Pajūrio naujienos
Help
2018 Balandis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 64 %
Naktį9°C debesuotumas 56 %
Apklausa

Ar dalyvaujate aplinkos švarinimo talkose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1213) 2017-12-22

 Kretingos miesto eglė
Romualdo Beniušio nuotr. Komunalininkai atstato miesto eglę ir tvarko papuošimus.

Pajūrio vėjai Kūčių išvakarėse išvertė papuoštą Kretingos miesto eglę. Šio įvykio liudininkų teigimu, gerai, kad viskas baigėsi laimingai – griūvanti elgė neužgavo žmonių. Parvirtusią eglę „Kretingos komunalininko“ darbuotojai suskubo pastatyti, kad šventinė nuotaika ir toliau švytėtų mūsų mieste.

„P. n.“ informacija


Dovanų maiše – ir žiupsnis pipirų

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Pirmas puslapis
Bibliotekos įkurtuvių kitąmet laukia ne tik Kalėdų Senelis, bet ir Pranciškonų gimnazijos mokiniai Monika Miltinytė ir Tadas Puškorius.

Šv. Kalėdos – stebuklų metas, tad šįkart ir „Pajūrio naujienų“ pašnekovas netradicinis – Kalėdų Senelis. O kas, jei ne jis, geriausiai gali pasakyti apie pokyčius Kretingos rajone – juk čia kasmet apsilanko, užeina ir į namus, perskaito mūsų rajono gyventojų laiškus su troškimais ir rūpesčiais. O jei manote, kad šis Kalėdų Senelis netikras ir spėliojate, kas gi iš tikrųjų jis yra – neabejokite bent jau tuo, kad po barzda slepiasi tikrai mūsų kraštą mylintis žmogus.

– Kalėdų Seneli, kaip keliavote šiemet, kai sniego pabarstyta tik vos vos?

– Tradicijos nekeičiau – nusileidau su elnių traukiamomis rogėmis Kretingos Rotušės aikštėje, žinoma, ten, kur žybsi pagrindinė miesto eglė. Kaip tik pamačiau ir labai geros žolės – pati ta elniams pasisotinti. Palikęs juos ten, kad paėstų ir atgautų jėgas, pats sėdau į Kretingos autobusų parko autobusą, kuris kaip tyčia pasitaikė stabtelti centre. Kai įlipau į tą autobusą, pasijutau tarsi vėl būčiau sugrįžęs į senus laikus, į savo vaikystę.

Neslėpsiu, teko ir apsiausto skverną išsipurvinti, reiktų tuos autobusus nuprausti. Bet argi tokie niekai gali sugadinti mano gerą nuotaiką? Tuo labiau, kad ir jūsų laikraštyje skaičiau, kad kitąmet nupirks naujų autobusų, kurie kursuos į Klaipėdą, Palangą. Viskas tik geryn.

– Tai ką bevažiuodamas tuo autobusu pamatėte?

– Važiavau iki Topolių mikrorajono. Kai pamačiau stadiono tvorą, nebežinojau, kur patekęs – gal į Sibirą? Tvora – praeito amžiaus pradžios, medžiai ten tokie laukiniai, seniai negenėti... Bet pasidairiau - pamačiau didelį pastatą, net akys nušvito nuo stiklų. Tik pagalvojau, kur aš čia savo elnius pasidėčiau, jei reiktų atvažiuoti. Jei su mašina būčiau, irgi tas pats galas. Koks trumparegis sugalvojo statyti sporto rūmus ten, kur nėra vietos, jų dar netgi nepastačius? Pavažiavau toliau Savanorių gatve – gražiausios erdvės atsivėrė, iš mokyklos, daugiabučių vaikučiai pabiro. Pamaniau, imčiau ir ten tuos stiklo rūmus perneščiau.


