Pajūrio naujienos
Help
2019 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 2 %
Naktį10°C debesuotumas 15 %
Apklausa

Ar reikia Kretingai nemokamų Wi-Fi zonų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1371) 2019-07-12

„Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, ką šiuo metu veikia buvę rajono vadovai: Danutė Skruibienė, Juozas Mažeika ir Virginijus Domarkas.

Daugiau kaip trys mėnesiai prabėgo po rinkimų. Prie Savivaldybės vairo stojo nauja valdžia. „Pajūrio naujienos“ pasidomėjo, o kur gi įsidarbino, ką dabar veikia, kokius tolesnius ateities planus kuria buvę rajono vadovai?

Dalyvaus konkursuose

„Kol buvom valdžioj, tol buvom įdomūs. Dabar – gal nebe“, – nusišypsojo per šiuos savivaldybių rinkimus į rajono mero postą kandidatavusi, tačiau nelaimėjusi praėjusios kadencijos vicemerė Danutė Skruibienė.

Moteris neslėpė, jog pastaruoju metu gyvenimas jai pamėtėjo skaudžių įvykių, prieš kuriuos nesėkmės Seimo ir savivaldybių rinkimuose nublanksta: neseniai palaidojo mamą, po to – anytą. Kurį laiką Kretingos ligoninėje buvo gydomas, o užvakar Amžinybėn iškeliavo 89-erių sulaukęs tėvas. Itin sunki brangaus žmogaus būklė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pakankamą darbo stažą sukaupusi, visas socialines garantijas turinti D. Skruibienė nesiregistravo Užimtumo tarnyboje, o ir pati intensyviau neieškojo, kur įsidarbinti. „Atsikeliam, būdavo, anksti ryte, pasigaminam pusryčius, skubiai apeinu daržą, šiltnamį, nusiskinu agurkų, gerai, jei kelis dar į stiklainį įdedu, – ir tuoj pas tėvą į ligoninę. Tokia lig šiol buvo mano kasdienybė. Dabar dienotvarkė kaip nors pasikeis“, – atviravo ji.

D. Skruibienė yra valstybės tarnybos rezervo sąraše. Vienos pareigos jai jau buvo pasiūlytos, tačiau atsisakė, mat būtų tekę važinėti, o tai atima nemažai laiko. Be to, Kretingos rajonas jai – savas, per 12 darbo Savivaldybėje metų, rengiant įvairius strateginius dokumentus, yra susipažinusi kone su visomis veiklos sritimis, gal kiek mažiau – su žemės ūkiu. Buvusi vicemerė ateityje ketina dalyvauti kokiuose nors Savivaldybės skelbiamuose konkursuose ir siekti pareigų pagal kompetenciją.

Iš tų 12-os rajono Savivaldybėje praleistų metų 8-erius D. Skruibienė dirbo administracijoje, 4-erius pastaruosius vicemere. Pašnekovės žodžiais, mielesnis buvęs administracinis darbas, kuriame daugiau konkretumo, o rezultatai apčiuopiami. Vicemero pareiga daugiau atstovauti Savivaldybei, buvoti įvairiuose rajone vykstančiuose renginiuose, šventėse. „Bet aš nesakau, kad nepatiko. Kartais pažįstami klausdavo, kaip galiu kaskart klausytis vis tų pačių, daug kartų girdėtų liaudiškų kapelų, o man būdavo atgaiva širdžiai, svarbiausia, gėrėdavausi saviveiklininkų, tokių, kuriuos sutikau Senojoje Įpiltyje, Kurmaičiuose ir kitur, entuziazmu, meile muzikai ir dainai “, – sakė D. Skruibienė.

Pasiilgsta tik bendradarbių

Buvusi vicemerė atviravo per savo darbo metus šiame poste pažinusi geraširdžių, paprastų žmonių kaimo bendruomenėse, ypač tuo metu, kai ruošėsi kandidatuoti į Seimą. Su kai kuriais užsimezgusi draugystė tebesitęsia ligi šiol. „Va, Jūratės braškės čia“, – vaišindama saldžiomis iki mėlynumo raudonomis didelėmis rajono ūkininkės laukuose užaugintomis uogomis pasidžiaugė Danutė.

Anot jos, ne visiems, renkantis, su kuo bendrauti, svarbiausia yra užimamos pareigos. O tokį kartėlį sykį jai yra tekę nuryti – kai, pasibaigus kadencijai, paliko Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo kėdę ir du su puse mėnesio tyliai ramiai ruošėsi konkursui į Vietinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybę. „Buvo keista, kad žmonės, su kuriais anksčiau pasišnekėdavom, gatve eina pro šalį, bet nenori sutikti, akis suka į šoną. Galvodavau: negi sunku pasakyti „labas“? – retoriškai klausė pašnekovė.

Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovė D. Skruibienė yra šios kadencijos rajono tarybos narė, toliau aktyviai dalyvauja komitetų, ne vienos komisijos bei rajono tarybos posėdžiuose. Ar, užėjus Savivaldybėn, iš įpratimo kojos pačios neveda į buvusį darbo kabinetą? Atsakė, kad tokios nostalgijos nebėra. Jei ko ir pasiilgsta, tai – bendradarbių, buvusių kolegų.


Ramunė ŠEIŽIENĖ:

– Žinoma, domėsiuos, šįvakar būtinai žiūrėsiu per televiziją, nors Nausėda ir nėra tas Prezidentas, už kurį balsavau. Tik tiek, kad jie lygiaverčiai su Ingrida Šimonyte, todėl gerbiu. Apskritai šie rinkimai, lyginant su ankstesniais, buvo kultūringi, pakilę į kitą lygmenį.

Genovaitė MAJAUSKIENĖ:

– Jei tik turėsiu laiko, būtinai stebėsiu per televiziją, įdomu, kaip kas vyks, kas ten bus susirinkę, kas ką kalbės, kokia svečių apranga. Prezidentu tik Gitaną Nausėdą aš ir mačiau, džiaugiuosi, kad išrinko. Be to, smagu, kad po kurio laiko vėl turime ir pirmąją ponią.

Gintaras PUCAS:

– Na, nežinau, man tai nėra įdomu. Šį penktadienį per televiziją jau rodys? Tai kad tie patys koncertai, tos pačios šnekos atsibodusios. Kai buvo Grybauskaitės inauguracija, irgi nežiūrėjau, į mūsų mero inauguraciją taip pat nėjau. Man svarbiausia, kad valdžia būtų sąžininga ir gerai dirbtų.

Jurgita KRIPIENĖ:

– Girdėjau, kad ir mūsų Kretingos muziejuje ta proga visokių malonių atrakcijų, užsiėmimų bus. Bet aš namuose per televiziją žiūrėsiu – kaip bebūtų, juk tai šventė visai Lietuvai. Girdėjau, kad kai kurie Seimo nariai įsižeidė Prezidento asmeniškai nepakviesti, tačiau tai jo reikalas.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Statybos skyriaus vedėjos Rimos Lukauskienės (iš dešinės) teigimu, dėl grindų dangos keitimo abi šalys yra pasirašiusios protokolą, bet LitCon atstovai Dalius Pumputis ir Vincas Marcinkevičius tikino, kad buvo reikalinga projekto pataisa.

Išvažiuojamojo išplėstinio Kretingos rajono savivaldybės Ekonominės plėtros ir ūkio komiteto posėdžio metu tarybos nariai aplankė statomus arba renovuojamus objektus, domėjosi, kaip vyksta darbai, o išvadas žada aptarti pirmadienį.

Samdys teismo ekspertą

Sporto ir sveikatingumo komplekse rajono tarybos narius pasitiko rangovo LitCon statybos projektų vadovas Vincas Marcinkevičius, statybos vadovas Dalius Pumputis bei už techninę priežiūrą atsakingas Zenonas Kerpė.

Pasak D. Pumpučio, šiemet buvo numatyta į objektą sudėti vėdinimo, šildymo bei kondicionavimo įrangą, tai dabar ir daroma. Šiemet turi būti sumontuotos ir durys. Dalis jų jau atvežta, kita dalis atkeliaus šiek tiek vėliau. Į vicemero Dangiro Samaliaus klausimą, kokios būklės yra persirengimo patalpos, buvo atsakyta, jog yra išglaistytos, pirmąkart išdažytos.

Tačiau itin karštos diskusijos užvirė kalboms pakrypus apie sporto salės grindų dangą. Statybos skyriaus vedėjos Rimos Lukauskienės teigimu, praėjusių metų gruodžio pradžioje atvežta projekte numatyta Tarket danga riogso nepaliesta, mat rugpjūtį, paties rangovo siūlymu, buvo apsispręsta kloti kitą – Haro – dangą. Vedėja sakė nežinanti, kas atsitiko – ar LitCon Haro dangos negauna, ar dėl kokių nors priežasčių jam neleidžiama nusipirkti, bet dabar grasinančiais laiškais Savivaldybę verčia kloti tą dangą, kuri iš pradžių buvo numatyta projekte. R. Lukauskienė abejojo, ar pusę metų objekte sandėliuota Tarket danga bebus kokybiška – nesudrėkusi, nesusiraičiusi. Savivaldybė samdys teisės ekspertą iš Klaipėdos, kad pateiktų išvadas, ar danga dar tinkama sporto salei.


„Tikrosios opozicijos“ frakcijos seniūne išrinkta Palangos miesto savivaldybės tarybos narė, buvusi Savivaldybės kontrolierė bei VMI Palangos poskyrio vadovė Elena Kuznecova (dešinėje).

Antradienį įvykęs Palangos miesto tarybos posėdis prasidėjo netikėtu pareiškimu: po rinkimų sakę, jog dirbs kartu su valdančiąja dauguma, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos Palangos skyriaus pirmininkė Elena Kuznecova, su šios partijos sąrašu į tarybą išrinktas Šventosios seniūnijos bendruomenės pirmininkas Domininkas Jurevičius bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Palangos skyriui vadovaujantis Darius Kubilius pranešė, jog susibūrė į frakciją „Tikroji opozicija“.

Naujosios opozicinės frakcijos seniūne išrinkta E. Kuznecova. Jos kandidatūrą „Tikroji opozicija“ pasiūlė į Kontrolės komiteto pirmininkės postą, D. Jurevičius siūlomas į Antikorupcijos komisijos, o D. Kubilius – į Etikos komisijos pirmininkus.

Toks trijų politikų žingsnis buvo netikėtas gegužės 30 d. posėdyje apie susijungimą į „Jungtinę socialdemokratų ir komiteto „Palangiškiai““ frakciją paskelbusiems kitiems trims ne valdančiąją daugumą Palangoje sudarančios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, turinčios penkiolika iš dvidešimt vieno mandatų, tarybos nariams. Jie savo ruožtu į Kontrolės komiteto pirmininkus buvo pateikę LSDP narės, frakcijos seniūnės Svetlanos Grigorian kandidatūrą. Socialdemokratės Renatos Surblytės kandidatūra teikta į Etikos komisijos, visuomeninio rinkimų komiteto „Palangiškiai“ lyderio Eugenijaus Simučio kandidatūra – į Antikorupcijos komisijos pirmininkus.


Kretingiškė Augustė Santockytė savo kūriniuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, per juos išgyventas emocijas. Nuotraukoje esantis paveikslas „Kita pusė“ – tai planeta ir siela, belytė asmenybė, žiūrinti į žemę ir tiesiog jaučianti.

Ne vieną asmeninę, architektūros parodą surengusi kretingiškė menininkė 24-ejų Augustė Santockytė tapybos darbuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, jos emocinį pasaulį, jaunus žmones, jų problemas, šeimą, laisvės troškimą. Jos sukurtais paveikslai jau žavimasi visoje šalyje, kūrinius perka ir užsienio kolekcionieriai.

Kova su disciplina

Baigusi architektūros studijas mergina gyvenimo nesieja su šia sritimi. „Studijose išmokau disciplinos, laiko planavimo, tikslumo, detalizavimo, – tikino ji, pridurdama, kad laiko planavimo įgūdžius naudoja ir dabar, save „įrėmindama“ į laiką, kuomet gali tapyti, o kada ne. – Studijavau architektūrą, nes tikiu, kad visos meno sritys yra susijusios. Architektūros studijos praplėtė mano, kaip jaunos kūrėjos, akiratį, išmokė su atsakomybe, pasiaukojimu žiūrėti į meną, kūrybą.“

Mene A. Santockytė – nuo pradinės klasės. „Tėvai ruošė ne tik architektūrai, bet skatino mokytis ir akademinio piešimo, visko, kas reikalinga architektūrai. Nuo pirmos klasės mokiausi pas įvairius Lietuvos dailininkus privačiose studijose. Kiekvieno jų indėlis į mano, kaip augančios kūrėjos asmenybę, buvo neįkainojamas“, – pradžią prisiminė ji.

Studijuodama Augustė išgyveno nemažai vidinių konfliktų, kurie atsispindėjo jos kūriniuose. „Maištavau prieš discipliną, bespalvį gyvenimą, ieškojau meno laisvės – tai įkvėpė kurti“, – atskleidė menininkė.

Kurti įkvepia ne tik išgyvenami etapai, bet ir per juos patiriamos emocijos. „Kai tik kyla idėja, jaučiu kažkokią emociją, pavyzdžiui, pyktį, iš karto puolu prie drobės ir pradedu, o pabaigti galiu ir bet kokioje nuotaikoje“, – paaiškino Augustė, tvirtindama, kad tapo būdama tiek teigiamos, tiek neigiamos nuotaikos, pavyzdžiui, romantiškos.

Vienas emocijų pavyzdžių dabar puošia jos tėvo darbo kabinetą. „Architektūroje turėjau daug nuoskaudų. Pas tėtį darbe yra paveikslas, kur didysis pirštas yra išlindęs per brėžinį“, – įvardijo jaunoji kūrėja.

Anot kretingiškės, prasmingiausias jos darbas „Laisvė“, kuriame vaizduojamas paukštis ir kolona. „Virvė ties paukščiu ir ties apgriuvusia kolona tiesiog nutrūksta. Tai kultūros ir gyvybės priešprieša, mirties ir gyvenimo atspindys. Vienu metu buvo ir kova su architektūra, ir senelio išėjimas, maištavimas, kodėl turi būti taip ir ne kitaip, taip gimė šis paveikslas“, – atviravo jaunoji kūrėja.

Su architektūra šiuo metu darbai siejasi tik tikslumu. „Siejasi tiksliomis detalėmis“, – sakė A. Santockytė.


„Teatras yra mano gyvenimas“, – sakė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

„Visos Agotos išeinat į priekį, dabar – visi Bekampiai ir Bekampienės, Antanai, Vincai – taip pat, kur vienintelis piršlys?!“ – paskutinius nurodymus paskutinėje repeticijoje, prieš prasidedant tarptautinį festivalį „Baltijos rampa“ papuošusiam spektakliui „Amerika pirtyje“, Kretingos rajono kultūros centre ir lietuvių, ir rusų kalbomis davė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

Rūpėjo visuma

Vien Agotų nusilenkė kokios penkios, Antanai – šeši, Bekampiai – aštuoni, mat tą patį jungtinį spektaklį, tik atskiras jo scenas, vaidino lietuviai, latviai bei estai. Pasižiūrėti, kaip sekasi, J. Buziliauskas anksčiau buvo nuvykęs į abi kaimynines šalis. Svetimų aktorių, kurie turi savo teatrų režisierius, o į jų gimtąsias kalbas išverstą lietuvišką pjesę gavo gerokai iš anksto, jis nemokino. Užduotis buvo kiekvienai teatro grupei paruošti scenas taip, kaip jos jas supranta, atskleisti savo stilių. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir profesionalų, ir mėgėjų, pasak J. Buziliausko, jau „statyta perstatyta“. Daugelis teatrų šią pjesę šiuolaikina, prigalvoja kitokių niuansų, įdiegia dabartinių technologijų, sieja su dabartinėmis aktualijomis – ir tai gerai.

„Mano sumanymas buvo viską aprėpti, epizodus sujungti į visumą, kad tie patys skirtingų šalių ir skirtingų Lietuvos teatrų personažai – Agotos, Bekampai, Antanai arba Vincai, – vaidinantys po 5 ar 10 minučių, gražiai pakeistų vienas kitą, kad būtų spektaklio tąsa“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Vaidinimą, kurio epizodus paįvairino ir žemaičių, ir dzūkų, ir suvalkiečių bei aukštaičių tarmės (vaidino įvairių Lietuvos regionų – Telšių Žemaitės, Varėnos r. Matuizų, Jurbarko Konstantino Glinskio, Skapiškio „Stebulės“, Utenos kamerinis teatrai), režisierius pavadino eksperimentu, turinčiu išliekamąją vertę vien dėl to, kad kūrinys „Amerika pirtyje“ specialiai buvo išverstas ir į latvių bei estų kalbas. Vis dėl to sunkiausia, anot pašnekovo, – ne suvaldyti visumą, o kad repeticijoms reikėjo daugiau laiko.


Pristatydama septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“ poetė Elena Karnauskaitė savo kūrybos gerbėjams paskaitė eilių.

„Aš manau, kad poezija yra ypač šiuolaikiškas žanras, nes tekstai – nedideli, jiems perskaityti nereikia daug laiko. Ir jie yra talpūs“, – kalbėjo poetė Elena Karnauskaitė, šią vasarą pristačiusi jau aštuntąją savo knygą ir septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“.

Briedė išbrido iš jūros

Iš Kretingos rajono kilusi, Jokūbavo ir Kretingos mokyklose besimokiusi ir jau tada, šešiolikos metų, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė leidyklos „Odilė“ šiemet išleistą eilėraščių rinktinę „Miegančios chimeros“ pristatė Palangoje, „Ramybės“ galerijoje, prieš tai – Klaipėdoje bei Jokūbave.

Knygos pristatyme dalyvavo pirmosios E. Karnauskaitės poezijos rinktinės krikštatėvis, pavadinimą „Briedė jūroje“ jai pasiūlęs rašytojas Rolandas Rastauskas ir literatūrologas Marijus Šidlauskas, rašęs recenziją pirmajai poetės knygai.

„Elena rašo laikydamasi Adomo Mickevičiaus sukurtos formulės „matau ir aprašinėju“, pradėdama nuo labai konkretaus vaizdo ar pojūčio, o pačioje eilėraščio pabaigoje visada esama tokio lyg smūgio: įvyksta kažkas netikėto, ir tu aikteli, stabteli, tave išmuša iš vėžių... Bet, pasirodo, ji ten ir ėjo. Tad šita kelionė tęsiasi, tęsiasi turbūt ir pačia banaliausia prasme: eina metai, poetė bręsta, ir štai pagaliau toji briedė subrendo, pasikeitė briedės visa eigastis, judesiai, net balsas pasikeitė. Ir jeigu stebėtume tą kitimą, tą poeto egzistencinę kelionę – o juk poezija yra tam tikra egzistencinės veiklos sritis arba egzistencinės veiklos rūšis, – pamatytume: briedė gal jau nebe jūroje“, – įžvalgomis pasidalino R. Rastauskas.

„Elena – viena savičiausių, įdomiausių mūsų regiono poečių, kuri jau yra pasiekusi savo brandą, – akcentavo M. Šidlauskas. – Visa poezija iš esmės yra apie meilę ir mirtį. Meilės tema yra apskritai visos lyrikos variklis. Elenos naujoje knygoje yra mažiausiai dešimt eilėraščių, kuriuose kalbama apie mylimąjį. Net ne tiek apie mylimąjį, kiek apie tuštumą, kai mylimojo nėra. Apie tą amžinąjį žmogiškos širdies ilgesį, bet tas ilgesys jokiu būdu ne sentimentalus, jis suvaldytas, su ironijos prieskoniu, su paradoksais – išties savitas ir įdomus šios temos plėtojimas. Apie meilę yra kalbama jautriai ir brandžiai, ir kartu tas kalbėjimas turi egzistencinį geluonį, kuris būdingas šiuolaikinei žmonijai. Galime konstatuoti: meilės atsargos pasaulyje mažėja, kaip ir visų kitų išteklių. Turime visokių jos pakaitalų, ir net labai nepatrauklių, ir ta problema yra ir filosofinė, ir politinė, ir socialinė. Apie tai kalba ir Elena: apie visos mūsų žmonijos rūpestį ir skausmą.“


Tapytoja Agnė Palilionytė domisi astronomija, todėl jos darbuose nemažai su šiuo mokslu susijusių motyvų.

Moters, vyro siluetas, neatpažintas „babaušis“, įvykių horizontas – visa tai galima įžvelgti menininkės 36-erių Agnės Palilionytės tapybos darbų parodoje „Idėja už žemės atmosferos ribų“, kur eksponuojami 23 jos darbai. „Kai tapau, jaučiu tarsi ranka pati veda teptuką ir aš nežinau, kas tai“, – savo kūrybą apibūdino tapytoja.

Įkvepia astronomija

Tapybos darbuose vaizduojama daug siluetų, kuriais kūrėja išreiškia emocijas. „Mėgstu šokti, todėl darbuose emociją, momentą noriu išreikšti judesiu. Vienose ekspresija ryškesnė, kitose – mažesnė. Kad ir, pavyzdžiui, trijuose paveiksluose, kuriuose vaizduoju moteris su lengvu judesiu. Jos tarsi truputį paslaptingos, niekšiškos, nori kažko blogo, tuo pačiu ir gero, o mums belieka spėti, ko jos nori“, – apžvelgė A. Palilionytė.

Jos kūriniuose dominuoja šaltos spalvos – melsvi, violetiniai atspalviai, kurie susipina su tapytojos vidine būsena. „Jos tarsi kosminės“, – tvirtino moteris, pridurdama, kad pasakymas daugiausiai tinka keturiems naujausiems darbams, pavadintiems „Mintys ties įvykių horizontu“. Toks pavadinimas atsirado neatsitiktinai. „Ten, kur juodosios skylės sutraukia viską, ir tas taškas, kur dar matosi, ką jos traukia – tą materiją, – paveikslus apibūdino kūrėja. – Bandai įsivaizduoti tą jausmą, kai tu esi ten, netoli įvykių horizonto. Minties jokios lyg ir netapau, bet tapau tą veidą, kuris perteikia mano įsivaizduojamą emociją. Įvykių horizontas – tai mokslinis terminas, reiškiantis erdvėlaikio sferą, supančią juodąją bedugnę.“

A. Palilionytė domisi astronomija, todėl darbuose galima įžvelgti nemažai su šiuo mokslu susijusių motyvų: „Stengiuosi domėtis mokslu, konkrečiai astronomija.“

Be su astronomija susijusių motyvų, darbuose galima matyti ir daug raudonos spalvos momentų. „Visose paveiksluose įterpiu raudonos spalvos akcentų. Labai sudėtinga atsakyti, kodėl. Viską darau intuityviai“, – kitą labiausiai patinkančią spalvą įvardijo tapytoja.

Kokias detales vaizduoti ir kas nuguls ant drobės, nežino net pati autorė. „Pamatau kur nors detalę, kurią noriu pavaizduoti. Tada ji tampa mano kūrinio atspirties tašku – taip atsiranda tapybos darbai“, – atskleidė A. Palilionytė.

Parodos autorė atkreipė dėmesį, kad žmonės labiausiai vengia paveikslų, kuriose vaizduojamos žmogaus akys: „Jie yra sunkiausiai parduodami. Žmonės sako, kad nenori, jog kažkas į juos žiūrėtų. Jeigu yra tik lūpos, tuomet jų reakcija yra kitokia.“



  • Iš po­li­ci­jos su­ves­ti­nių

KRETINGOS r.

KALNIŠKIŲ k. liepos 9 d. apie 8.45 val. atvykusi į darbovietę parduotuvės darbuotoja pastebėjo, kad, nulaužus maisto prekių parduotuvės pakabinamas durų spynas, įsibrauta į parduotuvės patalpų vidų ir pavogtos įvairios prekės, grynieji pinigai. Padaryta žala ir įvykio aplinkybės tikslinamos.

PALANGA

LIEPOJOS pl. liepos 9 d. sustabdytas automobilis „Citroen“, kurį vairavo 1969 m. gimęs vyras. Jam nustatytas 1,66 prom. neblaivumas.

Parengė Edita KALNIENĖ


Klebonas Astijus Kungys teigė, kad generalinio direktoriaus Juozo Maksvyčio (dešinėje) misija yra vadovauti ir kurti „Tereką“.

Stebint maždaug 150-čiai darbuotojų, vilkinčių specialiai tai dienai užsakytais ir padovanotais dangaus melsvumo marškinėliais, kurių priekyje baltai parašytas tarptautinis įmonės pavadinimas „FlexBlow“, o nugaroje – žodis „Freedom“ (laisvė), „Tereko“ vadovai pristatė šios bendrovės misiją.

Pradėti reikia nuo savęs

„Įmonė be misijos vizijos yra tas pats, kas laivas be kompaso, abiem atvejais keliauti būtų sudėtinga“, – renginį pradėjo generalinis direktorius Juozas Maksvytis. Jis prisiminė ir girdėtą istoriją apie tai, kad, vykstant didelėms statyboms, dviejų statybininkų buvo paklausta, ką jie čia daro. Vienas atsakęs, jog pila skiedinį ir deda plytą ant plytos, o kitas – kad stato katedrą.

„Yra skirtumas – dėti plytą ant plytos ar katedrą statyti?“ – retoriškai klausė direktorius. Anot jo, ir senais laikais stipriausia būdavo laikoma ta gentis, kuri turėdavo tikslą arba misiją.

Pasak renginyje dalyvavusio Kretingos parapijos klebono Astijaus Kungio, senovėje žmonės turėdavę vien tik vardus, o vietoj pavardžių atsirasdavo apibūdinimas, iš kokios vietovės kilę arba kokią misiją atlieka – pavyzdžiui, Vincas Škotas dėl to, kad iš Škotijos, o Jonas Krikštytojas – kad krikštija. Neatsitiktinai savo mobiliajame telefone šalia vardo vietoj pavardės brolis Astijus įsirašęs Juozas Terekas, mat ši bendrovė – tai generalinio direktoriaus misija. Žvelgdamas į melsvą jūrą darbuotojų, klebonas akcentavo, kad ir ši spalva juos vienija, siunčia žinutę, jog jie yra viena stipri kaip kumštis komanda, taip pat dalyvaujanti misijoje. Bet kolektyve didžiausiu bendruomenės turtu darbuotojas tampa tik tada, kai viduje yra laisvas, kai į darbą ateina geros nuotaikos, nes, jei bus susierzinęs, į disharmoniją įvels kitus, o tada misija bus neįmanoma. A. Kungio žodžiais, kiekvienas žmogus turi asmeninius gyvenimus, šeimas, augina ir į mokslus leidžia vaikus. Tačiau, jei į darbą ateina ne dėl bendro gėrio, o vien tik dėl atlyginimo, nebus išsilaisvinęs. „Kiekvienam misiją reikia pradėti nuo savęs“, – akcentavo klebonas.


Šalies Prezidentas Gitanas Nausėda (kairėje) kavinėje „Pas grafą“ Kretingoje paskutinįsyk lankėsi birželį. Šalia Lietuvos vadovo – kavinės barmenas Rimantas Stonkus.

Kretingos muziejus, prisidėdamas prie Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos šventinės programos, šiandien, liepos 12 d., kviečia lankytojus į nemokamas ekskursijas. Prie šios šventės taip pat prisideda ir paties Prezidento pamėgta muziejaus Žiemos sode įsikūrusi kavinė „Pas grafą“.

„Mums labai malonu prisidėti prie šios didelės šventės, todėl norėtume lankytojus liepos 12 d. pavaišinti kava ir pakviesti pasiklausyti gyvos saksofono muzikos kavinėje nuo 14 val. iki 17 val.“, – kalbėjo kavinės direktorė Violeta Lazauskienė.

„Kiek kartų Prezidentas Gitanas Nausėda yra čia lankęsis?“ – „Pajūrio naujienos“ paklausė V. Lazauskienės.

„Jau ir nebesuskaičiuojame. Čia jis yra šventęs įvairias šventes: savo tėvo Antano Nausėdos 80-metį, čia surengė savo amžiną atilsį motinos Onos Stasės Nausėdienės gedulingus pietus. O tiesiog papietauti su šeima atvykdavo labai dažnai – kai tik jis lankydavo Klaipėdoje gyvenančius savo tėvus, taip ir atvažiuodavo“, – kavinė „Pas grafą“ direktorė pastebėjo, kad dažniausiai išrinktasis Prezidentas čia lankydavosi su šeima ir kad G. Nausėda, jo šeima yra be galo paprasti, nuoširdūs ir neišrankūs žmonės, kurie ragauja ir valgo viską.

„Mėgdavo ragauti žuvį, jautieną – kažko labai išskirtinio nevalgydavo. Kai buvo švenčiamas G. Nausėdos tėvo jubiliejus, visi svečiai rinkosi patiekalus iš įprasto valgiaraščio – nebuvo nieko išskirtinio, jokios pompastikos. Ir taip būdavo visada – ar jie valgytų šventinę vakarienę, ar paprastai pietautų su šeima“, – prisiminė V. Lazauskienė.

Kavinė „Pas grafą“ turi ypatingų svečių knygą, kurioje jau yra nemažai garsių svečių įrašų – pavyzdžiui, buvusių prezidentų Valdo Adamkaus, Algirdo Mykolo Brazausko. „Dabar lauksime, kol vėl atvyks Prezidentas Gitanas Nausėda, ir būtinai prašysime jo pasirašyti“, – neabejojo kavinės direktorė.

Kavinėje „Pas grafą“ G. Nausėda gegužės 19 dieną su šeima šventė savo 55-erių metų gimtadienį, o paskutinįsyk čia lankėsi birželio 16 d. jį jau išrinkus Prezidentu.

Gražina ŽILINSKAITĖ


Susitikimo Laukžemėje akimirka: (iš dešinės) Marvin Hecker, Zita Aldona Danielienė, vertėja Olga Šardt, dukra Jenifer ir žmona žurnalistė Gaylon Finklea Hecker.

Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.

Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo. Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas