|
|
|
(1291) 2018-09-28Šventojo Tėvo tiltai – tarp tautų, religijų, žmonių
Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos sesėms, tebegyvenat stipriais įspūdžiais po ką tik pasibaigusio popiežiaus Pranciškaus vizito, „Pajūrio naujienos“ pakalbino buvusį Kretingos kleboną, o dabar – Panevėžio vyskupą Liną Vodopjanovą apie tai, ką jis patyrė per susitikimą Kauno arkikatedroje bazilikoje, sėdėdamas visai šalia Šventojo Tėvo, o taip pat – kaip vertina popiežiaus visai Lietuvai transliuotą vilties žinią. – Kuo, Jūsų akimis žvelgiant, Lietuvos žmonėms buvo svarbus šis Šventojo Tėvo apsilankymas? – Jau vien tai, kad popiežius savo apaštališkajai misijai pasirinko nepriklausomybės 100-mečių sulaukusias Baltijos šalis, yra didelė dovana Lietuvai – tai viso pasaulio atsigręžimas į mūsų ir kaimynines šalis, jų istoriją, iškentėtas kančias. Bažnyčios ganytojas pareiškė norą pamatyti, kiek Lietuva paaugo per 25-erius metus nuo Jono Pauliaus II atvykimo, jis atvyko padrąsinti mūsų žmones ir įkvėpti vilties ateičiai. Susitikęs su jaunimu, jis kvietė nesivaikyti laikinumo, nepasitikėti vien technologijomis, kurios ribotos ir greit praeina, o branginti savo šaknis – praeitį, istoriją, tautinį tapatumą. Tapatybė yra jūsų turtas, pabrėžė jis. Mūsų tėvų ir protėvių, kurie kovojo ir stiprybės sėmėsi Kristuje, išgyventos kančios neturėtų šiandieną tapti skriaudų akcentavimu ir kiršinti visuomenę, o būti stiprybės šaltinis rytojui. Popiežius Pranciškus skatino mokytis draugiškai priimti skirtumus tarp tautų, religijų ir įsitikinimų, gerbti žmonių orumą, neskirstant jų į gerus ir blogus, turtingus ir vargšus, sveikus ir nesveikus.
Ar turite favoritą prezidento rinkimuose?
Trečiadienio popietę sustiprėjęs audringas vėjas pridarė nuostolių ir Kretingos rajone – ugniagesiai vyko šalinti ant kelių užgriuvusių medžių, dalis vartotojų liko be elektros ir vandens. ESO atstovė Laura Šebekienė informavo, kad trečiadienio dieną ir naktį siautusios audros metu elektros energijos tiekimas buvo sutrikęs maždaug 12 tūkstančių Klaipėdos apskrities klientų. Visiems jiems elektros tiekimas jau atnaujintas. Vakar dieną ESO operatyvinės brigados tebedirbo, kad elektros tiekimas būtų atkurtas maždaug 300 Kretingos ir Palangos klientų. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Rasmina Beniušienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad šįsyk didelių nuostolių pavyko išvengti. „Daugiausiai elektros laidų nutraukimų buvo Valėnų, Juodupėnų pusėje, taip pat – Salantuose, kur kartu su elektros dingimu buvo laikinai sutrikdytas ir vandens tiekimas, – kalbėjo R. Beniušienė. – Ugniagesiai vyko šalinti nuvirtusių medžių 5 kartus, daugiausiai – Darbėnų seniūnijoje, į pagalbą šalinant dar vieną medį Parąžės kaime buvo atvykę ugniagesiai iš Palangos.“ „Kretingos komunalininko“ direktorė Renata Surblytė informavo, kad vakar rytą buvo žinoma apie nuvirtusius medžius Kretingoje, Geležinkelio g., bei Petrikačių kapinėse. „Taip pat mieste daug prilaužyta mažesnių ir didesnių šakų“, – teigė R. Surblytė.
„P. n.“ informacija
Daugeliui gyventojų namai yra tvirtovė – vieta, kurioje jie jaučiasi saugiausiai. Kad šis jausmas neapleistų, pirmiausia reikia apsaugoti namus ir juose esantį turtą nuo įvairių pavojų. Draudimo bendrovė ERGO Lietuvoje pataria, kaip apsisaugoti nuo dažniausiai pasitaikančių situacijų, per kurias nukenčia gyventojų turtas. Norint apsisaugoti nuo ugnies – dėmesys elektros prietaisams Liepsnos milžiniškų nuostolių pridaryti gali akimirksniu, todėl svarbu gaisro riziką namuose kuo labiau sumažinti. Tam reikia pasirūpinti patikima ir saugia elektros instaliacija ir naudoti tik techniškai tvarkingus elektros prietaisus. Įsitikinkite, kad namuose esantys laidai neįsitempę, nesiremia į aštrias briaunas. Išeidami iš namų išjunkite visus elektros prietaisus. Jei jūsų namai šildomi krosnimis ar židiniais, reguliariai tikrinkite šildymo sistemą, išvalykite dūmtraukius. Nepamirškite, kad visuose namuose nuo šiol privalo būti įrengti dūmų detektoriai. Garso signalu įrenginiai įspės apie gresiantį pavojų, o laiku iškviesta pagalba padės išgelbėti gyvybes ir turtą.
Dėl lengvatos ūkininkams vieningi nebuvo
Ketvirtadienį įvykusiame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje politikai į aštriausias diskusijas įsivėlė dėl žemės mokesčio lengvatos rajono ūkininkams suteikimo ir Centro gatvės Pryšmančiuose asfaltavimo.
Duonos kepėjų amatas – iš kartos į kartą
Į baltus pyragus žvelgia atsargiai Verslininkas nesistebi, kad pyragų paklausa sumenko – esą tai viešojoje erdvėje sklindančių diskusijų apie sveiką ir nesveiką mitybą rezultatas. Anksčiau savaitgaliams nedidukė kepykla iškepdavo po šimtą pyragų, o dabar, nors jie ir paskaninti, pagerinti gamybos procese vietoj margarino naudojant sviestą, – gerokai mažiau. „Pirkėjai gaminių iš baltų miltų apskritai vengia. Kai kurios šeimos ir didžiausioms metų šventėms artėjant tenkinasi kukliu skanėsto ketvirčiu“, – atviravo Darius. Tačiau į šią situaciją jis žvelgia paprastai – sako, jog žmogaus reikalas pasirinkti, o kepyklos – būti lanksčiai, pasiūlyti naują produktą, pavyzdžiui, sveikuoliškų, sėklomis pagardintų sausainių, ruginės duonos tešlos kramsnukų. Dariaus dešinioji ranka kepykloje – jo žmona Asta, be to, nuo 8-erių metų, kol baigė Vydmantų gimnaziją, tarsi „prilipusi“ būdavo šiuo metu renginių organizavimą Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijuojanti jų dukra Karolina. Tačiau pašnekovas svarstė, ar, baigusi studijas, ji apsispręs dirbti kepykloje – esą tai nelengvas, juodas darbas. „Kaip ūkininkai nė dienai negali atsitraukti nuo gyvulių, taip mes – nuo savo duonos“, – juokėsi pašnekovas. Anksti rytą atsikėlęs, kol nėra darbininkų, 10-yje katilų tešlos pamaišyti jis eina pats, vėlai vakare – taip pat. Dirba ir 4 samdomi darbininkai, gebantys atlikti visus reikalingus darbus. „Svarbiausia, mes visi čia turime būti kaip laikrodžiai – tiksliai sekti temperatūros režimą ir rūgimo laiką, kas tris valandas maišyti tešlą“, – pasakojo D. Gaučius. Visa duona kepama be mielių, o dalis, pagal paskutinį mados šauksmą, – dar ir be cukraus. „Dėl cukraus yra buvę ir kuriozų. Klaipėdoje, prie „Akropolio“ esančiame ūkininkų turgelyje, pirkėjai vis klausinėdavo, kada atvešime juodos ruginės duonos ne tik be mielių, bet ir be cukraus. Specialiai tokios užmaišėme, iškepėme, keletą kepalų pirmąsyk atvežėme – apsidžiaugė, gyrė, pirko, ragavo... Nustebau, kad kitą šeštadienį, atėję į turgų, tie pirkėjai vis dėlto dairėsi pasaldintos duonos “, – juokėsi pašnekovas. Jis atviravo, jog ir pačiam becukrė nėra tokia gardi. Tačiau kepa, nes norinčių pasitaiko.
Seniūnijų kiemeliai atvers duris
Rytoj Kretingos miesto Rotušės aikštė prisipildys garsų – 9 valandą čia prasidės šventinė rudens gėrybių mugė, skirta pasidžiaugti ir pasidalyti tuo, ką šiemet užaugino ir subrandino gamta, už įdėtą triūsą padėkoti žemdirbiams. Duoklė tautiškumui „Palapines pasiruošim iš vakaro, o rytą sugužėsime gerokai anksčiau negu atsikels miestiečiai“, – teigė „Pajūrio naujienų“ pakalbinti kaimiškųjų vietovių seniūnai ir bendruomenių atstovai. Devitą valandą ryto seniūnijos praeiviams jau turės būti atvėrusios kuo originaliau įrengtų savo kiemelių duris. Visos seniūnijos Lietuvos valstybės 100-mečio proga išskirtinį dėmesį parodys tautiškumui: pasidaryti asmenukių, nusifotografuoti prisiminimui prie specialiai įrengtos „laiko širmos“ kvies Imbarės seniūnija, Kartenos seniūnija atkreips dėmesį Lietuvos 100-metį žyminčiu akcentu iš obuolių, lapų ir moliūgų, o Darbėnų seniūnijos kiemelyje bus galima pamatyti bibliotekininkių parengtą stendą, pasakojantį apie šio miestelio istorijos kūrėjus 1918–2018-ųjų metų laikotarpiu. Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyrius padovanos dar ir įspūdingą reginį – šimto spalvingų popierinių balandžių pievą. „Nežinau, ar visas paslaptis galima iš anksto išduoti?“ – pokštavo Žalgirio seniūną pavaduojantis Valdevinas Navajauskas. Šįkart scenarijus būsiąs kitoks negu visada. Į tris dalis padalintame kiemelyje kretingiškiai ir miesto svečiai pabuvos tarsi muziejuje: viename dvelks senove, kitame – tarybiniais metais, trečiame –dabartimi. Kiekvienoje dalyje bus galima paragauti tų laikų tradicinių valgių, susipažinti su tų laikų papročiais.
Kretingiškis Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Vilius Juodys įgyvendino savo svajonę – šią vasarą jaunuolis tapo Jaunimo Europos Komandos (JEK) dalimi. Šis jaunų žmonių tinklas skirtas supažindinti 17-35 metų jaunimą su Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis ir ES aktualijomis, tad jau spalio mėnesį Vilius kviečia jaunimą dalyvauti JEK renginiuose Kretingoje. – Papasakok, kaip radai Jaunimo Europos Komandos programą? Kuo tave sudomino JEK ir kodėl nusprendei tapti komandos dalimi? – Apie JEK sužinojau ir susidomėjau praėjusiais metais. Ši iniciatyva patraukė mano dėmesį, nes ji išskirtinė – beveik nė vienoje ES valstybėje nėra tokio tinklo, panašus projektas vykdomas tik Bulgarijoje. Taip pat ši iniciatyva mane sužavėjo, nes Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, koordinuojanti JEK, jaunuoliams suteikia galimybę užmegzti daugybę pažinčių su įdomiais, savo sritį išmanančiais žmonėmis. Praėjusių metų atrankoje, pamatęs antro etapo užduotį, pasitraukiau iš atrankos, tačiau šiemet nusprendžiau pamėginti ir vėl, buvau ryžtingesnis. Džiaugiuosi, kad sėkmingai įveikiau ir pirmą, ir antrą etapą. – Koks atrankos procesas? Ar sudėtinga tapti JEK nariu? – Šiemet į pirmąjį atrankos etapą užsiregistravo septyniasdešimt aštuoni jaunuoliai iš visos Lietuvos. Pirmame etape reikėjo atsakyti į bendro pobūdžio klausimus, papasakoti apie save. Itin svarbi visuomeninė patirtis, kitaip tapti JEK nariu labai sudėtinga. Taip pat svarbu, kad kiekvienas kandidatas būtų motyvuotas ir siektų sužinoti kuo daugiau apie Europos Sąjungą. Antrame atrankos etape reikėjo pateikti vaizdo įrašą, kuriuo būtų atskleistos jaunimo galimybės ES. Noriu pabrėžti, kad atrenkant naujus JEK narius svariai prisideda ir komandos alumnai, jie argumentuoja savo nuomonę, kurie užsiregistravusieji turėtų tapti naujaisiais nariais. Šiemet naujais JEK nariais tapo keturiolika jaunuolių – dvylika moksleivių ir du studentai.
Vos išgirdusi apie galimybę tapti savanore, padedančia organizatoriams per popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje renginius, nedvejojau nė akimirkos: supratau, kad turiu ten būti. Per popiežiaus Pranciškaus vizitą Vilniuje savanoriavau mobilioje maždaug 30 žmonių komandoje, kurios užduotis – atsirasti ten, kur tuo metu reikalinga papildoma pagalba. Vizitui savanoriai pradėjo rengtis likus kelioms savaitėms – vyko mokymai, per kuriuos policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos medikai, kitų tarnybų atstovai dalijosi patarimais, kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Per mokymus skirta dėmesio ir temoms apie savanorystę bei popiežiaus Pranciškaus apsilankymo prasmę. Esu savanoriavusi per Lietuvos jaunimo dienas, kurios įvyko pernai Vilniuje, bet šios patirties negalima palyginti su tuo, kas vyko per Šventojo Tėvo apsilankymą. Visų pirma šįsyk net organizatoriai negalėjo iki galo žinoti, kokia bus programa – ne paslaptis, kad popiežius Pranciškus oficialioje dienotvarkėje randa vietos ir spontaniškumui, tad mes, savanoriai, turėjome būti viskam nusiteikę. Vienas netikėtumų ir buvo popiežiaus sustojimas prie palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso ligonių, kad juos palaimintų – tuo metu buvau visai šalia šios vietos. Daugiausiai man teko budėti, stebint, kad susirinkę žmonės neperžengtų „Stop“ juostų ir paliktų laisvą pravažiavimą popiežiui, tad iš arti mačiau, kokia didelė masė žmonių buvo susirinkusi Vilniuje, o kitądien – Kaune. Niekas šitokios žmonių gausos nesitikėjo. Atėjo netgi tie, kurie šiaip jau nėra praktikuojantys katalikai – tikiu, kad susitikimas su popiežiumi Pranciškumi jiems taip pat paliko šiltą įspūdį. Man pačiai teko popiežių Pranciškų iš viso pamatyti 7 kartus – žavėjo jo nuoširdus bendravimas, atrodė, kad jis atvira širdimi priima kiekvieną žmogų. Šventasis tėvas spinduliavo gyvenimo džiaugsmu ir optimizmu. Kartu su savanoriais turėjome daug darbo, kai kada tekdavo iš vieno taško į kitą skubėti bėgte. Tačiau nesigailiu buvusi savanore per popiežiaus vizitą – tai man buvo garbė.
Televiziją ir internetą kasdien užkariauja vis įdomesni mados industrijos „trendai“, ir daugelis pasiduoda bandos jausmui, norėdami atrodyti panašiai su kitais – tai yra per amžius keliaujanti pritapimo forma. Tačiau yra žmonių, kurie priešinasi tokiam reiškiniui ir drįsta būti kitokiais. Šiuo metu Kauno kolegijoje studijuojantis 19 metų Aivaras Knieža iš kitų vaikinų išsiskiria stipria simpatija žaliai spalvai ir tai pabrėžia savo aprangoje bei žalsvai dažydamas plaukus. O Pranciškonų gimnazijos mokinė 18 metų Lėja Jarošiūtė save priskiria pankės arba gotės stiliui, tad ji ryškiai dažytais plaukais, šiek tiek skusta galva ir auskarais ne tik ausyse, bet ir nosyje bei lūpose. – Ką Tau kaip asmenybei duoda išskirtinis stilius? Aivaras: – Pirmiausia, tai man leidžia būti išskirtinei ir pastebimai asmenybei, be žodžių parodyti tai, kas man patinka. Suteikia galimybę pasireikšti kaip laimingam ir linksmam žmogui, kadangi žalia spalva ir reiškia džiaugsmą, gyvybę. Lėja: – Tai leidžia jaustis savame kailyje, kas neįmanoma vilkint standartinius drabužius, kurie suvaržo ir paslepia tikrąją asmenybę. – Kada prasidėjo Jūsų stiliaus paieškos ir kaip? – Aivaras: – Kai parduotuvėje pamačiau žalius džinsus, kurie privertė nusišypsoti. Tą akimirką supratau, kad man patinka ryškios spalvos, bet labiausiai – žalio atspalvio. Tiesą sakant, kol suėjo 18 metų, nešiojau nedaug žalių rūbų, bet vėliau atsirado ir žali plaukai bei visa apranga. Lėja: – Roko, metalo, bliuzo ir t.t. klausėsi mano tėvai ir galima sakyti, kad tokią muziką leido man vietoje lopšinės. Kuomet jau buvau pakankamai užaugusi, kad pasirinkčiau, kokią muziką pati noriu klausyti, man net nekilo minties rinktis Pop stiliaus muzikos. Žinoma, yra ir šio žanro gerų atlikėjų, bet tiesiog tai neatrodė artima mano sielai. Muzika formuoja ir požiūrį į pasaulį – tai labai stipriai formavo ir manąjį. O apie spalvotus plaukus svajojau visą gyvenimą, kiek save pamenu. Taip ir susiformavo noras turėti neformalią išvaizdą. Kuomet pasiryžau pasikeisti visiškai, taip, kaip seniai norėjau, suvokiau, kad atsiskleidė „tikroji aš“.
Aplinkui vis girdime, kad judėjimas yra svarbus kiekvienam iš mūsų. Sportuodami galime pagerinti ar išlaikyti savo fizinę būklę, tapti sveikesni. Iš Lietuvos Seimo girdime raginimą sportuoti net 4-6 kartus per savaitę. Mokinių sveikata rūpinasi ir kūno kultūros mokytojai. Štai Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje vyko „Judumo savaitė“. Rugsėjo 17–20 dienomis, po pamokų, gimnazijos mokiniai dalyvavo sportinėje veikloje – žaidė žaidimą „Du kamuoliai“. Renginyje gausiausiai dalyvavo 1a, 2d, 3c, 4b klasės. Laimėtojais pripažinti šie mokiniai: Domantas Korsakas (1a), Milda Lukauskaitė (2d), Kostas Tubutis (2b), Evaldas Dirgėla (3c), Edvinas Gerasimenko (3c), Edvinas Andrijauskas (4 b). Po renginio „Kuprinė“ atliko anoniminę vienos gimnazistų klasės apklausą – pasiteiravo, kokią įtaką sportas daro jaunam žmogui, kaip vertina renginio „Judumo savaitė“ prasmę. Mokiniai pasakė, kad dalyvavo „Judumo savaitėje“, nes patinka sportuoti, turėjo laisvo laiko ir tai puiki galimybė jį išnaudoti. Kiti nedalyvavo minėtame renginyje, nes sirgo, turėjo kitos popamokinės veiklos, buvo užsiėmę, tingėjo arba apskritai jų nedomina gimnazijos renginiai. Didžioji mokinių dalis teigė manantys, kad renginys „Judumo savaitė“ sudomino, nes buvo galima pajudėti kartu su draugais, o ne vien grįžus namo sėdėti prie kompiuterio. Tik ne visi rado laiko ateiti į renginį, nes po pamokų mokiniai skuba namo ir į kitas veiklas. Dalis mokinių pageidauja, kad tokie renginiai vyktų ne po pamokų, o pertraukų metu. Taip pat mokinių buvo klausiama, ar šiuolaikinis jaunimas daug sportuoja ir dėl kokių priežasčių tai daro arba to nedaro. Anot apklaustųjų, gimnazistai sportuoja, nes taip gali išnaudoti susikaupusią energiją, palaikyti sportinę formą, nesijaučia tokie aptingę, naudingai praleidžia laiką, gali ugdytis ištvermę, siekti užsibrėžtų tikslų. Gimnazistų nuomone, dalis mokinių nesportuoja, nes yra per daug įnikę į išmaniuosius įrenginius, neturi ištvermės arba tingi.
Vita MICKUTĖ
„P. n." akademijos narė
Rytas ant dviračio
Ne vienam pravažiavus pro mokyklą pamokų metu pirmiausia dėmesį patraukia lyg automobiliai priparkuoti dviračiai. Ir nors gatvėse pamatyti daug dviratininkų yra retenybė, į mokyklą keliauti dviračiu pasirenka vis daugiau ne tik mokinių, bet ir mokytojų. Rytais, kai anksti keltis ir vėl važiuoti į mokyklą ar darbą daugeliui tampa kasdieniu iššūkiu, abiturientei Viktorijai Levinger ši kelionė dažnai būna lyg poilsis. Mergina pasakoja dažnai į mokyklą specialiai važiuojanti ilgesniu keliu pro parkelį. Rytiniam rūkui dar gaubiant geležinkelį, laukus, upę, saulės spinduliams skverbiantis pro medžių kamienus, ant retro stiliaus dviračio važiuojanti mergina, besigerėdama Kretingos peizažu, net užsimiršta keliaujanti į mokyklą. V. Levinger sakė dviračiu į mokyklą pradėjusi važinėti prieš kelerius metus, kai baigė meno mokyklą ir nebereikia su savim nešiotis smuiko. Pranciškonų gimnazijos mokinė prisipažįsta, kad ne kasdien pavyksta išvažiuoti su mėgstama transporto priemone, nes pirmiausia tam turi būti palankios oro sąlygos. Mergina mielai prisimena vasarą, kai pasivažinėti dviračiu galėdavo beveik kiekvieną dieną. Paklausta, kas jai labiausiai patinka važiuojant dviračiu, V. Levinger daug negalvodama atsako, kad tai tiesiog geras jausmas. Be to, keliauti dviračiu yra daug greičiau nei pėsčiomis ir tai visiškai neteršia gamtos. Tiesa, mergina pastebi, kad Kretingoje labai trūksta dviračių takų.
Prancūzų kalba vadinama diplomatų ar meilės kalba, tačiau pastebima, kad pastaruoju metu V klasę baigiantys mokiniai ją mokytis kaip antrąją užsienio kalbą renkasi vis rečiau. Savo mintimis šia tema pasidalijo Pranciškonų gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja metodininkė Alma Razmienė.
Garsus „blogeris“, socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ žvaigždė Linas Kecorius baigęs mokslus mokykloje keliauja į kariuomenę. Jo savanoriška tarnyba prasidėjo nuo rugsėjo 24 dienos. Socialiniame tinkle „Instagram“ daugiau kaip 50 tūkstančių sekėjų turintis Linas Kecorius yra turbūt žinomiausias jaunuolis visoje Kretingoje. Linas kuria „blogus“ (videotinklaraščius – aut. past.) savo kanale „YouTube“, dalinasi savo gyvenimu virtualioje erdvėje. Taip pat šis žmogus turi savo fotografijos puslapį @linaskecorius_photography ir save įvardija kaip asmenybę, kuri vieną dieną spėja viską, kitą dieną spėja mažiau. Linas sakė, kad jau nuo mažens domėjosi kameromis, iš pradžių filmuodavo kitus, įvairias varžybas. Laikui bėgant, pradėjo filmuoti ir save – jam tai labai patiko, todėl šio pomėgio neatsisako iki šiol. „Blogų“ kūrimu Linas užsiima jau daug metų, tačiau šįmet pradėjo į šią veiklą žiūrėti rimčiau, jo kuriami video peraugo į profesionalų lygį. Vaikinas, sulaukiantis nemažai publikos dėmesio, gauna ir riebesnių komentarų: yra tokių žmonių, kurie galbūt iš pavydo rašo neigiamus atsiliepimus ir žinutes. Linas teigė, kad buvimas žinomu žmogumi kartais tikrai yra nemalonus – apie save galima išgirsti gandų, kurių net pats nežinojai. Be to, žmonės iš anksto yra susidarę nuomonę apie tave, nors asmeniškai ir nepažįsta. Linas atkreipė dėmesį ir į tai, kad turi prisiimti atsakomybę už savo žodžius, nes kiekvieną dieną tavo nuomonę išgirsta tūkstančiai žmonių. Šiuo metu garsusis Linas pradeda savanorišką tarnybą kariuomenėje, todėl jam teks visas kitas veiklas stipriai pristabdyti. Ateities planų Linas „Kuprinei“ neišduoda, bet prižada, kad apie viską sužinosime sekdami jį socialiniuose tinkluose.
Arnoldas JANKAUSKAS
„P. n." akademijos narys
„Pajūrio naujienų“ jaunieji žurnalistai neseniai aplankė Kretingoje veikiančią „Vakarų spaustuvę“ ir turėjo galimybę savo akimis pamatyti, kaip jų darbas yra įamžinamas popieriaus lape. Šioje ekskursijoje galėjome sužinoti įdomybių ne tik apie laikraščių presavimą, bet ir apie tai, kodėl popierius pranašesnis už virtualią dokumentiką ir ar galima silkę vynioti į laikraščius. Įėję į spaustuvę pamatėme dvi skirtingas laikraščių spausdinimo mašinas, kurias mums pristatė „Vakarų spaustuvės“ vadovas rinkodarai Raimundas Vaitiekūnas. Viena mašinų buvo skaitmeninė, kuri yra tarsi įkalinta mediniame garde, ji atskirta nuo mechaninės laikraščių spausdinimo mašinos, nes jų darbui reikalinga skirtinga temperatūra ir oro drėgnumas. Mechaninės mašinos darbui reikia drėgnos ir vėsios terpės, o skaitmeninei – tikrų tropikų, nes šios mašinos darbui reikia sausos 38 laipsnių temperatūros. Tarp žmonių yra paplitęs mitas, kad laikraštiniame popieriuje yra daug švino, deja, šis mitas nėra teisingas: šio popieriaus sunkumas atsiranda dėl drėgmės, esančios ore, mat tam, kad laikraščių spausdinimo mašinos darbas eitųsi sklandžiai, reikalingas drėgnos ir vėsios temperatūros sąlygos. Popierius, ant kurio spausdinami laikraščiai, yra visiškai organiškos kilmės, todėl juokaujama, kad į juos galima ir silkę vynioti.
Lopšelio-darželio „Eglutė“ vaikai, 3–5 metų „Meškučių“ grupės auklėtiniai, moliūgus augino kartu su savo auklėtoja Virginija Jakiene. Vakar švęsdami Mykolines – rudens darbų pabaigtuves – vaikai pasidžiaugė ir moliūgų derliumi, kuris mažyliams buvo pats didžiausias įrodymas, kaip iš mažos sėklos gamtoje užgimsta gyvybė. „Moliūgus auginome iš „Pajūrio naujienų“ dovanotų sėklų, be jų, pasėjome ir sviestinių moliūgų – norėjosi įvairovės“, – teigė „Meškučių“ auklėtoja. Vaikai turėjo galimybę stebėti, kaip dygsta sėklos, kaip auga gležni daigeliai, kaip jie virto į gražius vešlius sodinti tinkamus daigus. „Kai daigams vazonėliuose pasidarė per ankšta, pradėjome dairytis, o kur gi galėtume juos pasodinti. Norėjome tai padaryti darželio prieigose, bet supratome, kad per vasaros atostogas nebus, kas moliūgus prižiūri. Įsiprašėme į „Eglutės“ direktorės Vidos Simaitienės sodybą, ir štai, rudeniop, po atostogų, tuos moliūgus jau galėjome aplankyti – pamatyti, kas išaugo iš pasėtų sėklų“, – kalbėjo V. Jakienė. Moliūgus vaikai iš pradžių susinešė į Mykolinių šventę, po to – į darželio grupę: darželinukams rūpėjo moliūgo paragauti, o per rankdarbių pamokėles – pažiūrėti, ką iš tų moliūgų pavyks padaryti aplinkai papuošti.
„P. n.“ informacija
Imbarės kaime ūkininkaujančios Gražinos Selkauskienės sodyboje moliūgų šiemet užaugo įspūdingai: be vieno, svėrusio vos ne 40 kg, iš dviejų daigų dar užaugo 11-a po 30–32 kg svėrusius moliūgus. „Toks įspūdis, lyg visi būtų standartiniai“, – pastebėjo Gražina, kuri visus nuopelnus auginant moliūgus atiduoda sūnui 18-mečiui Pauliui Selkauskiui. Jis moliūgus augina ir prižiūri – ravi, laisto – nuo 11 metų ir nesiryždavo dalyvauti tradicinėje Moliūgo šventėje: vis atrodydavo, kad moliūgai užaugo per maži ir neverti dėmesio. Šiemet didžiausias jo užaugintas moliūgas jau pakeliui į šventę, o kaip Pauliui seksis – bus matyti, įvertinus visą „Pajūrio naujienų“ skaitytojų užaugintą derlių. Pauliaus mama patvirtino, jog šeima moliūgus yra labai pamėgusi: „Verdame sriubas, gaminame saldainius, verdame uogienes, triname tyres, kepame pyragus ir moliūgų duoną. Bandėme auginti ir muskatinius moliūgus, tačiau jie – labai kieti, sunkūs nulupti, todėl mieliau auginame didžiuosius, kurių sėklų kartu su laikraščiu gauname dovanų.“ Selkauskių ūkyje užaugintų moliūgų pakanka ne tik šeimai, bet ir draugams, giminaičiams.
„P. n.“ informacija
Sesuo Benjamina baigė misijas Kretingoje
Vakar iš Kretingos išvyko 23-ejus metus mūsų mieste tarnavusi ir vos prieš mėnesį savo vienuoliškojo gyvenimo 50-metį atšventusi Švč. Širdies pranciškonė misionierė sesuo Benjamina Borsato. Ji išvyko tęsti misionierišką veiklą į Šveicariją. Atsisveikinimas su parapijiečiais įvyko trečiadienį po vakaro šv. Mišių, – sesuo Benjamina paskendo gėlių ir padėkos žodžių jūroje. „Ji visuomet būdavo džiaugsminga, spinduliavo šypsena. Mes ją vadindavome parpijos mama, nes kiekvienam mokėdavo surasti tinkamą žodį – paguosti, nuraminti, padrąsinti“, – tvirtino dažnai seserį Benjaminą sutikdavusi parapijos raštinės darbuotoja Vilma Tamašauskienė. Be Pranciškonų brolijos provincijolo Algirdo Malakauskio, pasauliečių pranciškonų, bičiulių ir draugų, nuoširdžius padėkos žodžius jai tarė ir Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenės, užsimezgusios Kretingoje ir iš pradžių priglaustos būtent vadinamųjų „Špitolės“ seserų, vadovė Aldona Kerpytė. Pati sesuo Benjamina per iškilmes išliko rami ir džiaugsminga, – ji dėkojo Dievui ir žmonėms už suteiktą galimybę pažinti Lietuvą, matyti, kaip ji kilo ir augo išsivadavusi iš priespaudos, pamilti jos žmones. Už savo jaunatvišką būdą B. Borsato taip pat buvo labai mylima Pranciškonų gimnazijos bendruomenės, ypač – mokinių, kuriems dėstė tikybą, kartu meldėsi, stovyklavo ir pramogavo, – jie atsisveikimą surengė savo gimnazijoje. Tikrasis sesers Benjaminos vardas – Džovanina Borsato. Į Lietuvą ji atvyko išsyk po Berlyno sienos griuvimo 1995-aisiais, o ligi tol, pasirinkusi misionierės kelią, skelbė Dievo žodį įvairiuose pasaulio kraštuose. Per 50 vienuoliško gyvenimo metų ji dirbo misijose Italijoje, Afrikos Kamerūne, Prancūzijoje, tačiau beveik pusę šio laiko – Kretingoje. Būdama italė, kilusi iš vietovės netoli Venecijos, ji greit išmoko kalbėti lietuviškai. „Dievas taip norėjo, kad net 5 iš 6 seserų tapome vienuolėmis – visos pasirinkome pranciškonių kelią, ir tik viena ištekėjo“, – „Pajūrio naujienoms“ anksčiau pasakojo sesuo Benjamina. Įsiminė sesers Benjaminos žodžiai, kai ji, paklausta, kaip įsitvirtino Lietuvoje, ar nesiilgi savo gimtinės, atsakė: „Negaliu neigti, kad Italija nėra mano tėvynė, nes iš ten – mano genai ir ji įrašyta mano pase. Tačiau mano tėvynė yra visas pasaulis. Tačiau man taip pat norisi verkti ir tada, kai giedamas Lietuvos himnas.“ Vietoj sesers Benjaminos, šalia likusių seserų Danutės ir Julijos, į Kretingą sugrįžo jau anksčiau čia tarnavusi graikė sesuo Armel.
Pasaulyje jau kurį laiką sklinda tvaraus vartojimo idėjos: nuo siekių apmokestinti vienkartinius kavos puodelius iki industrinio verslo gigantų, vis efektyviau mažinančių gamybos kaštus ir visiškai minimizuojančius atliekų kiekį. Nors aplinkai draugiškus verslo sprendimus skatina populiariausi pasaulyje gamintojai, ES leidžiamos direktyvos, tačiau „Zero Waste Europe“ žemėlapyje tarp švarios energetikos įmonių, įgyvendinančių žiedinės ekonomikos principus, Lietuvos verslų nematyti. Mūsų šalyje pokyčiai aktyviausiai vyksta vartotojų iniciatyva bei yra skatinami valstybiniame sektoriuje.
|
|