Vaidas Anužis:

– Kiekvieną dieną važiuoju Palangos-Šiaulių keliu, man kelias yra pagrindinis ir aš didelės bėdos nejaučiu. Bet tie, kuriems reikia išsukti iš šalutinio, važiuoja įsitempę, nes jų nenori praleisti. Kelių tarnyba atsakinga už šviesoforo veiklą, ji turėtų ir atsakyti už įvykusias nelaimes. O neveikiant šviesoforui, pagal Kelių eismo taisykles, eismą reguliuoti privalo pareigūnai. Bet jų nesimato. Ir man ne tas pats. Juk ir tada, kai susikūlė 5 mašinos, vienoje iš jų galėjau būti aš, mano vaikas arba bet kuris iš mūsų.

Romualdas Momgaudas:

– Manau, kad tie, kurie aptarnauja šviesoforą. Jeigu jis neveikia, turi kuo skubiau sutvarkyti: sankryža judrioje vietoje – pavojinga, ypač tokiu tamsiu metų laiku. Vairuotojai nebesupranta, kuriam kurį praleisti, jeigu niekas nereguliuoja. Nesuprantu, jei šiame technikos amžiuje negali sutvarkyti šviesoforo, taip kaip valdo valstybę? Nėra atsakomybės mūsų valstybėje – kur benueisi, esi stumdomas.

Petras Radzevičius:

– Tas šviesoforas ant kalno vairuotojams – didžiulė problema. Artėja šventės, jei nesutvarkys, neįsivaizduoju, kas vakarais dėsis kelyje – žmonės važiuos pas gimines, draugus. Galėtum keikt valdžią, bet kas iš to? Jos gi staiga dėl to nenuimsi. Todėl reikia būti kantriems ir išlaukti, kada visgi šviesoforą sutvarkys.

Petras Budrys:

– Darbėnų-Palangos-Klaipėdos g.- Žemaitės al. sankryžoje šviesoforas neveikia dažnai. Ir niekad kaltų dėl to nėra. Teisybės belieka ieškoti teisme. Prieš dvejus metus toje pat vietoje nukentėjo ir mano tėvas: įvyko aštuoni teismai, žmonės buvo tampomi po juos. Teismo sprendimas yra galutinis, ir tai įrodymas, kad atsakai pats už save.

Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Pažangiais ūkiais garsinantys Kretingos rajoną

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Kretingos rajono vadovai bei politikai vakar Savivaldybėje pagerbė geriausius 2017-ųjų Kretingos rajono ūkininkus: (iš kairės) Joną Drungilą, Antaną Duoblį ir Vincą Pudžmį.

Vakar Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo pagerbti ir Ūkininkų sąjungos prizais už diegiamą pažangą apdovanoti respublikinio konkurso „Metų ūkis-2017“ nugalėtojai: pirmos vietos laimėtojas Jonas Drungilas iš Gintarų, antros vietos – Antanas Duoblys iš Kūlupėnų ir trečios vietos – grūšlaukiškis Vincas Pudžmys.

Bendruomeniški artojai

Tarybos vardu ūkininkus pasveikinęs Kretingos rajono meras Juozas Mažeika dėkojo jiems už tai, kad, diegdami naujoves, garsina Kretingos rajoną, puoselėja žemdirbystės tradicijas, o tuo pačiu – ir savo pasirinktą gyvenimo būdą.

„Nepaisant šiųmetinių gamtos negandų ir patirtų nuostolių, linkiu, kad kiti metai būtų sėkmingi ir gamta jūsų ūkiams bei šeimos iždui būtų palankesnė“, – linkėjo J. Mažeika.

Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Antanas Stokus, įteikęs konkurso nugalėtojams vardinius prizus, pasinaudojo proga, besibaigiant metams, padėkoti rajono tarybai už priimtą sprendimą išvien su keliolika šalies savivaldybių kreiptis dėl Europos Sąjungos paramos ūkininkams, nukentėjusiems nuo liūčių sukeltos stichijos.

Ūkininkus taip pat pagerbė ir Kretingos rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė bei Lietuvos žemės ūkio Kosultavimo tarnybos Kretingos rajono biuro vedėja Gražina Poškienė. Jos abi pasidžiaugė, kad J. Drungilas, A. Duoblys, V. Pudžmys ir jų šeimos yra ne vien šaunūs ūkininkai, bet ir – aktyvūs bendruomeniški žmonės, patys dalyvaujantys artojų varžybose, leidžiantys savo dirvoje rengti varžybas ar lauko dienas.


Pasak Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialisto Leono Rimeikos, melioracijos sistemų senėjimas, techninės būklės blogėjimas tampa vis aktualesnė Lietuvos problema. Daugelis ūkininkų ypač pajuto tai šiemet, kai jų laukus nuniokojo liūtys.


Kretingos žiemos sodas Europos kontekste

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Botanikė mokslinės oranžerijos vadovė Teresė Jokšienė sakė, jog dar Senovės Romoje namų priemenės būdavo puošiamos vazoniniais augalais, o pirmieji žiemos sodai atsirado viduramžiais.

Pirmuosius Europoje, o kartu – ir Lietuvoje, įkurtus žiemos sodus ir jų prezentacinį vaidmenį didikų gyvenime bei dvarų kultūroje, minint grafų Tiškevičių dvaro Žiemos sodo atkūrimo 30-metį, apžvelgė Lietuvos edukologijos universiteto vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė bei Kretingos muziejaus Istorijos ir archeologijos skyriaus vedėja Jolanta Klietkutė.

Pradininkas – vienuolis sodininkas

T. Jokšienės žodžiais, visuose tikėjimuose rojus yra vaizduojamas kaip sodas, o Šiaurės Europos gyventojams jis asocijavosi su prabangiuose dvaruose įkurtais žiemos sodais.

Pirmasis žiemos sodas Europoje buvo įkurtas 1240 m. Vokietijoje, Kiolne: laukiant Olandijos karaliaus Vilhelmo vizito, vienuolis sodininkas Magnusas rūmų sales išpuošė žydinčiais medžiais. „Istorija nutyli, ką susitikę sprendė Europos valstybių vyrai, tačiau po šio vizito jie taip pat panoro savo rūmus puošti žydinčiais augalais. Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI laikais Versalio rūmų sode vykdavo aktyvus aukštuomenės gyvenimas, – prancūzai pirmieji oranžerijas ir praminė „jardins d‘hiver“ – žiemos sodais.

O tuomet, kai dėl visžalių augalų, supratus jų vertę, buvo pradėta rengti botanikų ekspedicijas į Rytų šalis ir Pietų Ameriką, didikai ėmė statyti ir jiems skirtus pastatus-oranžerijas, nes žiemą rūmuose būdavę šalta ir augalus tekdavę išnešti. Šios, priklausomai nuo savininkų lėšų bei skonio, buvę labai skirtingo stiliaus bei konstrukcijų.

Oranžerijos iš pradžių priminė paprastus apšildomus statinius, kuriame būdavo įrengiamas ir sodininko kambarys bei patalpa įrankiams: 1599 m. buvo pastatyta atskira oranžerija Leidene, 1644 m. – Amsterdame, 1680 m. – Maskvoje, 1710 m. – Paryžiuje.


Kenijoje lietuviams artojams nepasisekė

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis

„Pagal savo patirtį ir pasiruošimo lygį turėjau būti maždaug per viduriuką, o atsitiko taip, kaip atsitiko“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo iš Kenijoje įvykusių Pasaulinių arimo varžybų grįžęs daugkartinis Lietuvos čempionas kretingiškis Kazys Genčius.


Rajono moterų tinklinio pirmenybių nugalėtojos „Kartenos“ tinklininkės su treneriu Mariumi Meškausku (priekyje dešinėje, mėlyni marškinėliai, II v. laimėtoja – Darbėnų „Darba“ ir III v. užėmusi „Vydmantų „Vakarė“ (raudoni marškinėliai).

Rajono moterų tinklinio pirmenybėse, po pirmo etapo, kai komandos sužaidė du ratus tarpusavyje, finalinio etapo mažajame finale susitiko „Vydmantų“ ir „Kūlupėnų“ merginos. Vydmantų „Vakarės“ komandai pakako trijų setų, kad iškovotų bronzos medalius. Visų setų rezultatai rodė „Vakarės“ neginčytiną pranašumą – 25:14; 25:14; 25:15.

Gerokai atkakliau vyko dvikova didžiajame finale. Šeimininkės „Kartenos“ tinklininkės turėjo gerai paplušėti, kad apgintų praėjusiais metais iškovotą čempionių titulą. Pirmąjį setą karteniškės iškart perėmė iniciatyvą ir laimėjo 25:21. Antrame sete jos žaidė dar aktyviau, leisdamos varžovėms surinkti tik 17 taškų. Tačiau Darbėnų „Darbos“ merginos nenorėjo taip lengvai atiduoti pergalės. Susikaupusios jos trečiame sete pasiekė pergalę 25:18. Ketvirto seto pradžia buvo permaininga, vyko lygi dvikova. Bet audringai palaikomos žiūrovų, karteniškės išplėšė pergalę 25:19 ir rungtynes laimėjo 3:1, taip iškovodamos aukso medalius. Sidabro medaliais džiaugėsi darbėniškės.

Komandų naudingiausių žaidėjų prizai atiteko karteniškei Ivetai Valančiūtei, darbėniškei Laurynai Šidlauskaitei, vydmantiškei Dovilei Višinskienei ir kūlupėniškei Indrei Eismontaitei.

„P. n.“ informacija


Rajono salės futbolo taurės laimėtoja SK „Grafas“ komanda

Baigėsi Rajono salės futbolo taurės varžybos. Mažajame finale „Topoliai“ tik didelių pastangų dėka iškovojo bronzos medalius, 7:5 nugalėję „Sporto mokyklos“ ugdytinius. Pirmame kėlinyje varžovai jau pirmomis minutėmis apsikeitė įvarčiais, ir 4 min. „Sporto mokykla“ pirmavo 2:1.

Tačiau iki kėlinio vidurio „Topoliai“ persvėrė rezultatą savo naudai 4:2. Paskutinę kėlinio minutę „Sporto mokyklos“ komandos žaidėjas Donatas Anužis sušvelnino rezultatą iki 3:4. Antrą kėlinį smagiau pradėjo „Topolių“ futbolininkai. Ir 30 min. rezultatas buvo 6:3. Atrodė, kad šių rungtynių baigtis aiški. Bet taip nemanė jaunieji „Sporto mokyklos“ žaidėjai: 43 ir 45 minutėse jie įmušė įvarčius ir sušvelnino rezultatą iki minimumo – 5:6. Likus minutei iki antro kėlinio pabaigos po Edvino Andrijausko smūgio kilo sumaištis – kirto ar ne kamuolys vartų liniją. Teisėjas įvarčio neužfiksavo, o paskutinę ataką sėkmingai užbaigė „Topoliai“. Pasiekę pergalę 7:5, „Topoliai“ iškovojo bronzos medalius.

Didžiajame finale susitiko SK „Grafas“ ir „Aston Villa“. Pirmame etape pergalę rezultatu 6:5 buvo pasiekę pastarieji. Finale pradžią sėkmingai pradėjo SK „Grafas“ ekipa – 20 minutę jie pirmavo 2:0. Po minutės varžovai sušvelnino rezultatą 1:2, tuoj po kitos minutės Valdas Trakys atstatė dviejų įvarčių skirtumą. Pirmas kėlinys tuo ir pasibaigė. Antro kėlinio pradžia vėl sėkminga SK „Grafas“ komandai: 31 rungtynių minutę jie pirmavo 5:2. Per likusį laiką „Aston Villa“ dėjo daug pastangų, kad perlaužtų rungtynių eigą: 46 minutę jie sušvelnino rezultatą iki 3:5. Bet 49-ą, priešpaskutinę, minutę Vaidotas Gedvilas padėjo tašką – 6:3. Tad aukso medaliai atiteko SK „Grafas“ komandai, kuri praėjusiais metais buvo ketvirta, o sidabro – praėjusių metų nugalėtojams „Aston Villa“ futbolininkams.


Rytoj, gruodžio 22-ąją, vakaro šv. Mišių metu Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas konsekruos restauruotą šoninį Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų altorių.


Skautų atgabenta Betliejaus ugnis nušvietė Savivaldybės erdves, pakeldama ir ją pasitikusių darbuotojų nuotaikas.

Trečiadienio rytą Salantų skautijos „Salanto“ draugovės skautai į Kretingos rajono savivaldybę atvežė Betliejaus ugnį. Ši Šventosios žemės Betliejaus bazilikoje uždegta ugnis pas mus šiąnakt atkeliavo iš Kauno, – ją pargabeno Martynas Kundrotas.

Perduodami simbolinę ugnį Savivaldybėje, salantiškiai skautai linkėjo taikos – širdyse, šeimose, bendruomenėse. Grįždami atgal, jie aplankė Nasrėnų senelių namus, pabuvojo Salantų gimnazijoje, vaikų darželyje, miesto seniūnijoje, kultūros centre, regioninio parko direkcijoje, ligoninėje bei dienos centre.

Pasak „Salanto“ draugovės vadovės Aušros Kundrotienės, tradiciškai prieš Kalėdas Betliejaus ugnis po pasaulį keliauja jau 18 metų, o Lietuvą pasiekė septynioliktąjį kartą.

Šventajam tėvui Pranciškui Betliejaus ugnį jau gruodžio 13-ąjąį teikė 12-metis berniukas.

„Betliejaus ugnis yra žmonijos brolybės, santarvės, taikos simbolis. Šiųmetinės akcijos organizatorių iš Austrijos sumanytas šūkis yra „Kelyje į taiką“. Juo siekiama atkreipti pasaulio žmonių dėmesį į tai, kad taika prasideda nuo kiekvieno žmogaus, jo šeimos, bendruomenės, valstybės. Taip pat skatinama taika tarp pasaulio etninių, religinių, kultūrinių, politinių grupių“, – teigė A. Kundrotienė.

„P. n.“ informacija


Ruandoje stebėjosi titanišku kunigo darbu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Nepaisant didžiulio skurdo, Ruandos vaikai kupini gyvenimo džiaugsmo.

Žurnalistė Aldona Karečkaitė, laisvalaikiu savanoriaujanti Kėkštų jaunimo sodyboje, pabuvojo tolimojoje Ruandoje, kur jau 40 metų misionieriumi dirba kraštietis kunigas Hermanas Šulcas. „Visąlaik svajojau pamatyti tikrąją Afriką, o ne vien jos uostus, – apie kelionės tikslą kalbėjo 22-jus metus laivuose dirbusi „jūros vilkė“. – Ruandoje labiausiai stebino ne skurdas, o titaniškas kunigo darbas jo įkurtoje Jaunimo sodyboje.“

Sodyba – oazė tarp skurdo

Į nepažįstamą šalį A. Karečkaitė ryžosi leistis viena, pasitikėdama, kad ją pasitiks kunigo siųsti žmonės. Žinojo, jog Jaunimo sodyba įkurta maždaug už 60 km nuo Ruandos sostinės Kigalio, kur nusileido lėktuvas, atokioje kaimo vietovėje, į kurią vedė suplūktas duobėtas kelias.

„Abipus išsibarsčiusios kaktusų tvorų apjuostos skurdžios drėbto molio trobos su durimis ir vienu-dviem mažais langais. Teko pabuvoti ir jų viduje, kur visas šeimos gyvenimas išsitenka tarp skudurų krūvos ir iš akmenų sudėlioto ugniakuro. Tarp kalvų įsiterpę dirbamos žemės lopinėliai, kuriuose žmonės sodina saldžiąsias bulves, arba batatus, svogūnus“, – įprastą Ruandos kaimo vaizdą piešė keliautoja.

Tačiau Jaunimo sodyba, kurią išvydo siaubingai skurdžiame Afrikos fone, jai atrodė tarsi oazė dykumoje. Tai – šiuolaikiškai įrengta gyvenvietė su 40 pastatų, kuriuose glaudžiasi našlaičiais per genčių tarpusavio karus tapę, iš džiunglių surinkti vaikai, jau užaugę ligi jaunuolių, mokyklą bei gimnaziją lankantys turtingesnių ruandiečių vaikai, jų mokytojai bei vienuolės.

Šiandieną sodybos dirbtuvėse jaunimas mokosi ir amatų, kad galėtų savarankiškai išgyventi: jie žiedžia iš molio, drožinėja, pina.

A. Karečkaitei besisvečiuojant, sodyboje buvo atidaryta moderni kompiuterio klasė ir biblioteka, kurią įrengė geradariai iš JAV, taip pat nusamdę ir savo šalies mokytoją. Ir kai per pamaldas sodybos koplyčioje ji išgirdo kunigą vietine šneka kažką įtaigiai aiškinant jaunuoliams, vėliau jo paklausė, apie ką kalbėjo. Šis atsakė aiškinęs vaikams, kad geru mokymusi jie privalą pateisinti rėmėjų paramą.


Salantuose įmintos garsių litvakų pėdos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Izraelis Salanteris buvo žymus Musarų judėjimo propaguotojas

Kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas ir Plungės žydų bendruomenės vadovas Eugenijus Bunka, Žemaitijos nacionaliniame parke įkūręs Litvakų atminimo sodą, teigė, jog Salantuose savo pėdas yra įspaudęs ne vienas pasaulyje garsus litvakas – Lietuvos žyda

Mokėsi pas Salantų rabinus

„Svarbu, kad salantiškiai bent žinotų, kokie garsūs žmonės kažkada vaikščiojo jų žeme, čia dirbo, kūrė ir kokias darbais nusipelnė Salantų miestui, Lietuvai, pasauliui. Iš to žinojimo gal atsirastų geradarių, norinčių savo lėšomis prisidėti, įtvirtinant jų atminimą“, – samprotavo E. Bunka.

Medžiagą apie I. Salanterį, arba Salantiškį, iš įvairių šaltinių kelerius metus rinkęs Salantų krašto istorijos žinovas kraštotyrininkas Paulius Vaniuchinas sakė, jog žinių ir apie pačią asmenybę, ir apie jo mokymą radęs įvairiuose šaltiniuose.

Pasak P. Vaniuchino, nors I. Salanteris nėra kilęs iš Salantų, tačiau čia jis ilgai gyveno, todėl ir pasivadino pagal šio miesto pavadinimą. Tikroji jo pavardė buvo Lipkinas. Jis gimė 1810 m. Žagarėje, jo tėvas buvo Žagarės rabinas. Jau vaikystėje Izraelis išsiskyrė ypatingais gabumais – dešimtmetis miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Todėl tėvas ir išsiuntė sūnų mokytis į Salantus pas garsius rabinus Zundelį Salantą ir Cvi Hiršą Broidą, – pastarasis ilgus metus vadovavo Salantų rabinų teismui, o vėliau keletą dešimtmečių dirbo Jeruzalėje, ten ir palaidotas.

I. Salanteris ilgainiui tapo vienu iškiliausių Salantų miesto Talmudo žinovų. Vedęs salantiškio Jankevo Aizenšteino dukterį Esterą, liko čia ilgam – apie du dešimtmečius.


Paniro į prosenelių skrynių lobių paieškas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
Etnokultūros žinovė Irena Armonienė, atkūrusi Mažosios Lietuvos krašto aprangos aksesuarą – pirštines, teigė norinti atskleisti mūsų prosenelių rankdarbių tobulumą ir grožį.

Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėjos Ingos Jurginienės į edukacinį užsiėmimą sukviestos moterys mokėsi ne tik tradicinių pirštinių mezgimo ir puošybos – užsiėmimo viešnia edukatorė Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Irena Armonienė pasidalino ir istorinėmis žiniomis apie šią aprangos detalę.

I. Armonienė prisipažino daug laiko skirianti tradiciniams mezginiams, jų raštams, ir jos pastangos iš praeities naujam gyvenimui prikelti lietuvininkių pirštines, riešines buvo įvertintos tautinio paveldo produkto sertifikatu, o pačiais įvairiausiais raštais margintos pirštinėmis puošėsi ir šių metų dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos modeliai.

Rekonstruodama senuosius Mažosios Lietuvos aprangos aksesuarus I. Armonienė sake nesiekianti garbės: jai svarbu, kad šiuolaikinės moterys įvertintų tai, ką buvo sukaupusios mūsų prosenelės ir močiutės. Tie klodai – neišsemiami ir rodo rankdarbių svarbą mūsų protėvių gyvenime.

„Pagal tai, kokiomis pirštinėmis – kokių spalvų, kokių raštų – į bažnyčią puošdavosi mergina, buvo sprendžiama apie jos gebėjimus, darbštumą“, – priminė I. Armonienė.

Ji dažnai nusistebi, kad dabar mezgamos ir dažniausiai turguose parduodamos pirštinės – storų siūlų, neišraiškingų raštų, nemielos mūvėti.

„Mūsų moterys praeityje megzdavo įvairias pirštines: storesnes, šiltesnes – darbui, raštuotas, plonų siūlų – išeigai ir dovanoms“, – teigė edukatorė.


Palanga, XIX a. pab. visame pasaulyje išgarsinta gausaus būrio grafų Tiškevičių draugų ir artimųjų, studentų ir inteligentijos, nuo seno apipinta legendomis.


Sugedus šviesoforui Žemaitės alėjos ir Šventosios g. sankryžoje, kuri yra viena intensyviausių Kretingoje, čia užvirė chaosas. Vakar rytą šioje sankryžoje į eismo įvykį pateko autobusas, dieną prieš tai susidūrė net 5 automobiliai, o kiek dar įvyko smulkių eismo įvykių niekas nebeskaičiuoja. Ir panašu, kad tokia situacija tęsis dar maždaug 2 savaites, nes tiek laiko prireiks, kol į Lietuvą iš Vokietijos atkeliaus nauja šviesoforo detalė.


„Atžalyno“ scenoje vaikai mokosi reikšti emocijas. Jas jaunieji aktoriai pademonstravo ir fotografuojantis kitų metų „Pajūrio naujienų“ kalendoriui.

Karalių mantijos ir karūnos, kareivėlių kepurės ir kardai, pūsti princesių sijonėliai ir joms asistuojančių kavalierių kelnės... Štai, kuo virto visas šūsnis „Pajūrio naujienų“, kai jos pateko į Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorių rankas.

Šie aktoriai – tai ir kasmet laikraščio skaitytojams dovanojamo kalendoriaus herojai, nusipelnę jais būti dėl savo kūrybiškumo ir meninių pasiekimų. Prabėgę 2017-ieji atžalyniečiams buvę labai turtingi išvykų, naujų susitikimų, patirtų įspūdžių. Tapę neatsiejama Kretingos rajono kultūros dalimi, „Atžalyno“ aktoriai bei jų vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, išlankstę naujuosius – 2018-uosius – „Pajūrio naujienų“ metus, jau gyvena naujais kūrybiniais sumanymais bei svajonėmis.

– Ir kas gi tas „Atžalynas“? Kokia jo esmė? Ką reiškia būti atžalyniečiu vaikui, jaunuoliui? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Auksės Antulienės, kuri pažintį su teatro menu taip pat pradėjo nuo „Atžalyno“.

– Mūsų – labai daug: dvi „Atžalyno“ grupes kasmet lanko nuo 40 iki 50 vaikų, su kuriais kalnus versti galima... Yra tokių, kurie išbando save ir mus palieka, kiti iki ateinant pas mus teatrą įsivaizduoja visiškai kitaip... Atrankos nėra – esame atviri visiems, kuriems reikia saviraiškos. Ir jeigu vaikas ar jaunuolis išdrįsta ateiti pas mus, užlipti į trečią aukštą ir atidaryti teatro duris, vadinasi, pirmasis egzaminas išlaikytas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas