti profesinio mokymo instituciją“, – sprendimo esmę nusakė rajono tarybos narė Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė.

Ji pateikė tokią statistiką: Suaugusiųjų skyriuje, be jaunimo klasių, kuriose mokosi 32 mokiniai, – 87 suaugusieji, ir nė vienas nesimoko įprastu būdu: 20 jų mokslo siekia neakivaizdiniu, 67 – nuotoliniu būdu. „Jiems jokio skirtumo, kur veiks skyrius – jiems svarbi mokymo kokybė“, – D. Martiškauskienė neabejojo, kad ateityje viena pati KTVM gyvuoti negalės – trūks mokinių. O prijungus Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo skyrių, padėtis pagerėtų – mokykla turėtų 300 mokinių, – tokio skaičiaus pakanka savarankiškai profesinei mokyklai gyvuoti.

Rajono tarybos narė Jolita Vaickienė iškėlė mintį sprendimą apskritai atidėti. „Neskubėkime, ar mes perkelsim suaugusiųjų ir jaunimo mokymą ar ne, tai įtakos profesinei mokyklai neturės – ji ir taip liks kaip amatų centras mūsų rajone. Profesinė mokykla turi puikias sąlygas parodyti savo potenciją dėl išlikimo. Tai viena. Antra, kodėl tokie dariniai po vienu stogu sėkmingai veikia Druskininkuose, Akmenėje, Pakruojyje. Kodėl tiktai mes esame spaudžiami išardyti centrą, kuris puikiai funkcionuoja, ir niekas nenori keltis iš tų patalpų. Mes neturime argumentų, kodėl tai padaryti privalome šiandien. Terminai per trumpi – siūlau metams atidėti, ir niekur nepavėluosime“, – siūlė ir svarstė ji.


Vaitkaus sodybvietės koplytstulpis.

Į pietryčius nuo Kartenos miestelio plyti Vėlaičių kaimas. Giliausias jo ištakas mena prie Alanto ir Tyrupalio santakos išlikęs piliakalnis, kuriame vėlaitiškių protėviai gyveno ir gynėsi nuo I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos iki X amžiaus. Padažnėjus karingųjų vikingų puldinėjimui, o Alantui pradėjus griauti piliakalnio šlaitą, žmonės pilį apleido ir pasitraukė į saugesnę vietą.

Dvi pavadinimo versijos

Vėlaičių kaimas atsirado XVII a., o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1694 metų. Tai buvusi Kartenos dvaro plėšininėje ganyklų ir miško žemėje vienkiemiais išsibarsčiusi nausėdija, pavadinta pirmojo naujakurio Vėlaičio šeimos garbei.

Tiesa, vėlaitiškiai turi savo nuomonę apie gimtojo kaimo vardo kilmę. Pasak jų, ramioje vietovėje tarp miškų ir upelių įsikūrę žemdirbiai neturėjo, kur skubėti: nei anksti keltis, nei darbų dirbti. Apylinkės kaimuose žmonės pavasarį jau pasėjo javus, rudenį suarė dirvas, o šiame kaime viskas buvo vėlai sėjama ir sodinama, vėlai ir nuimama. Dėl to kaimas ir pavadintas Vėlaičiais.

Kaimas priklausė Kartenos dvarui ir parapijai. Jame XIX a. pradžioje stovėjo 14 vienkieminių sodybų.

Keturios jų buvo įsikūrusios abipus Tyrupalio, trys – abipus Valatiškiu vadinto Duobupio, o likusios – abipus pagrindinės gatvės. Pietvakariniame pakraštyje XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Vėlaičių užusienis, kuriame buvo trys sodybos. Vėlaičiai ribojosi su Kartenos ganyklomis, Rimkienės užusieniu, Martynaičių vaityste, Gaudučiais, Lygnugariškiais, Kalniškiais, Balsiškiais ir Šešuikiais.

1845 m. Vėlaičiuose jau buvo 16 katalikų sodybų. Jose gyveno Prano Tamošauskio, Povilo Rudelio, Juozapo Salio, Juozapo Sližo, Marijono Urbono, Stanislovo Drungilo, Ignoto Drakšo, Antano Miliaus, Juozapo Prižginto, Ignoto Rudelio, Juozapo Eitavičiaus, Juozapo Gaudučio, Domininko Draušo, Petro Vaitkaus, Kazimiero Vaitkaus ir našlės Elžbietos Mikienės šeimos, kurias sudarė 139 asmenys: 61 vyras ir 78 moterys.

Gausiausios buvo Juozapo ir Eleonoros Sližų, Ignoto ir Konstancijos Rudelių bei Juozapo ir Konstancijos Gaudučių šeimynos, kuriose gyveno po 12 asmenų. Pusę šių šeimynų sudarė šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai, o kitą dalį – įnamiai ir samdiniai. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno našlės Elžbietos Mikienės ir jos dukters Pranciškos namuose.


Virėja – laikinai, pynėja – visam gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Pynėjos amatą pradėjusi prieš 35-erius metus, vydmantiškė Dalia Jonuškienė viliasi vėl prie jo sugrįžti.

Vydmantuose gyvenanti 56-erių Dalia Jonuškienė yra profesionali pynėja – iš žilvičio šakelių ji pina įvairiausius dirbinius – nuo krepšių, vazų, lėkščių iki baldų. Tačiau šiuo metu iš pynimo, ji tikino, nebeišgyvenanti, todėl įsidarbino virėja. „Vis vien kada nors grįšiu prie savo mėgstamo amato. Aš visiems sakau, kad virėja esu laikinai, o pynėja – visam gyvenimui“, – teigė amatininkė.

Gaminiams – aukso atspalvį

D. Jonuškienė pasakojo, kad pynėjos kelią po mokslų Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurią baigė 1985-aisiais, ji pradėjo pagal paskyrimą atvykusi į tuometinį Vydmantų agroprekybinį tarybinį ūkį. Jame buvo vystomi ir pagalbiniai verslai – pynimas, siuvimas, keramika.

„Tada patys turėjome ir formas pasidaryti: tarkim, tik krepšius pini rankomis, o apvalius kubilus, vazas, dėžutes pindavome pagal specialias formas. Reikėjo patiems ir žilvičių šakelių pasirūpinti: vaikščiodavau pakrūmiais, pakelėm ir pamiškėm, kol prisipjaudavau glėbius visokio ilgio šakelių. Pinti tinka tik jauno, vienmečio žilvičio, žemaičių karklu vadinamo, ūgliai. Tuomet įsiprašydavau į ūkio katilinę ir ant pakloto brezento šakas nugarindavau, kad nusiluptų žievė. Karštu garu nutvilkytos žilvičio šakelės įgaudavo aukso atspalvį“, – apie pasiruošimo pynimui procesą pasakojo vydmantiškė.

Kaskart pradedant pinti, šakeles reikia gerai išmirkyti, kad būtų lanksčios. „Rankos – nuolat vandeny, išburkusios, kaip ir pačios šakelės“, – sakė pašnekovė.

Karklo šakeles ji susiriša pagal aukštį, nes, tarkim, įprastam krepšiui nupinti reikia maždaug 1 m ilgio vytelių, mažoms pintinėms – perpus trumpesnių, o baldams – krėslams, taburetėms, stalams – gerokai ilgesnių – 1,5 m ir daugiau. Be to, pinant baldus, dar reikia pasirūpinti storų lazdų, tam tinka ir lazdynas.


Buvę emigrantai verslo nišą rado gimtinėje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Valdas Špėgis ir Veronika Kontrimaitė savo verslą pavadino dukros Militos vardu.

Kai prieš keletą metų su keturiais lagaminais du jauni žmonės – iš Šukės kilusi ūkininko dukra Veronika Kontrimaitė su savo išrinktuoju Valdu Špėgiu, – ieškodami savęs, pakėlė sparnus į Škotiją, nė sapne nesapnavo, kad į gimtąją šalį sugrįžę taps verslininkais – pradės gaminti riešutų kremą.

Pirmieji bandymai – pačių virtuvėje

Jų specialybės su gastronomija neturi nieko bendro – Kretingos tuometinę Marijono Daujoto vidurinę baigusi Veronika Klaipėdos universitete studijavo turizmą ir rekreaciją, Škotijoje koledže – dar ir anglų kalbą, o Valdas Klaipėdos kolegijoje buvo įgijęs transporto ir logistikos specialybę.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, tiek gyvenant Lietuvoje, tiek Škotijoje įpratus sportuoti, gyventi ir maitintis sveikuoliškai, iš užsienio grįžusi pora parduotuvėse į savo produktų krepšelį sunkiai berasdavo įsidėti to, ko norėtų, o Lietuvoje parduodamo riešutų kremo kaina, jų manymu, neatitikdavo kokybės. Pasak Veronikos, tokią išvadą padaręs Valdas kartą ir pasiūlė riešutų kremo pasigaminti patiems.

„Daug gilinomės, ieškojome receptų ir informacijos apie tai internete, savo namų virtuvėje Klaipėdoje skrudinom riešutus, tuomet turėjom mažą malimo mašinėlę jiems sumalti – taip prasidėjo pirmieji bandymai ir nuolatiniai tobulinimai“, – prisiminimais dalijosi Veronika.

Anot jos, pagaminto produkto, į kurį nepilama kokių nors aliejų, nededama saldiklių, pirmieji ragavo ir vertino draugai, pažįstami, artimieji. Daugelis jų gyrė gerą skonį. „Tik mano tėtis (Virginijus Kontrimas – aut. pastaba) mudviejų su Valdu idėją kad ir palaikė, tačiau nuo pat pradžių buvo ir lig šiol tebėra santūrus, mat visokie riešutų kremai jam – buvę nebuvę, tiesiog jis jų nemėgsta“, – juokėsi Veronika ir pateikė receptą karšto sumuštinio, kuriuo ypač mėgaujasi amerikiečiai: ant skrudintos duonos užtepa riešutų kremo, tada – džemo ir vėl apkloja skrudinta duona.


Į redakciją paskambinusi kretingiškė Teresė teigė, kad „Minijos“ sodininkų bendrijoje nuo spalio nebeliko bendro naudojimo atliekų konteinerio, o sąskaitos už šiukšlių išvežimą vis tiek eina kaip ėjusios tokios pat.

„Mes soduose gyvename tik vasaros sezonu, kito pasirinkimo nėra – buitines šiukšles savo automobiliais, naudojant savo degalus, esame priversti vežti kur nors į mieste esančius konteinerius“, – sakė ji. Bet blogiausia, kad, anot pašnekovės, sodininkai neturi, ir kur dėti nugenėtų medžių šakų, tad kai kurie neša ir meta į pakeles, teršia privačius miškus. „Kodėl privačių miškų savininkai paskui turi viską iškuopti?“ – klausė skaitytoja.

Kretingiškės pretenzijos gerokai nustebino sodininkų bendrijos „Minija“ pirmininkę Vilmą Jonutienę. Jos žodžiais, kadangi ne visi sodininkai šiukšles ir prašomi rūšiuodavo, bendrijos tarybos posėdyje buvo aptarta galimybė, tarpininkaujant bendrovei „Kretingos komunalininkas“, konteinerius išdalinti kiekvienam rinkliavos mokėtojui atskirai. Šį žingsnį žengti tvirtai buvo apsispręsta pavasarį valdyboje. Kiekvienam sodininkui, sezono metu mokančiam rinkliavos mokestį, atskirais pranešimais arba skambučiais pranešta, kad konteineriai bus atvežami į pirmininkės kiemą ir kada galima juos atsiimti. Tačiau kai kurie sodininkai atsisakė, teigdami, kad savo sklype konteinerių nei kompostavimo dėžių laikyti nenori, pasisiūlė atliekas verčiau išsivežti patys.

Pirmininkė paaiškino, ir kaip šioje bendrijoje tvarkomos nugenėtos medžių ir krūmų šakos:

„Tiek pavasarį, tiek rudenį, jeigu tų šakų žmogus turi saują, esam susitarę, kur nešti ir krauti dideles krūvas. Jeigu sodininkas nusigenėjo medžius, ir šakų susidaro daug, sukrauna savo sklypo ribose ir skambina man, aš pažymiu vietą sodininkų bendrijos plane, kurį nusiunčiu „Kretingos komunalininkui“ dieną prieš atvažiuojant išvežti“, – paaiškino V. Jonutienė.


Miestą pamilo gandrai, bet paliko lakštingalos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Gandrai ne vien atokiose sodybose, bet ir judriose miesto erdvėse jau tapę įprastu reiškiniu.

Šią gegužę viena kretingiškių šeima labai nustebo ant nuosavo renovuoto namo kamino pamačiusi tupint gandrą, kuris paskraidęs vis sugrįždavo – panašu, kad ruošėsi čia sukti lizdą. Ką daryti, kad tokių „neprašytų“ įkurtuvių nebūtų? Ir kodėl Kretingos mieste šią gegužę nečiulba lakštingalos? Apie šiuos reiškinius papasakojo Ventos rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Teks kalti piramidę

Gandras, pasakojo kretingiškė V. J., žvalgėsi poros, o, atskridus varnoms, susipešė su jomis. Gal dėl įtakos zonos? „Į žvalgytuves atskridęs ilgakojis ketino įsikurti ant kamino. Keista, kad įsidrąsino brautis į gyvenamąjį kvartalą kone pačiame Kretingos centre, greta judrios gatvės. Ar tie laukiniai paukščiai taip priprato prie žmonių, kad nesibaimina perėti vietovėje, kur namas prie namo?“ – svarstė skaitytoja.

Kretingiškei baugu, kad gandras, sukdamas lizdą ir nešdamas į jį šakas, neužkimštų namo kamino, o jo šeimyna dar ir dergtų ant namo stogo. „Kažkas iš namiškių visgi turės lipti ant stogo ir viršum kamino įtvirtinti sukaltą trikampį-piramidę, kad paukščiui būtų nepatogu tupėti ir šis atsisakytų sumanymo čia įsikurti. Kitos išeities nėra, – nemedžiosi gi lietuvių numylėto paukščio“, – šmaikštaudamas aiškino ornitologas V. Jusys, 43-jus metus dirbantis su paukščiais – juos žieduodamas, stebėdamas perimvietes, gyvenseną, migraciją.

Ir suskubo tęsti mintį: „Jeigu sumanytumėte paprašyti kokio medžiotojo būrelio nario pagalbos, nuskambėtumėte per visą Lietuvą – mieste net varnų negalima šaudyti, kaip ir bet kurio kito perinčio paukščio. O čia gi – gandras.“

Sudarė sutartį su žmogumi

Pasidomėjus, kodėl gandrai taip išdrąsėję, kad braunasi į miestus, V. Jusys tikino, kad tai – labai socializuotas ir greit prie aplinkybių prisitaikantis paukštis. Beje, be žmonių jis nė neišgyvenąs: „Prieš tūkstančius metų gandras sudarė sutartį su žmogumi, kad apsigyvens prie jo namų, suks lizdą ir ves jauniklius. Taip jis tampa tarsi sodybų įnamiu: prisiminkime liaudies išmintį – kas gi pasirūpina ir žmonių palikuonimis, kas atneša vaikus?“, – vėlgi pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo ornitologas.

Beje, jis pastebėjo, kad gandrai pirmus metus suka lizdą, tačiau perėti į jį sugrįžta tik kitais metais.

Gandrai, kaip ir kiti paukščiai, V. Jusio žodžiais, įpročius keičia dėl klimato pokyčių ir žmonių veiklos. Pakito ir paukščių migracija – jie paankstina ar suvėlina išskristi arba grįžti, – šis procesas ir stebimas Ventės rago ornitologinėje stotyje, žieduojant paukščius.


Iš Kretingos kilusio Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesoriaus Pauliaus Drungilo teigimu, matematikos studijos – universalus ir aktualus pasirinkimas šiuolaikinėje skatmenizacijos kupinoje aplinkoje.

Iš Kretingos kilęs vienas jauniausių Vilniaus universiteto profesorių Matematikos ir informatikos fakulteto dekanas 39-erių Paulius Drungilas teigė, kad jo studijų pasirinkimą ir akademinę karjerą lėmė mokytojas, laiku pastebėjęs gabumus ir paskatinęs siekti akademinių aukštumų. Neseniai kretingiškiui skirta trečioji Lietuvos matematikų draugijos premija.

Paskatino mokytojas

P. Drungilas prisiminė, kad besimokydamas aštuntoje klasėje jis suprato matematiką būsiant ta sritimi, su kuria jis sies ateitį. Anot kretingiškio, tokį pasirinkimą lėmė tuometėje Simono Daukanto vidurinėje mokykloje matematiką pradėjęs dėstyti mokytojas Vytautas Narmontas. „Jis su visais moksleiviais, kuriems buvo įdomi matematika, dirbdavo iki pat vakaro, atrinkdavo užduotis iš geriausių to meto šaltinių. Paulius Šarka, Karolis Uosis, Šarūnas Vaitkus – keli garsūs Vytauto Narmonto auklėtiniai“, – įvardijo pašnekovas.

Jo žodžiais, tai vienas geriausių matematikos mokytojų visoje Lietuvoje: „Nuo devintos klasės, paskatintas mokytojo, pradėjau dalyvauti įvairiuose matematikų rajono ir respublikos lygio konkursuose ir olimpiadose. Didžiausi pasiekimai besimokant mokykloje – vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje atstovavau Lietuvai pasaulinėje matematikos olimpiadoje, o dvyliktoje klasėje iš jos parsivežiau ir bronzos medalį.“

Baigęs mokyklą P. Drungilas neabejodamas rinkosi matematikos studijas: „Stojimo į aukštąją mokyklą dokumentuose galėjau užpildyti 20 skirtingų pasirinkimų, tačiau įrašiau vieną studijų programą – Matematiką ir matematikos taikymą, Vilniaus universitete, kitų alternatyvų nesvarsčiau.“

Pasak profesoriaus, Matematikos ir matematikos taikymo studijų programa universali – ji bus įdomi ir tiems, kas domisi taikymais ir teorine matematika, kuri labiau siejama su akademine aplinka. Vėliau studentai gali specializuotis įvairiose srityse ir disciplinose – draudimo, finansų, ekonometrijos, statistikos, duomenų mokslo ir panašiai.

P. Drungilas tikino, kad studijų metai nebuvo sudėtingi dėl tvirto žinių pagrindo, suformuoto dar mokyklos suole. „Nuo pat pradžių labai daug mokiausi, nors ir turėjau gerą pasirengimą, kuris būtinas pirmame kurse. Daugybė disciplinų – matematinė analizė, ribos, grupių teorija, abstrakcijos, kurias iš pradžių sudėtinga perprasti... Joms teko skirti daug laiko ir valios pastangų“, – teigė kraštietis. Kitoms veikloms, išskyrus studijas, pašnekovas atskleidė neturėjęs laiko: „Aktyviai dalyvauti studentų atstovybėje ar kultūrinėje veikloje laiko nelikdavo, beveik visąlaik skirdavau mokymuisi.“

Studijų metu P. Drungilas universitete su kitais gerai besimokančiais studentais lankė vyresnių kursų studentams ir fakulteto dėstytojams skirtus papildomus seminarus, rengtus dėstytojo Hamleto Markšaičio. „Pradėjęs juos lankyti mažai ką supratau, tik kai kuriuos elementus, tačiau dėstytojas rengdavo pokalbius, per kuriuos nuramindavo, kad tam tikros temos ilgainiui taps aiškios“, – prisiminė pats šiandien dėstytoju dirbantis P. Drungilas.

Anot jo, matematika yra labai platus mokslas: „Vargu ar pasaulyje yra žmogus, išmanantis visas matematikos sritis. Studijuojant šį mokslą, turbūt kaip ir bet kurį kitą, svarbu kuo anksčiau pasirinkti, kuri sritis yra įdomiausia, nes bakalauro ir magistrantūros studijų metu tik susipažįstama su svarbiausiomis matematikos sritimis, dėl laiko stokos nėra galimybės giliau jas analizuoti. Studentai sužino, kas yra geometrija, matematinė analizė, algebra, diskrečioji matematika, tačiau vėliau neišvengiamas specializacijos pasirinkimas.“

Pašnekovas dar bakalauro studijose susidomėjo skaičių teorija, tad nedelsdamas susirado darbo vadovą – Artūrą Dubicką, vieną produktyviausių Lietuvos matematikų – ir ėmė gilintis į šią matematikos sritį. Disertaciją kretingiškis rašė iš skaičių teorijos, susijusios su algebriniais skaičiais ir polinomais.

P. Drungilas magistrantūros studijas baigė per vienerius metus: „Norėjau kuo greičiau įstoti į doktorantūrą ir gilintis į man patinkančią matematikos sritį. Kai kuriuos magistrantūros programoje studijuojamus dalykus aš jau buvau praėjęs, todėl nusprendžiau per kuo spartesnį laiką pabaigti šias studijas.“


Tapk „Kuprinės“ nariu

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė

Nori rašyti? O gal jau rašai, bet nežinai, kur save realizuoti? „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos komanda tam – puiki vieta. Čia, „Kuprinėje“, tu turėsi galimybę ne tik publikuoti savo parengtus straipsnius, bet ir bendraminčių komandoje galėsi įgyvendinti idėjas, išmokti žurnalistinio darbo pagrindų.

Kodėl verta dalyvauti „Kuprinės“ veikloje?

Arnoldas JANKAUSKAS

„Kuprinėje“ bendradarbiauju daugiau kaip 2 metus. Kiekvieną mėnesį skaitytojui bandau perteikti pašnekovo išgyvenimus ir vis skirtingas istorijas. Kas man patinka „Kuprinėje“? Čia yra nevaržoma laisvė – laisvė rašyti, galvoti ir kurti.

Ši kelionė „Kuprinėje“ – mano apsisprendimo laikotarpis. Apsisprendimo, ar norėčiau ateityje dirbti tokį darbą. Tiesa, žurnalistika patraukė jau senai, tad dabar vis pažindinuosi su „žurnalistikos virtuve“ ir tikiuosi, kad tai man padės lengviau pasirinkti specialybę.

Pastebėjau, kad dauguma buvusių kupriniečių yra daug pasiekę. Ne vieną straipsnį rengiau būtent apie „Kuprinės“ buvusius narius dėl įdomios jų veiklos, nebūtinai žurnalistikoje. Tai tarsi tas veiklusis Kretingos jaunimas, kuris nesėdi sudėjęs rankų. Bet tai tik parodo, kiek „Kuprinė“ suteikia laisvės, kūrybiškumo ir tikslų siekimo. Tad jei ir tau, kaip ir mums, patinka rašyti ir bendrauti su žmonėmis, nedelsdamas turi ateiti į mūsų kolektyvą.

---

Vita MICKUTĖ

Labas jaunimo priedo skaitytojau! Esu Vita, „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė. Rugsėjį bus dveji metai, kaip esu „Kuprinės” dalis. Jaunimo priede rašau straipsnius apie mūsų krašto asmenybes ir įvairiomis aktualiomis temomis. Šioje veikloje man ir patinka būtent tai, kad galiu domėtis įvykiais, žmonėmis, o vėliau apie tai papasakoti laikraščio skaitytojams. Manau, kad „Kuprinė” suteikia daugiau drąsos, lavina komunikacijos įgūdžius, raštingumą, kūrybingumą. Susirinkimuose visi draugiškai bendraujame, prireikus patariame vienas kitam ir stengiamės išlaikyti tik geras emocijas. Mums niekada nebūna nuobodu, nes žurnalistika visada yra naujienų sūkuryje! Jei norisi išbandyti savo jėgas naujoje veikloje ir pajausti, ką reiškia darbas žurnalistikoje, prisijunk prie mūsų ir galbūt čia atrasi net būsimą savo ateities profesiją!


„Šiemet, kai kasmentinė „Darom“ akcija neįvyko, žmonės patys inicijuoja talkas“, – teigė „Darom“ administratorė Dovilė Kuprytė. Šios akcijos savanoriai šiais metais turi užduotį žemėlapyje žymėti vietas, kuriose yra prišiukšlinta. Tai daro išmaniojo telefono programėlėje „Mes Darom“. Vėliau sužymėtos vietos bus tvarkomos savanorių.

Akcijos „Darom“ tikslas – švarinti aplinką, skatinti bendrystę, kurti švarią kasdienybę sau ir ateities kartoms. Prie šios akcijos žmonės noriai prisideda. „Per vienos dienos pavasarinę šiukšlių rinkimo ir aplinkos tvarkymo akciją surenkama apie 1 tūkst. tonų šiukšlių“, – įvardijo D. Kuprytė. Nors žmonės darosi sąmoningesni ir mažiau teršia aplinką, toks kiekis atliekų vis dar yra didelis. „Zero waste“ judėjimai skatina žmogų vartoti saikingiau, perdirbti turimas atliekas, tačiau tobulėti ir plėstis dar yra labai daug erdvės, kad visos šios idėjos pasiektų kiekvieną ir taptų ne mažumų judėjimais, o visos šalies kultūros dalimi“, – atkreipė dėmesį D. Kuprytė.

Atliekas palikti kur nors gamtoje skatina ir ne itin patraukli šiukšlių priėmimo tvarka. „Kadangi norint atsikratyti didesnių kiekių šiukšlių jas priimančios aikštelės nuo tam tikro svorio ar kiekio apmokestina priėmimą, žmonės, taupydami pinigus, pasirenka išmesti tas šiukšles į gamtą. Kita problema – nežinojimas, kur dėti, pavyzdžiui, baldus, buitinę techniką. Ji paliekama prie bendrų konteinerių  arba vėlgi kažkur gamtoje“, – kalbėjo D. Kuprytė. „Darom“ savanoriai stengiasi sutvarkyti žmonių prišiukšlintas vietas, bet žmonėms patiems reikia būti sąmoningiems ir suprasti, kad nėra antros Žemės planetos.

Kretingos rajonui taip pat vis dar reikia „Darom“ savanorių – savo miestą galime paversti švariu. Juk savanorystė – tai toks procesas, kuriame dalyvaudamas gauni daugiau negu duodi. „Darom“ savanoriu galite tapti apsilankę mesdarom.lt internetiniame puslapyje. Paspaudę ant skilties „Mes Darom“, paspauskite „Darom 2020“. Ten galėsite užsiregistruoti kaip savanoris arba kaip tvarkytinų vietų žymėtojas. Išvalykime Kretingą kartu!

Aurelija PLOKŠTYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Kretingiškio Edvino Stropaus pomėgis fotografuoti nedingo ir įstojus į aviacijos mechanikos inžineriją.

Nors kretingiškis 21-erių Edvinas Stropus grįžęs iš mokyklos pirmiau sėsdavo ne prie namų darbų, o keliaudavo į gamtą fotografuoti, jis šiuo metu yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto aviacijos mechanikos inžinerijos trečio kurso studentas.

Susidomėjo atsitiktinai

Fotografija E. Stropaus gyvenime atsirado netikėtai, kai 2012-aisiais tėvai nupirko naują fotoaparatą. „Nors tai buvo tik paprasta „muilinė“, bet turėjo kiek platesnę diafragmą, todėl fotografuodamas galėdavau keisti ryškumo gylį, taip išliedamas foną nuotraukose, spalvos tapo sodresnės, todėl ir nuotraukos atrodydavo įdomesnės negu fotografuojant senuoju fotoaparatu“, – kalbėjo pašnekovas.

Kretingiškio modeliais tapdavo įvairūs augalai, pro šalį plaukianti gulbė. Gaunami rezultatai Edviną tenkino, todėl jis dar labiau susidomėjo šia veikla. Po kurio laiko, tėvams pastebėjus sūnaus pastangas ir nuotraukas, vaikinas rankose laikė ir veidrodinį „Nikon“ fotoaparatą. Tuo metu E. Stropus pradėjo lankyti fotografijos kursus, kuriuos vedė brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis. „Šiuose kursuose plačiau sužinojau apie fotografiją, įgijau nemažai patirties. Vis dažniau pradėjau fotografuoti įvairius mokyklos renginius, šeimos šventes, gavau ir keletą apmokamų užsakymų. Taip pomėgis pamažu išaugo į nedidelį užsiėmimą, leido šiek tiek užsidirbti“, – pasakojo kretingiškis. Nepaisant to, labiausiai jam patikdavo fotografuoti gamtą. Anot Edvino, ji ne tokia drovi ir, pamačiusi objektyvą, tik dar labiau pražysta.

Pašnekovas taip pat dvejus metus buvo „Kuprinės“ fotokorespondentas. Apie „Kuprinę“ jis sužinojo iš perskaityto skelbimo laikraštyje. Jam tai pasirodė galimybė save išbandyti dar neatrastoje fotografijos srityje. „Tie dveji metai „Kuprinėje“ buvo išties kupini prasmingų ir smagių veiklų. Fotografuodamas šiam priedui susipažinau su įdomiais kolegomis korespondentais. Jų rašomi tekstai buvo labai įvairūs ir nagrinėjantys ne vieną Kretingos moksleivio problemą, laisvalaikio veiklas, todėl dažnai tekdavo gerokai pamąstyti, kaip įdomiau ir taikliau straipsnyje aptariamą temą perteikti nuotraukoje“, – prisiminimais dalijosi fotografuoti mėgstantis vaikinas. Taip pat jis pasakojo, kad „Kuprinė“ turėjo keletą projektų, bendradarbiavo su kitų miestų jaunaisiais žurnalistais. Edvino nuomone, labiausiai įsiminęs sumanymas buvo Motinos dienos proga, kai vienam kolegų kilo idėja pabandyti atkartoti tėvų jaunystės nuotraukas. Pašnekovas bandė atkartoti tėvo nuotrauką, kurioje jis sukeltais plaukais. Vis dėlto, tokią šukuoseną pasidaryti buvo nemenkas iššūkis – į plaukus teko supurkšti beveik visą flakoną plaukų lako. „Nors rezultatas gana neblogas, tačiau laką išplauti pavyko tik po kokio penkto bandymo“, – prisiminė E. Stropus.

Kai paliko „Kuprinę“, kretingiškis daugiau laiko skyrė mokslams, todėl ilgainiui vis mažiau ir mažiau į rankas paimdavo fotoaparatą. Jis žinojo, kad ateitį labiau nori sieti su technologijomis, o ne su kūryba ir menu.

Vis dėlto fotografuoti studentas nenustojo ir šiuo metu fotoaparatą pasiima keliaudamas, įamžindamas šeimos šventes. Žinoma, vaikinas fotografuoja ir telefonu, tačiau mano, kad iki šiol jokia telefono kamera dar nepasiekė skaitmeninio veidrodinio fotoaparato lygio, nors pažanga iš tiesų sparti. Be to, pastaruoju metu E. Stropų vis labiau domina fotografavimas juostiniu fotoaparatu. Vaikystėje ši technika pasirodė per sudėtinga, tačiau pasibaigus karantinui pašnekovas ketina suteikti šiai technikai antrą šansą.

Be fotografavimo, vaikinas laisvalaikiu mėgsta sportuoti – užsiima bėgimu, plaukimu. Judėjimas padeda jam atsipalaiduoti, pagerinti nuotaiką.


Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekoje už pasiekimus muzikos srityje Ovidijui Miežečiui buvo įteikta mero padėka.

Kretingiškis penkiolikmetis Ovidijus Miežetis jau septynerius metus mokosi groti akordeonu. Savo muzikinį kelią pradėjęs Kretingos meno mokykloje jį tęsia Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Draugystę su šiuo instrumentu jis pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur pirmąsias žinias apie grojimą akordeonu jam įskiepijo pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė. Mokytis groti būtent šiuo instrumentu Ovidijų paskatino tėvas, kuris taip pat juo grojo. Vaikinas yra dalyvavęs įvairiuose respublikiniuose akordeonistų konkursuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Taip pat ir tarptautiniuose konkursuose: Latvijoje, Čekijoje, Serbijoje. Šiuo metu jaunasis akordeonistas mokosi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur toliau tobulina grojimo įgūdžius, semiasi naujų patirčių akordeonisto ir pedagogo Laimono Salijaus akordeono klasėje.

O. Miežetis pasakojo, kad tik po penkerių metų sunkaus ir atkaklaus darbo Kretingos meno mokykloje jis pajuto tikrąjį malonumo jausmą grojant akordeonu. Šiandien vaikinas džiaugiasi savo pasirinkimu ir jaučia dar didesnę laimę, grodamas mėgstamu instrumentu.

Vis dėlto sunkumai mokantis niekada neapleidžia, netgi atvirkščiai – didėja. „Kaskart gavus naujus ir sunkesnius kūrinius, reikia labai nuodugniai juos išnagrinėti, kiek įmanoma į juos įsijausti”, – savo mintimis dalijosi pašnekovas.

Ovidijaus nuomone, viena pagrindinių savybių akordeonistui yra kantrybė. Anot jo, reikia labai daug dirbti norint pasiekti savo tikslą, todėl muzikantui ji tikrai reikalinga. Jaunasis atlikėjas paminėjo ir artistiškumą. Jo nuomone, tai irgi svarbus bruožas akordeonistui, nes artistiškumas pagerina meninį lygį konkurse, koncerte.


Kretingiškė abiturientė Orinta Šlušnytė džiaugėsi, kad muzika nedingo iš jos gyvenimo net ir per karantiną.

Kretingiškė abiturientė Orinta Šlušnytė džiaugėsi, kad muzika nedingo iš jos gyvenimo net per karantiną. Tiesa, dainininkams ir atlikėjams šis laikotarpis buvo tikrai nelengvas.

Į koncertą, skirtą Gatvės muzikos dienai paminėti ir įvykusį gegužės 19 d. prie Kretingos rajono kultūros centro, kvietimo jaunoji atlikėja sulaukė gana netikėtai, likus kelioms dienoms iki renginio. Ilgai nedvejojusi O. Šlušnytė sutiko – turbūt ilgesys muzikai vis tiek daro savo. O. Šlušnytė pripažino: karantino laikotarpis iškėlė iššūkių. Muzikai ji skirdavo vis mažiau laiko, didžiąją dalį užimdavo mokslai, pasirengimas egzaminams, tačiau abiturientė džiaugėsi, kad po dienos darbų galėdavo skirti laisvą minutę pianinui ir vienai kitai dainai. Per karantiną jaunoji atlikėja ypač pasiilgo koncertų, dainavimo repeticijų, per kurias ji išgirsta naudingų patarimų ir kasdien tobulėja.

Gatvės muzikos dienai skirto koncerto pagrindinės idėjos – skleisti muziką, dalintis ja su klausytojais, tam nesutrukdė net karantinas. Renginys buvo tiesiogiai transliuojamas Kretingos rajono kultūros centro socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje. Žmonės net neišeidami iš namų galėjo pasimėgauti puikiu koncertu.

Nors, O. Šlušnytė pripažino, dainuoti buvo keista ir neįprasta nematant žmonių, jų reakcijos, plojimų ir palaikymo, tačiau renginio atmosfera vis tiek buvo smagi su nauja ir neįprasta patirtimi.

Jaunoji vokalistė tikino, kad karantinas nesugadino Gatvės muzikos dienai skirto renginio, ir ji galėjo po ilgo laiko pasidalinti muzika su klausytojais, taip pat – pati išgirsti kitų pasirodymus.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Mūsų kraštietė Liucija Baltrūnaitė save atrado biotechnologijų srityje.

Kraštietę Liuciją Baltrūnaitę jau seniai lydi šokiai, muzika, taip pat kitos veiklos, padedančios jai atsiskleisti. Mergina baigė pramoninių biotechnologijų studijas, pagal „Erasmus“ programą buvo išvykusi į užsienį ir atliko praktiką Kipro universitete.

Šokiai – neatsiejami

Šokiai – neatsiejama Liucijos gyvenimo dalis, ją lydinti nuo vaikystės. Šokti liaudies ir klasikinius šokius ji pradėjo Kretingos meno mokykloje, vėliau susidomėjo hiphopu. Ilgainiui Liucija pamilo ir pramoginius šokius, nes jais domėjosi merginos sesuo, jos kartu dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. „Svarbu išbandyti kažką naujo, kad gyvenimas netaptų rutina“, – patirtimi dalijosi mergina. L. Baltrūnaitė ne kartą yra dalyvavusi ir Dainų šventėje. „Šokant užplūsta euforija, bendrystė su kitais šokėjais, tai itin įkvepia, vis labiau norisi šokti“, – atviravo ji. Dabar L. Baltrūnaitė šoka salsą, bačatą, kitus Lotynų Amerikos šokius. Šokiai merginai padeda atsipalaiduoti, bent trumpam išsivaduoti iš rūpesčių, suteikia bendrystę, ypač šokant kolektyvuose, padeda pažinti naujų žmonių, kartais net suteikia energijos.

Mokydamasi mokykloje Liucija grojo gitara, lankė gitaros būrelį, kurį laiką net buvo sukūrusi muzikos grupę. L. Baltrūnaitę dažnai kviesdavo į renginius skambinti gitara, tad ji neretai prisidėdavo ir prie organizacinių dalykų. Taip pat mergina Klaipėdoje lankė vokalo pamokas, domėjosi muzika. „Jei ne šokiai, tai muzika“, – juokavo L. Baltrūnaitė. Šios veiklos jai suteikė patirties, džiaugsmo, padėjo atsiskleisti. Taip pat padėjo atrasti pažįstamų, draugų.


Iš policijos suvestinių

  • Iš policijos suvestinių

KRETINGOS r.

VYDMANTŲ k. gegužės 27 d. apie 01.35 val. sustabdytas automobilis ,,VW Passat", kurį vairavo teisės vairuoti neįgijęs 1988 m. gimęs kretingiškis. Alkoholio matuokliu jam nustatytas 2,44 prom. girtumas.

Parengė Edita KALNIENĖ



Paplūdimio tinklinio aikštelė prie vadinamojo trečiojo tvenkinio jau laukia aktyvaus laisvalaikio mėgėjų.

Kretingos miesto seniūnijos rūpesčiu, vasarai rengiamos vaikų žaidimo aikštelės ir sporto aikštynai.

Vaikų žaidimo aikštelės Pastauninko parke, Šeimos slėnyje vadinamojoje žvyrduobėje, Birutės gatvėje prie pirties ir prie vadinamojo trečiojo tvenkinio atnaujintos atvežus į jas smėlio, jį išlyginus.

Smėlio taip pat atvežta ir į paplūdimio tinklinio aikšteles prie trečiojo tvenkinio ir prie pirties, smėliu papildyta ir tvenkinio pakrantė – paplūdimys. Kultūros ir sporto skyriaus rūpesčiu, ant stovų pakabinti ir tinklai, tad aktyvaus poilsio mėgėjai jau gali užsiimti sau mielu žaidimu.

Iš viso paplūdimiui ir aikštelėms atnaujinti iš Kunigiškių atvežta 190 kub. m smėlio, darbus vykdo bendrovės „Kretingos komunalininkas“ darbininkai.

Aikštelės atnaujinamos iš Kretingos miesto tvarkymui skirtų lėšų. „Kiek tiksliai kainuos darbai, sužinosime, gavę sąskaitas iš „Kretingos komunalininko“, – teigė Kretingos miesto seniūnės pavaduotoja Alma Patamsienė.

„P. n.“ informacija


Savivaldybių valstybinės ir vietinės reikšmės keliams taisyti bei rekonstruoti Susisiekimo ministerija papildomai paskirstė 150 mln. Eur. Tarp laimingųjų patekusi Kretingos rajono savivaldybė praturtėjo 1,222 mln. Eur.

Lėšos bus panaudotos 5 projektams: Žaliajai gatvei Kurmaičiuose remontuoti – 111 tūkst. eurų, Saulės tako gatvei Vydmantuose remontuoti – 233 tūkst. eurų, ruožo nuo kelio Kretinga–Kūlupėnai iki Padvarių pensionato (Vilties gatvės) kapitaliniam remontui – 178 tūkst. eurų, Vilniaus gatvės Kretingoje rekonstrukcijai – 370 tūkst. eurų, Teresiečių gatvės ruožui nuo Pievų iki Mėguvos g. rekonstruoti – 330 tūkst. eurų.

Darbus ketinama atlikti per šiuos metus.

Skirdama papildomas lėšas, Vyriausybė nusistatė tikslą mažinti koronaviruso sukeltas pasekmes šalies ekonomikai ir išlaikyti gatvių bei kelių remonto sektoriuje dirbančių bendrovių darbo vietas. Nuo Vilniaus gatvės rekonstrukcijos sutaupyti 370 tūkst. eurų bus panaudoti kitiems keliams ar gatvėms remontuoti.

„P. n.“ informacija


Latviui iš Kretingos mieste sukeltos avarijos išsisukti nepavyko – jį, sprunkantį į savo šalį, sulaikė pasieniečiai.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Palangos pasienio užkardos pareigūnai gavo policijos prašymą sulaikyti automobilį „Citroen C4“ su latviškais numeriais. Pasieniečiams buvo pranešta, kad šio automobilio vairuotojas Kretingoje pasišalino iš eismo įvykio. Pareigūnai įtarė, kad nuo atsakomybės bėgantis vairuotojas gali bandyti vykti atgal į Latviją.

Beveik prieš vidurnaktį į Būtingės kontrolės punktą įvažiavo ieškomas „Citroen C4“. Mašiną vairavo 60-metis Latvijos pilietis. Pasieniečiai iškart pastebėjo, kad kairysis automobilio šonas apgadintas. Latvis turėjo tvarkingus asmens ir automobilio dokumentus. Pasieniečiai užsienietį sulaikė ir kartu su automobiliu perdavė į Būtingės punktą iškviestiems policijos pareigūnams.

Lietuva, siekdama suvaldyti koronaviruso keliamas grėsmes, nuo kovo vidurio įvedė laikiną kontrolę prie Europos Sąjungos vidaus sienų. Vienas kontrolės punktų pasienyje su Latvija, kur vėl dirba pasieniečiai, yra Būtingės.

„P. n.“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas